Atnaujintas 2002 m. gruodžio 27 d.
Nr.97
(1104)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Darbai
Susitikimai
Rinka
Atmintis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Gyvas sesers širdyje

Minint Stasio Dubulio mirties metines: sesuo Elena
Januškienė ir Krekenavos šauliai (iš kairės): Jonas Žilevičius, Vytautas Valikonis ir Bronius Perevičius

Praūžę karo sūkuriai ir okupacija išardė ne vienos šeimos taikų gyvenimą, sulaužė ne vieno talentingo žmogaus likimą. Kas žuvo pokario kovose, kas buvo ištremtas, o kas pasitraukė į užsienį ir liko ten visam gyvenimui. Būdamas aplinkiniams pavyzdžiu, pragyveno gyvenimą dorai, bet namuose likusiųjų skausmui – namo nesugrįžo… Ar negalėjo dėl buvusios sistemos, ar tiesiog neįstengė, nors ir norėjo, rengėsi.
Amžino poilsio žemėn gimton atgulti negrįžo ir krekenavietės, ilgametės medicinos sesers Elenos Januškienės brolis Stasys Dubulis, 2001 metų spalį miręs ir palaidotas Čikagoje. Gerbia ir saugo brolio brangų atminimą sesuo – šį rudenį mirties metinių proga šv. Mišios aukotos Krekenavos bažnyčioje, po to visi susirinko į atminimo vakarą: pasimelsti, pagiedoti, pasidalyti prisiminimais. Naujamiesčio šaulių kuopos, Krekenavos A.Mackevičiaus šaulių būrio garbės šaulys krekenavietis kraštotyrininkas Jonas Žilevičius prisiminė, kaip iš Amerikos atvykęs aplankyti sesers Stasys domėjosi ir šaulių gyvenimu, o išvykdamas užprenumeravo Krekenavos šauliams kelis „Trimito“ žurnalo numerius. Ir pats, būdamas Amerikos lietuvių šaulių organizacijos nariu, dar ilgai rėmė šaulių žurnalo redakciją Kaune. Jautraus ir gabaus žmogaus būta tautiečio S.Dubulio.
Stasys augo Naujamiesčio valsčiaus Kundrėnų kaime. Anksti su sesute Elena liko našlaičiai, nes tėvelis, išvykęs uždarbiauti į Argentiną, ten netrukus mirė. Tad motinai septynių hektarų sklype teko rūpintis visais moteriškais ir vyriškais darbais ir dar išlaikyti, be vaikų, tris senelius: savo tėvus ir neturtingą giminaitę, buvusią knygnešę Liudviką Volikaitę. Atsimena Elena, kaip ši giminaitė juos, mažus vaikus, suklupdžiusi prie suolo, rytais ir vakarais mokydavo maldų ir poterių. O motinos tėvelis, jų senelis, buvo mokytas žmogus, mokėjo net kelias užsienio kalbas, už sąžiningumą žmonės buvo jį išsirinkę kaimo teisėju ir mokytoju. Mokėjo daug dainų, giesmių, žinojo istorinius įvykius… Labai mėgo pokalbius ir žmones, o paklaustas, ar nenusibodo gyventi, atsakydavo: „Na, rodos lyg vakar gimiau“… Mirė 106-erių metų, išsaugojęs šviesią atmintį. Tokių išmintingų žmonių auginami, ugdomi mylėti Dievą, tėvynę bei geros valios žmones ir augo Elena su Stasiu. Nors per kančias ir vargus, bet neprarasdami gyvenimo džiaugsmo. Rado laiko Elena ir savo meniniams polinkiams – jos namuose Krekenavoje dar gausu jaunystėje sukurtų darbų. Nors gyvenime teko pasukti kitais keliais - ji ilgai darbavosi miestelio ligoninėje medicinos seserimi, tačiau jos sūnus Vytautas, paveldėjęs menininko talentą, įgijo aukštąjį dailininko išsilavinimą. Gal meninių gabumų turėjo ir Stasys, bet likimas jo gyvenimą pasuko kita linkme: karo metu, užėjus vokiečiams, lydėjo jis draugą į kariuomenę, bet vokiečiai ir jo nepaliko, pristatė apkasų kasti. Bėgo, jį pagavo, sėdėjo kalėjime… Pasibaigus karui, taip ir liko Vokietijoje, ėmė dirbti kranininku (statybose), o vakarais studijavo prekybą universitete. Buvo gabus, išmoko net septynias užsienio kalbas. Sakė: „Aš, Aukščiausiajam laiminant, pasiekiau šviesesnio rytojaus. Buvo tokių valandų, kad sausos duonelės užvalgiau, vandenėlio atsigėriau, bet per kančias ir vargus žengiau į gyvenimą“. Auklėtas senojo lietuviško kaimo doros ir tikėjimo dvasia, tvirtų bendruomeninių ryšių, nors ir nublokštas toli nuo savųjų, daug vargo bei skriaudų patyręs, nepalūžo, išsilavino. Iš Vokietijos šeštojo dešimtmečio viduryje išvažiavo į Ameriką ir, įsikūręs Čikagoje, ėmėsi verslo – prekybos. Dorai čia gyvendamas, taip ir nesukūręs šeimos, bet daug padėjęs skurstantiesiems, bažnyčioms ir saviesiems, po Atgimimo žadėjo sugrįžti numirti į tėviškę, tik liga ir mirtis nebeleido. Aplankiusi jį sesuo matė, kaip jis ten visų gerbiamas už sąžiningumą ir teisybę, kaip rūpinosi nelaiminga alkoholizmo liga sergančiu tautiečiu, visaip jį gelbėdamas, globodamas, gydydamas. Nespėjo sugrįžti, negali šiandien prie jo kapelio sesuo pasimelsti ir parymoti.
Nelengvas doro ir darbštaus žmogaus nueitas kelias, kurio pradžia - 1924 metais Lietuvos kaimely, o pabaiga – 2001 metais Amerikoje… Jautriai brolį vis prisimena sesuo, kad nespėjo, neįstengė, sunkiai susirgęs, sugrįžti į gimtinę. Toks mūsų, vyresnės kartos – brolių ir tėvų, likimas: kas amžino poilsio atgulė Vakaruose, kas – Rytuose.
Nelengvas dabar gyvenimas ir čia, Lietuvoje, ne iš gero daug jaunų žmonių vyksta uždarbiauti ar net įsikuria užsienyje. Bet ar nepakitęs dabartinio žmogaus moralinis paveldas, dvasios genetika ir ar apie daugumą jų išliks gera atmintis, kaip apie tautietį S.Dubulį? Kiti laikai – kiti žmonės. Bet širdyje išlieka tik gera atmintis.

Julius VAUPŠAS
Autoriaus nuotrauka

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija