Atnaujintas 2002 m. gruodžio 27 d.
Nr.97
(1104)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Darbai
Susitikimai
Rinka
Atmintis
Lietuva
Pasaulis


PRIEDAI


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

Šiame numeryje:

Šeštą kartą atnaujinta paroda „Krikščionybė Lietuvos mene“

Amerikiečių analitikų netolimos ateities scenarijus

Kaip mes laukėme šv. Kalėdų lageryje

Kryžius vyskupo tėviškėje

Gyvas sesers širdyje

Sugrįžo…

Čia siuvami bažnytiniai rūbai

Dalydamasis tampi turtingesnis

Bažnytinis „Prisikėlimo“ choras negali nejausti „sergančios širdies plakimo“

Ar dirbti už „ačiū“ - nusikaltimas?

„Užuovėja“ nušluosto bėdžių ašaras

Kviečiame prenumeruoti "XXI amžių!"

Prenumeratos "Lietuvos pašto" skyriuose kaina vienam mėnesiui:

24 puslapių trečiadienio numerio - 7,40 Lt,
pensininkams ir invalidams - 6,90 Lt,
16 puslapių penktadienio numerio - 7,40 Lt,
pensininkams ir invalidams - 6,90 Lt,
abiejų savaitės numerių - 14,80 Lt,
pensininkams ir invalidams - 13,80 Lt.

"XXI amžius" "Lietuvos spaudos" kioskuose nepardavinėjamas. Vilniuje jį rasite tik “Sąjūdžio” kioske (Gedimino g.1), “Katalikų pasaulio” leidyklos knygyne (Dominikonų g.6) bei kioske Tilto ir T.Vrublevskio gatvių sankryžoje; Kaune - LPKTS kioske (Laisvės al. 39);
Kitur “XXI amžius” pardavinėjamas tik katalikiškos spaudos kioskuose ar parduotuvėse prie bažnyčių.
“XXI amžių” geriausia prenumeruoti pašte.

Norinčius paremti "XXI amžių", pinigus prašome pervesti į tokią sąskaitą:

AB VILNIAUS BANKAS, VB Kauno Santakos filialas
Kęstučio 38, Kaunas, Lietuva
Banko kodas: 260101732

Viešoji įstaiga "Naujasis amžius"
Įmonės kodas: 3519348
Sąskaita litais: 27700314
Valiutinė sąskaita: 120070815


Sveiki sulaukę šventų Kalėdų!
Dievas yra ir bus tarp mūsų

Mieli Lietuvos žmonės,
įprasta, sveikinant su šv. Kalėdomis, žadinti viltį. Kiekvienas Kalėdas pasitinkame su dideliais lūkesčiais, kad kitąmet gyvenimas bus kur kas geresnis, gražesnis ir lengvesnis. Šventinis šurmulys, gausios puošmenos, linksmi renginiai džiugina ir sukuria šventišką nuotaiką. Tačiau šis džiaugsmas pasiekia toli gražu ne visus. Daugelio šventinis stalas nebus skalsus, o nuo jo pakilus, lūkesčius ima stelbti nusivylimas, kad kasdienybė tebėra pilka, stokoja sotumo ir saugumo.
Šiemet mūsų viltį stiprina tai, kad Lietuvos siekiams, kurie dar ne taip seniai tebuvo svajonė, per kelias pastarąsias savaites plačiai atvertos durys. Buvimas Europoje iš geografinių žemėlapių persikelia į kiekvienam apčiuopiamą tikrovę. Natūralus ir suprantamas geresnio bei saugesnio gyvenimo noras, tačiau tvari viltis negali susidėti vien iš materialių dalykų. Ji ištirps drauge su pirmu atlydžiu, jei ištroškę Europos gerovės ardysime jos krikščioniškus pamatus, praleisime pro ausis raginimą kurti meilės civilizaciją.


Aš skelbiu jums didelį džiaugsmą
Kauno Arkivyskupo Metropolito kalėdinis laiškas – sveikinimas arkivyskupijos tikintiesiems

Nebijokite! Aš jums skelbiu didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas,- šią žinią apie gimusį Išganytoją pirmieji išgirdo Betliejaus piemenys, kurių gyvenimas buvo labai panašus į daugelio mūsų tautiečių gyvenimą, kupiną vargo ir netikrumo dėl ateities. Žinia apie Kristaus atėjimą į žemę buvo ir lieka pati džiaugsmingiausia ir brangiausia iš visų žinių, kokias yra išgirdusi žmonija, bet ypač brangi tiems, kurie daug ko stokoja ir jaučiasi nustumti į gyvenimo pakraščius. Šiandien esu laimingas, galėdamas vėl džiaugsmingai skelbti tiesą, jog Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas gimė Betliejuje, nes mylėjo mus dar tuomet, kai mes jo nemylėjome ir buvome toli nuo jo. Jis atėjo, kad visuomet būtų Emanuelis - Dievas su mumis.
Sveikinu visus, kurie laukėte ir rengetės Kalėdų šventėms ir kurie leidote Kristui gimti jūsų mintyse, širdyse ir jūsų gyvenime. Sveikinu kunigus, Dievui gyvenimą pašventusias seseles vienuoles ir labai aktyviai parapijinėje sielovadoje bendradarbiaujančius pasauliečius. Sveikinu vaikus ir jaunimą, kuriems labiausiai reikalinga džiaugsminga žinia apie Kristaus gimimą, nes pasaulis siūlo jiems netikro džiaugsmo ir netikros laimės žinias. Ypač sveikinu tuos, kurie kenčia ir serga, kurie galbūt yra visiškai praradę gyvenimo viltį, nes jie yra patys artimiausi Kristaus broliai ir seserys. Norėčiau pasveikinti ir tuos, kurie per nuodėmę ar netikėjimą yra toli nuo Kristaus, nes dar nepažino, jog Kristus gimė žemėje ir dėl jų ir niekada jie neliks Jam svetimi.


Tegul mumyse atsinaujina jautrumas
Vilkaviškio vyskupo kalėdinis laiškas – sveikinimas vyskupijos tikintiesiems

išvysti tai, ką dažnai užgožia įprastinis šventinis mirgesys ir gausmas. Maldos tyla prie prakartėlės ir Kūčių stalo mums padeda patirti, jog Kalėdos - ne komercinė šventė ar šiaip linksma pramoga. Šiuo laiku žmogaus dvasios gelmėje įvyksta susitikimas, negana to – susitaikinimas su Dievu, padovanojantis tokį džiaugsmą ir ramybę, kurių niekas kitas duoti negali. Kalėdų laiku geriausiai suprantame, jog Jėzaus įsikūnijimas apvainikuoja Dievo kreipimąsi į žmogų. Juk dar pačioje pradžioje Dievo alsavimas padarė žmogų gyva būtybe, Kūrėjo paveikslu (plg. Pr 1, 27; 2, 7). Net ir tada, kai nuodėmė šį paveikslą aptraukė mirties pelėsiu, Dievas neapleido žmogaus. Šimtmečių tėkmėje daugel kartų ir įvairiais būdais jam kalbėjo per pranašus (plg. Žyd 1, 1), skelbdamas savo veiklią meilę ir rodydamas gaires į prasmingą laisvę, kviesdamas į kilnumą, šventumą.
Ypatingiausiu būdu Dievas prabilo į žmogų per Jėzų Kristų. Visas Jėzaus žemiškasis gyvenimas yra neprilygstamos meilės, tarpstančios Švenčiausioje Trejybėje ir trokštančios kiekviename žmoguje atkurti dievišką kilnumą, o kartu – amžiną laimę, apreiškimas. Jėzuje Kristuje susilieja į viena dievystė ir žmogystė. Jis yra čia ir dabar mums atverti vartai į Dangaus karalystę, kelias į išsiilgusio Tėvo namus. Per Kalėdas šį kelią gauname dovanai. Dovanai jį turime ir liudyti paklydusiesiems, ieškantiesiems, laukiantiesiems. Liudyti gyvenimu, pripildytu Jėzaus laikysenos, kurią mumyse įdiegia, palaiko ir ugdo Eucharistija ir kiti sakramentai, Dievo žodis ir malda.
Kalėdos skelbia, kad Dievas įsikūnijimu pašventino žmogaus gyvenimą nuo pat motinos įsčių. Tad jis turi būti mums šventas ir neliečiamas, ginamas ir puoselėjamas nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties.


Nuolat žvelkime į Kristų
Kaišiadorių vyskupo kalėdinis žodis – sveikinimas vyskupijos tikintiesiems

Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą… Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas (Lk 2,10-11).
Mieli broliai ir seserys, Kalėdų giesmės vėl suskambo mūsų bažnyčiose ir pakili, šventa nuotaika užliejo mūsų širdis. Šiandien Dievo žodis – Evangelija - skelbia mums didį džiaugsmą, kurį anuomet, Betliejaus artumoje, pirmieji išgirdo piemenys (plg. Lk 2, 8 – 14). Meldžiu Dievą, kad šis šventas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo džiaugsmas pripildytų mūsų namus ir širdis bei dar plačiau atvertų duris Jo meilei. Gimusio Kristaus palaima telydi jus ir testiprina!
Popiežius Jonas Paulius II 2001 metais parašytame laiške Naujajam tūkstantmečiui prasidedant kvietė tikinčiuosius nuolat žvelgti į Kristų, į Jo veidą (plg. NMI Nr. 16-28). Kvietė žvelgti labai atidžiai ir su meile, kad pamatytume pačią gelmę, kaip žvelgiama į labai mylimą ir artimą asmenį. Šiais, 2002 metais jau kitu savo laišku, kuris vadinasi Mergelės Marijos rožinys, Jonas Paulius II laikotarpį nuo 2002-ųjų spalio iki 2003-ųjų spalio paskelbė Rožinio metais bei pakvietė tikinčiuosius stoti į Marijos mokyklą ir jos vedamiems artintis prie Kristaus (plg. BŽ 2002, Nr. 20). Manau, jog kalėdinė prakartėlė ir yra kaip tik ta vieta, kurioje prasideda Marijos mokykla. Kaip tik čia, žvelgdami į prakartėlės figūras, regis, prisiliečiame prie paties Jėzaus, įsikūnijusio Dievo Žodžio, ir esame kviečiami nuolat žvelgti į Jo asmenį. Atkreipkime dėmesį į Mariją prakartėlėje: jos akys atidžiai ir su meile žvelgia į ką tik gimusį Sūnų, į Jo veidą.


Dvasinės riterystės kelyje
Interviu su „Lietuvos Caritas“ generaliniu direktoriumi kun. Robertu Grigu

Kun. Robertas Grigas su Panevėžio "Caritas" užimtumo centro vaikais adventinės akcijos "Gerumas mus vienija" atidaryme

Prašau trumpai paminėti jūsų gyvenimo esminius įvykius, tarti keletą žodžių apie vaikystę Leipalingyje, šeimą, apsisprendimą pasirinkti kunigystę.
Gimiau 1960 metais Dzūkijoje, Leipalingyje, medikės ir mokytojo šeimoje, 1978 metais baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultetą. Didžiausi (iki šiol nepraėję) vaikystės ir paauglystės "susižavėjimai" buvo geografija, biologija, istorija ir literatūra, o nemėgstamiausi dalykai - deja, visi tikslieji mokslai... Apie 1975 metus įsitraukiau į katalikų pogrindžio veiklą (Eucharistijos bičiulių būrelius), pradėjau gauti ir platinti pogrindžio spaudą. Tikėjimo persekiojimas, pažintis su daugeliu puikių dvasinės rezistencijos žmonių, poreikis ginti Bažnyčią bei Lietuvą, iš tėvų namų atsineštas sąmoningas, neformalus religingumas skatino mąstyti apie kunigystę kaip apie galimą savo ateities pasirinkimą. Tą nuostatą dar sustiprino išbandymai ir Dievo pagalbos patirtys priverstinės tarnybos sovietų armijoje (Kazachstane) metu - 1982-1984 metais.


Tėvas Leonidas tiki istorine tiesa ir Lietuvos marijonams linkėjo šv. Kalėdų džiaugsmo

Kino teatras „Draugystė“ įsikūręs Romos katalikams priklausančiame šventovės pastate Sevastopolyje

Šiandien Sevastopolyje veikia 90 religinių bendrijų, išsišakojusių į 27 netradicines religijas ir konfesijas; stačiatikių, musulmonų, baptistų ir kt. Romos katalikų Šv. Klimento bendrija vienija apie 500 įvairių tautybių žmonių: rusų, baltarusių, ukrainiečių, latvių, lietuvių, vokiečių, italų. Veikia sekmadieninė mokykla, kurią lanko vaikai ir suaugusieji. Pamaldos vyksta pertvarkytame keturių kambarių bute, kurio viename gyvena dvasininkas Leonidas Tkačiuk, MIC. Romos katalikams priklausančiame pastate – jau nebeveikiantis kino teatras „Draugystė“. „Problemų turime daugiau nei jų sprendimo būdų, bet aš tikiu, kad miesto taryba supras, jog grąžintinas pastatas – mūsų namai, ir istorinė tiesa bus atstatyta“, - „XXI amžiui“ sakė tėvas Leonidas.
Išardžius didelio namo keturių kambarių buto vieną iš sienų, patalpa padidėjo. Priekyje – kuklus altorius, ant sienų – vienas kitas šventųjų paveikslas, kandeliabrai, eilėmis sustatyti paprasti suolai, čia į pamaldas susirenka katalikai. „Vargas seniems, invalidams, - sako tėvas Leonidas, - į trečią aukštą jiems labai sunku pasikelti, ypač su invalidų vežimėliu“.
Pro langą Ušakovo aikštėje matosi ir kino teatras „Draugystė“. Šventovės pastatas buvo pastatytas už katalikų bendruomenės, kuri 30-aisiais praėjusio amžiaus metais nukentėjo, pinigus. Sprendžiant net pagal afišas, kino teatras seniai nebeveikia. Buvusioje šventovėje, kur buvo įrengtas altorius, dabar – mokamas tualetas. Jau daugelį metų Romos katalikai siekia susigrąžinti jiems priklausantį pastatą, bet miesto taryba vis atideda šio klausimo sprendimą.


Naujoji globalinė tvarka negali būti atsieta nuo moralės principų
Savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai (minimai sausio 1-ąją)
Popiežius priminė enciklikos „Pacem in terris” artėjantį 40-metį ir jos idėjas

Palaimintasis Jonas XXIII beatifikuotas
2000-aisiais šventaisiais metais

Ateinanti sausio 1-oji kartu su naujametėmis iškilmėmis ir Dievo Gimdytojos pagerbimu Katalikų Bažnyčioje taip pat jau 36-ą kartą bus minima kaip Pasaulinė maldos už taiką diena. Ta proga paskelbtame savo tradiciniame kreipimesi, pavadintame „Pacem in terris: nuolatinė užduotis”, popiežius Jonas Paulius II norėjo priminti savo pirmtako palaimintojo Jono XXIII gerąjį raginimą išsaugoti visuotinę taiką. Šis raginimas, išreikštas 1963 metų balandžio mėnesį paskelbtoje enciklikoje „Pacem in terris” („Taika žemėje”), per pačią šaltojo karo kulminaciją, neprarado aktualumo ir šių dienų pasauliui, sukrėstam tarptautinio terorizmo bangos, kada ypač reikia globaliniu teisingumu paremtos taikos.
Esant atsinaujinusiai ginklavimosi varžybų plėtrai, kada nemažėja pilietinių ir tarptautinių „brolžudiškų konfliktų“ apimtis, kada kuriamos naujos prieštaringos „prevencinio karo” teorijos, Šventasis Tėvas primena būtinumą laikytis politikos srityje amžinųjų fundamentalių vertybių bei visuotinai atnaujinti įsipareigojimą taikai. Tik išmintingai įvertinant „laiko ženklus” ir pasiryžtant su atsidavimu darbuotis bendrojo gėrio labui, yra įmanomas tikrasis tarpusavyje kaip niekad glaudžiai susietos visos žmonių giminės taikus sambūvis. Jonas Paulius II kreipimesi ragina kurti naujas globalinio valdymo struktūras, kurios būtų grindžiamos visų žmonių orumo lygybe ir skatintų jų pagrindinių teisių bei pareigų realizavimą.
Pažymėtina, kad 1963 m. balandžio 11 d., Didįjį ketvirtadienį, paskelbta popiežiaus Jono XXIII enciklika „Pacem in terris” yra pirmasis tokio pobūdžio Katalikų Bažnyčios dokumentas, kuris buvo skirtas ne tik dvasinio luomo nariams, tikintiesiems, bet ir „visiems geros valios žmonėms”. (Vėliau tokios nuostatos savo enciklikose laikėsi ir kiti popiežiai.) Visi gali ir turi suprasti, kad patvari taika yra įmanoma, jeigu „yra grindžiama tiesa, kuriama vadovaujantis teisingumu, gaivinama ir ugdoma artimo meilės veiksmais bei įgyvendinama laisvės sąlygomis”.


