Šventumo link, greta krikščionybės
 |
Alberas Kamiu |
Mano gyvenimo paslaptis: įsivaizduoti
Dievą be žmogaus nemirtingumo
Alberas Kamiu
Jis visą gyvenimą prieš savo
norą ieškojo ir reikalavo iš savęs atsakymų, kuriuos žino tik
Dievas
Viljamas Folkneris - apie Alberą
Kamiu
67 dienos skiria didžio prancūzų
mąstytojo, rašytojo, Nobelio premijos laureato Albero Kamiu (Albert
Camus) gimimo ir mirties metines. A.Kamiu gimė 1913 m. lapkričio
7 d. prancūzų Alžyre, Mondovio miestelyje,beraštės ispanės Katerinos
Santes ir prancūzų žemdirbio Liusjeno Kamiu šeimoje.
1960 m. sausio 4 d., 13.55 val., kelyje iš Lurmareno į Paryžių
dideliu greičiu važiavęs automobilis trenkėsi į medį
Iš metalo
laužu virtusios mašinos ištraukus A.Kamiu kūną, švarko kišenėje
buvo rastas traukinio bilietas: beliko padaryti išvadą, kad tik
paskutiniu momentu rašytojas nutarė automobiliu grįžti į Paryžių.
Dar tris dienas po jo žūties Eberto (Hebertot) trupės aktoriai,
tuo metu gastroliavę Prancūzijos pietuose su A.Kamiu inscenizacija
pagal F.Dostojevskio Kipšus, gaudavo rašytojo laiškus iš Lurmareno,
kurie baigiasi žodžiais:
Nepraraskit ūpo,
Sėkmingo darbo.
Aš neužmirštu jūsų,
Aš su jumis!
Vos prieš dvejus metus tapęs
Nobelio literatūros premijos laureatu Už kūrybą, išryškinusią
problemas, kylančias nūdienos žmonių sąmonėje, rašytojas kalboje,
pasakytoje Švedijos karališkojoje akademijoje, apibūdino save
kaip beveik jauną žmogų, turtingą vien abejonių ir dar tik pradėtos
kūrybos. Jis taip ir pasitraukė, nepadėjęs paskutinio taško (neužbaigtas
liko ir romanas Pirmasis žmogus), palikęs savo kūrybą atvirą,
nebaigtą. Šiandien galime tik spėlioti, kokias aukštumas ji būtų
pasiekusi, nes A.Kamiu - nuostabios asmenybės, veiklos ir kūrybos
lydinio pavyzdys. Jis apibendrino savo epochos konfliktus, problemas
ir sugebėjo jas nugalėti nenumaldoma teisingumo, gyvenimo aistra,
nuolatiniu žmogiškojo orumo teigimu, solidarumo, teisybės siekimo
paieška. Jam buvo svetimas bet koks prisitaikėliškumas: ideologinis,
socialinis ar moralinis.
A.Kamiu buvo tapęs Prancūzijos sąžinės balsu. Tai jis 1949-aisiais
kvietė ginti pasmerktus mirti Graikijos komunistus. Tai jis 1952
metais išstojo iš UNESCO, kai į ją buvo priimta frankistinė Ispanija.
Kai sovietinė armija 1953 metais tankais malšino darbininkų riaušes
Rytų Berlyne, Miutualitė (Mutualite) salės tribūnoje A.Kamiu teigė:
Kai darbininkas bet kurioje pasaulio vietoje pakelia kumščius
prieš tankus ir šaukia, kad jis nesąs vergas, kas būsime mes,
jeigu žiūrėsime į tai abejingai? Tai jis 1956 metais įvairiuose
mitinguose pasmerkė sovietinės armijos invaziją Vengrijoje, kvietė
visus Europos rašytojus kreiptis į JTO ir paremti sukilėlių reikalavimus;
parašęs įžangą knygai Nadžio byla, jis materialiai padėjo įkalintų
bei nužudytų vengrų rašytojų šeimoms.
1951 metais pasirodžiusioje filosofinių esė knygoje Maištaujantis
žmogus A.Kamiu iš pagrindų kritikuoja marksizmą. Gindamas asmenybės
maištą prieš neteisybę, jis pasmerkė revoliucijas, vedančias tik
prie teroro ir totalitarinio komunizmo. Proletariatas neturi
misijos. Jis - tik viena galingų priemonių revoliucinių asketų
rankose, - rašė knygoje A.Kamiu.
Prasidėjo ilga ir negailestinga dvikova su visa kairiąja spauda.
