Vakarai, atsigręžę į Rytus
Ulevičius Benas. Dieviškieji
Rytai: Povatikaninė liturginė reforma ir altorių atgręžimo klausimas
(Vilnius: Aidai, 2002, 500 egz.).
Knyga, pavadinta Dieviškaisiais Rytais, galbūt praslystų pro
akis kaip dar vienas mėginimas prisijaukinti egzotiką, jeigu ne
paantraštė netikėta ir kiek mįslinga. Ji skelbia, kad bus kalbama
apie Katalikų Bažnyčią ir specifines jos problemas. Ne itin didelis
leidinio tiražas tarytum patvirtina, kad studija skirta gana siaurai
teologų ir religijotyrininkų auditorijai. Šiaip ar taip, intriga
išlieka, ir norisi knygą pasklaidyti bent jau iš smalsumo.
Nuojauta neapgauna: autorius iš tiesų kreipiasi į religijos žinovus,
išmanančius tiek teorinius-filosofinius su krikščionišku mokymu
susijusius klausimus, tiek praktines problemas, su kuriomis šiuo
metu susiduria Bažnyčia. Atrodo, kad diskutuojama vykusiai: griežta
knygos struktūra, nuoseklus minties plėtojimas, konkretūs atsakymai
į konkrečius klausimus, išvengiant tuščiažodžiavimo, teiginiai,
argumentuoti gausiomis Šventojo Rašto, Bažnyčios Tėvų bei kitų
autoritetingų teologų pasisakymų citatomis byloja apie studijos
brandą. Bene vienintelis už akių kliūvąs dalykas yra grynai formalus
tai nuorodų trūkumas į tuos šaltinius, kuriuose išdėstyta autoriaus
oponentų nuomonė. Pavyzdžiui, kalbant apie centruotas bažnyčias
sakoma, esą, kai kurių reformos liturgistų nuomone, liturgija
galėjo būti švenčiama aplink altorių; pateikiama nemažai tokį
spėjimą paneigiančių argumentų, bet, deja, nenurodomas nei vienas
autorius ir nei vienas veikalas, kuris tokią hipotezę iškėlė (P.43-44.).
Knygoje tokių atvejų pasitaiko ir daugiau, o jie grasina kad ir
retoriškai subtiliu, tačiau vis dėlto priešingai manančiųjų sumenkinimu.
Mat susidaro įspūdis, jog pastarieji niekur ir niekada nėra išdėstę
ir rimtai argumentavę savo pozicijos. Neaiškus antrojo opozicijos
dėmens įvardijimas lemia, jog teologijos moksle įsitvirtinusių
ir, autoriaus nuomone, ydingų teiginių bei mitų dekonstrukcija
pakimba neapibrėžtoje erdvėje. Tai gali būti pateisinama nebent
tuo, kad studija orientuota į skaitytojus, gerai susipažinusius
su esama padėtimi, todėl joje vengiama aiškinamųjų mišių situacijos.
Pastangas likti objektyviu, vadovautis vien liturgija tikinčiu
ir pasitikinčiu mentalitetu, išduoda ir nuoširdus autoriaus tonas,
noras suprasti ir rasti kelią ne tik į skaitančiojo protą, bet
ir į širdį. Neatsitiktinai paskutinysis knygos skyrius, kuriame
gvildenami polemiški klausimai, pasibaigia ne kokiu nors kategorišku
teiginiu, o klaustuku. Gebėjimas polemizuoti be pagiežos, kaip
kad yra sakęs T.Venclova,- didelė vertybė.
Augustiniška meile alsuojantis veikalas patraukia skaitytoją,
o kadangi tekstas neįmantrus grynai lingvistine prasme, atveriama
galimybė komunikacijai ir dialogui su plačiąja visuomene. Čia
turimas galvoje dialogas tarp autoriaus ir kitų, specialaus teologinio
išsilavinimo neturinčių krikščioniškos bendruomenės narių. Ši
recenzija irgi nepretenduoja įvertinti autoriaus teologinės minties
gylio ji gimė tiesiog kaip vieno katalikiškos bendruomenės nario
atsakas kitam.
Turbūt nesuklysiu teigdama, kad B.Ulevičiaus studija gali būti
geras pagalbininkas tiems, kurie junta Bažnyčios išsisėmimą
ir, norėdami susivokti, bando išsiaiškinti jo priežastis. Per
mažas teologinis išprusimas dažnai trukdo žodžiais išreikšti dalykus,
kurie verčia manyti, kad bažnytinėse apeigose neliko (o gal niekada
ir nebuvo) gilios prasmės. Knygoje pateiktas istorinis, kultūrinis,
teologinis, socialinis skerspjūvis leidžia katalikiškos bendruomenės
nariui suprasti, iš kur tie Bažnyčios mažakraujystės požymiai,
o tada modeliuoti savo elgesį, t.y. ne tik laukti tolimesnių Vatikano
sprendimų, bet ir permąstyti savo kaip individo vietą modernizuotame
rituale. Tik supratus, su kokiais rimtais sunkumais susidurta,
nebesinori atmesti ir neigti Bažnyčios kaip tokios atvirkščiai,
bendruomeninis jausmas sustiprėja. O juk tam, kad bet kokios reformos
būtų įgyvendintos iš tikrųjų, neužtenka formalių pakeitimų: svarbu,
kad kiekvienas, ateinantis į Dievo namus, eitų į nepameluotą susitikimą
su Juo, nesvarbu, ar žemiškasis ganytojas stovi versus altare
ar versus populum. Kol kas panašu, kad didžiausia problema yra
ne prarastas ryšys su Dievu (argi žmogus galėtų užgniaužti savyje
transcendencijos ilgesį?), o dingęs pasitikėjimas Bažnyčia kaip
tarpininku tarp žmogaus ir Dievo. Ar ne tą pačią problemą savo
esė Ant laiko ašmenų gvildena G.Beresnevičius, nuimdamas lietuviui
pseudokataliko kaukę ir po ja atrasdamas tikrų tikriausią barbaro
veidą? Greičiausiai susidariusi situacija nėra nulemta vien archetipinių
ar psichologinių lietuvio (pa)sąmonės struktūrų, - Bažnyčia kaip
griežtai hierarchizuota organizacija turėtų būti priimtina lietuviui-barbarui,
tačiau dabar į Bažnyčią žvelgiama kaip į nekompetetingą ir pasitikėjimo
nekeliantį partnerį (nebe tarpininką) ieškant gyvojo tikėjimo
šaltinio. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis žmonių nėra
abejingi tikėjimo klausimams, o kalba apie nusivylimą Bažnyčia,
vadinasi, skausmingą emociją. Postmoderniam žmogui iš tikrųjų
reikia Dievo, liturgijos, ritualo, nepragmatiškos ir stabilios
atramos pragmatiškame ir nuolat kintančiame pasaulyje. Jis neprieštarautų,
kad ta atrama būtų nuo vaikystės pažįstama Katalikų Bažnyčia.
Tačiau jei ten atgaivos ieškantis žmogus randa tik kalbančias
galvas ir nenatūralią erdvę, persmelktą komercine, o ne Šventąja
Dvasia, jis išeina tik dar labiau susierzinęs, o ne pakylėtas
ir nebegrįžta. Galbūt todėl tarp jaunų žmonių vis populiariau
eiti į tuščią bažnyčią, ieškant tylaus iškilmingumo, atsisakant
džiaugsmo būti bendruomenės dalimi ir dalyvauti šv. Mišių aukoje.
Tiesa, susvetimėjimas su Bažnyčia nėra kokia išskirtinė Lietuvos
realija. Gyvendama ir studijuodama JAV, ne kartą girdėjau žmones
skundžiantis, kad jie yra pavargę nuo Bažnyčios formų įvairovės
- nuolat besimainanti, ji negali suteikti saugumo ieškančiai užuovėjos
sielai. Pasigendama rimties, susikaupimo, vidinio, o ne deklaratyvaus
išorinio jaukumo, ir net... lotynų kalbos, kitaip tariant konservatyvios
tradicinės Bažnyčios. Nesu susijusi nei su religijotyra, nei su
teologija, todėl mano asmuo vargu ar galėjo kaip nors paveikti
atsitiktines tų žmonių ištarmes. Vis dėlto aišku, kad visur ieškoma
to paties - nepameluoto Dievo, ir panašu, kad versus populum atsigręžęs
kunigas, dažnai beriantis perdėm praktiškus pamokymus ir patarimus,
nepadeda prie jo priartėti labiau nei tas, kuris žvelgia su jais
versus altare kryptimi, laukdamas stebuklo.
Grįžtant prie knygos, reikėtų pasakyti, kad ji paveiki ne vien
todėl, kad čia išdėstytos idėjos gali sutapti su skaitytojo nuomone
ar jausmais, o visų pirma todėl, kad atitinka jo lūkesčius, t.y.
užmezga dialogą ir skatina mąstyti pačiam, užuot vienareikšmiškai
teigusi, kad tai jums geriau. Dialogas su skaitytoju (ir tikinčiuoju)
leidžia šiam pasijusti svarbiu veikiančiuoju asmeniu, ne tik tuo,
kuriam kalbama, bet tuo, su kuriuo kalbamasi. Gebama parodyti,
kad Bažnyčia ir žmogus vėlei stoja į tą pačią pusę, priešais altorių,
kad jie reikalingi vienas kitam, nes tik būdami vieningi galės
Rytuose pamatyti Dievo veidą.
Taigi knyga turėtų praversti tiek teologams, tiek tikintiesiems,
kurie bando išsiaiškinti savo santykį su Bažnyčia ir išsklaidyti
juos kamuojančias abejones. Tai vertingas žinių šaltinis kultūrologams,
sociologams, istorikams ir visiems kitiems, tyrinėjantiems moderniosios
bei postmoderniosios kultūros reiškinius. Gali likti apvilti tiktai
tie, kurie, suklaidinti knygos pavadinimo, tikėjosi ten rasti
ezoteriškų Rytų religinių praktikų aprašymus. O vis dėlto sakau
gali likti, o ne liks, nes B.Ulevičiaus knygoje aprašyti Rytai
ne vienam Lietuvos skaitytojui yra ne ką daugiau pažįstami nei
budizmas, induizmas ar pan. Galbūt krikščioniška liturgija akimirkai
atveria savo gelmę tam, kad žmogus dar kartą išgyventų mitologinį
potyrį: po ilgų ieškojimų ir klajonių čia pat atrastų laimę ir
gyvenimo prasmę.
Tokios tad būtų pastabos apie knygą, kuri pasakoja apie mus
Vakarus, atsigręžusius į Rytus. Ši knyga suteikia galimybę pažvelgti
į susidariusią situaciją kitu aspektu ir kelia skausmingus klausimus
apie mus pačius. Ačiū Dievui, vis dar skausmingus.
Kristina SAKALAVIČIŪTĖ
© 2002"XXI amžius"