Žiauriausia polemika įsiplieskė su Ž.P.Sartro (J.P.Sartre) redaguojamu
žurnalu Le Temps Modernes, padariusi galą buvusiai dviejų rašytojų
draugystei. F.Žeansonas (F.Jeanson) tame žurnale apkaltino A.Kamiu
noru išsilaisvinti iš istorijos ir paremti kapitalizmą, aukojant
revoliucijas pseudoistorijos pseudofilosofijai. Dievas jums
kur kas labiau rūpi nei žmonės, - rašė F.Žeansonas. Jam atsakydamas
A.Kamiu pranešė, jog jie kartu su Ž.P.Sartru yra nukreipę istorijos
linkme tik savo fotelius, o Ž.P.Sartrui dar užmetė:teisybę
pasakius, jūsų bendradarbis norėtų,kad būtų maištaujama prieš
viską, išskyrus komunistų partiją ir komunistinę valstybę. 1952
metais galutinai nutrūko Ž.P.Sartro ir A.Kamiu draugystė.
Laisvės aš išmokau ne iš Markso
Jos mane išmokė skurdas, -
rašė A.Kamiu knygos Išvirkščioji ir geroji pusė pratarmėje.
Ir toliau: Skurdas niekad nebuvo man nelaimė: šviesa skleidė
jame savo turtus. Net mano maištavimai buvo jos nutvieksti.
(
)Alogiškas iššokimas iš nihilizmo prarajos ir yra toji dovana,
už kurią skaitytojai jaučiasi esą A.Kamiu dėkingi. Būtent todėl
jis ir sužadina jiems tikros meilės jausmą. F.Kafka sukelia gailestį
ir siaubą, Dž.Džoisas (Joyce) - susižavėjimą, M.Prustas (M.Proust)
ir A.Žido (A.Gide) - pagarbą, tačiau nė vienas nūdienos rašytojas,
išskyrus A.Kamiu, man regis, nėra sukėlęs meilės jausmo. Jo mirtis
1960 metais buvo jaučiama kaip asmeninė netektis visame literatūros
pasaulyje, - rašė žinoma amerikiečių literatė, intelektualė S.Zontag
(S. Sontag).
A.Kamiu kūryba, didelė dalis jo minčių nėra ir šiandien praradusi
aktualumo.
Skaitytojams pristatome 1951 metais, šv.Kalėdų dieną, laikraštyje
Le Progres de Lyon išspausdintą interviu su A.Kamiu Neapykantos
vergovė. Trečiadienio numeryje (po Naujųjų metų) bus publikuojamos
rašytojo pranešimo, skaityto 1948 metais Liatur-Muburo (Latour-Moubourg)
dominikonų vienuolyne, ištraukos bei tais pačiais metais Emilio
Simono rengto interviu su A.Kamiu bei išspausdinto laikraštyje
La Revue delaire fragmentai.
Kazimieras VIKONIS
Neapykantos vergovė
Ar jums atrodo logiška
gretinti du žodžius: neapykanta ir melas?
Neapykanta savaime yra melas. Ji instinktyviai užslopina didelę
žmogaus dalį. Neigia tai, kas kiekviename žmoguje verta užuojautos.
Vadinasi, ji iš esmės meluoja apie daiktų tvarką. Melas yra subtilesnis.
Kartais meluojama be neapykantos, paprasčiausiai iš savimeilės.
O kiekvienas žmogus, kuris nekenčia, tam tikra prasme bjaurisi
savimi. Tad tarp melo ir neapykantos nėra loginio ryšio, tačiau
yra beveik biologinis ryšys, siejantis neapykantą su melu.
Ar šiuolaikiniame tarptautinio įniršio draskomame pasaulyje
neapykanta dažnokai neužsideda melo kaukės? Ir ar melas nėra vienas
geriausių neapykantos ginklų, gal net pats klastingiausias ir
pavojingiausias?
Kitos kaukės neapykanta užsidėti negali, ji negali apsieiti be
šito ginklo. Negalima neapkęsti nemeluojant. Ir, priešingai, negalima
kalbėti tiesos, kol neapykantos nepakeičia supratimas. (Tai neturi
nieko bendra su neutralumu - A.Kamiu past.) Devynios dešimtosios
laikraščių šiuolaikiniame pasaulyje daugiau ar mažiau meluoja.
Pasaulinei spaudai - su menkomis išimtimis - šiandien nepažįstama
kita hierarchija. Neturėdamas iš ko pasirinkti, aš simpatizuoju
tiems laikraščiams - jų nedaug, - kurie mažiausiai meluoja, nes
prastai neapkenčia.
O šiuolaikiniai neapykantos pavidalai pasaulyje? Ar yra
naujų, atitinkančių doktrinas arba aplinkybes?
XX amžius, žinoma, neišrado neapykantos. Tačiau jis ugdo ypatingą
neapykantos rūšį, vadinamą šaltąją neapykantą, susijusią su matematika
ir dideliais skaičiais. Skirtumas tarp Kūdikėlių žudymo ir mūsiškio
sąskaitų suvedinėjimo - tik masto skirtumas. Ar jums žinoma, kad
per dvidešimt penkerius metus, nuo 1922-ųjų iki 1947-ųjų, 70 milijonų
europiečių - vyrų, moterų ir vaikų - buvo išrauta iš savo aplinkos,
ištremta, nužudyta? Štai kuo virto humanizmo žemė, kurią, nepaisant
visų protestų, reikia ir toliau vadinti niekšiška Europa.
Kokia išskirtinė melo reikšmė?
Jo reikšmę lemia tai, kad jokia vertybė negali su juo susijungti
nežūdama. Melo privilegija - jis visuomet nugali tą, kuris mėgina
juo pasinaudoti. Štai kodėl Dievo tarnai ir žmogaus mylėtojai
išduoda Dievą ir žmogų nuo tos akimirkos, kai tik susitaiko su
melu dėl priežasčių, kurias tiki esant aukštesnes. Ne, joks didis
dalykas niekad nebuvo sukurtas meluojant. Kartais melas leidžia
gyvuoti, tačiau niekada nepakylėja. Tikrasis aristokratiškumas,
pavyzdžiui, nėra kautis dvikovoje. Visų pirma tai - nemeluoti.
Teisingumas savo ruožtu nereiškia atidaryti vienus kalėjimus tam,
kad uždarytum kitus. Jis reiškia visų pirma nevadinti gyvenimo
minimumu to, kas vargiai išmaitina šunų šeimą, nevadinti proletariato
išlaisvinimu radikalaus visų pranašumų panaikinimo, - juos darbininkų
klasė išsikovojo per šimtmetį. Laisvė nereiškia kalbėti kas pakliūva
ir steigti skandalus mėgstančius laikraščius bei įvesti diktatūrą
dėl būsimo išlaisvinimo. Laisvė visų pirma reiškia nemeluoti.
Ten, kur plinta melas, prasideda arba įsiamžina tironija.
Ar mes esame meilės ir tiesos nuosmukio liudytojai?
Iš pažiūros šiandien visi myli žmoniją (kaip kad mėgsta bifšteksą
su krauju) ir visi laiko tiesą kalėjime. Bet tai ir yra paskutinė
dekadanso riba. Tiesa spiste spinta virš nužudytųjų savo sūnų.
Kur yra dabartiniai teisieji? (Aliuzija į A.Kamiu pjesę
Teisieji.)
Daugiausia kalėjimuose ir lageriuose. Bet ir laisvi žmonės ten.
Tikri vergai kitur. Jie diktuoja savo įsakymus pasauliui.
Ar šiuolaikinėmis sąlygomis Kalėdos galėtų būti dingstis
apmąstymams apie paliaubas?
Kam laukti Kalėdų? Mirtis ir atgimimas - kasdieniai dalykai. Kasdieniai
dalykai yra neteisybė bei tikrasis maištas.
Ar jūs tikite paliaubų galimybe? Ir kokios būtų tos paliaubos?
Tokios, kokias pasieksime priešindamiesi be paliaubų.
Sizifo mite jūs rašėte: Naudinga būtų tik ta veikla,
kuri pertvarkytų žmogų ir žemę. Žmonių aš niekada nepertvarkysiu.
Bet reikia elgtis taip, tarsi būtum
Kaip jūs šiandien išrutuliotumėte
šitą mintį mūsų interviu kontekste?
Tuomet aš buvau didesnis pesimistas nei dabar. Tiesa, kad nepertvarkysime
žmonių. Bet mes jų nepažeminsime. Priešingai, truputį juos pakylėsime,
pasitelkdami atkaklumą, kovą su neteisingumu savyje ir kituose.
Teisybės aušra mums nebuvo pažadėta, sutarties nėra, kaip sako
Lui Giju (Louis Guilloux). Tačiau tiesą reikia sukurti, kaip kuriama
meilė, kaip kuriamas supratimas. Iš tikrųjų nieko nėra duota nei
pažadėta, bet viskas įmanoma tam, kuris pasirengęs žygiui ir rizikai.
Būtent šitų lažybų reikia kirsti dabar, kai dūstame nuo melo,
kai esame prispirti prie sienos. Reikia ramiai, bet nenumaldomai
siekti rezultato, ir durys atsivers.
Vertė V.TAURAGIENĖ
© 2002"XXI amžius"