Pirmasis rinkimų ratas baigėsi, bet rinkimai tęsiasi

Šiandien, gruodžio 27 dieną, paskelbus galutinius rinkimų rezultatus, vėl prasidės oficiali pakartotinių rinkimų agitacija. Du kandidatai - dabartinis šalies vadovas Valdas Adamkus ir liberalų demokratų lyderis Rolandas Paksas toliau tęs kovą dėl Prezidento posto.
Išankstiniais duomenimis, daugiausia balsų pirmajame sekmadienį įvykusiame rinkimų rate surinko V. Adamkus. Už jį balsavo 35,31 proc. rinkėjų, R. Paksas, surinkęs 19,82 proc. balsų liko antras. Iš Prezidento rinkimų kovos, likęs trečias ir surinkęs tik 8,36 proc. balsų, pasitraukė Naujosios sąjungos kandidatas Artūras Paulauskas, 1997 metų Prezidento rinkimų finalininkas, bet ne nugalėtojas. Kaip spaudos konferencijoje sakė Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, nė vienam iš kandidatų, sekmadienį vykusiuose rinkimuose nesurinkus daugiau kaip pusės rinkėjų balsų, nugalėtojas paaiškės antrajame rinkimų rate.
1997 metų Prezidento rinkimų pirmajame rate A. Paulauskas buvo gavęs 45,28 proc. balsų, o jo konkurentas V. Adamkus - 27,56 proc. Per antrąjį rinkimų ratą 1997 metų rinkimuose rinkėjai buvo palankesni V. Adamkui. Jis gavo 14 tūkstančių balsų daugiau už konkurentą.
Per pirmąjį šių metų Prezidento rinkimų ratą, kuris vyko, pasak Z. Vaigausko, ramiai, be didelių įstatymų pažeidimų, rinkėjų aktyvumas buvo daug mažesnis nei 1997-aisiais. Šalies vadovą rinko tik kiek daugiau nei 53 proc. rinkėjų. 1997 metais rinkėjų aktyvumas viršijo 71 proc. Antrajame ture dalyvavo dar daugiau - netoli 74 proc. rinkėjų.


Sunkiai įsisavinamos pamokos, arba Lietuviškasis sindromas

Daugelis politologų ir žinomų žurnalistų pripažino, jog šiemetė rinkimų kampanija virto kandidatų įvaizdžių kūrimo spektakliu, pinigų maišų varžytuvėmis, nesąmonių kalbėjimo konvejeriu. Kaip pažymėjo Demokratinės politikos instituto ekspertas filosofas Vytautas Radžvilas, Lietuvos politiniame gyvenime nyksta politinių idėjų kova, kandidatai į pirmąją vietą kelia „tvirto vadovo“ ar net tuščias „diktatūros mafijai“ vizijas. Kandidatų į Prezidento postą programos surašytos pernelyg atmestinai, jau nekalbant apie tų programų išaiškinimą rinkėjams. Kaip teisingai pažymėjo prieš pat rinkimus vykusioje konferencijoje „Prezidento rinkimai: Lietuvos politinio gyvenimo diagnozė“, kurią surengė Vokietijos Konrado Adenauerio fondas ir Demokratinės politikos institutas, žurnalistė Indrė Makaraitytė, netrukus ateis laikas, kai kandidatai programas rašys tik sau kaip juodraštį, nes rinkėjai jų visiškai neskaito. Pasak I.Makaraitytės, lyginant vadinamųjų lyderių rašytas programas susidaro įspūdis, kad daugelis jų net neįsivaizduoja, kokius uždavinius yra išsikėlę, ir nenutuokia, kaip juos įvykdys ar pristatys visuomenei. Kelių rinkimų patirtis parodė, kad rinkėjai nebepasitiki kandidatų pažadais ir į jų politines diskusijas visiškai nesivelia. Antra vertus, prieš šiuos rinkimus žiniasklaidos atstovai rinkėjams negalėjo nušviesti realios politinės situacijos, nes per debatus televizijose pašnekovai atsinešdavo jau parašytą tekstą ir be skrupulų nurodinėdavo laidų vedėjams, kaip jiems reikia elgtis ir kokius klausimus jie turi uždavinėti. Tik iš dalies teisus Seimo narys Andrius Kubilius, tokius dalykus pavadindamas „politiniu viduriavimu“, kurį dar galima išgydyti. Dėl „viduriavimo“ A.Kubilius, be abejo, teisus, tačiau dėl išgydymo – vargu. Juk faktiškai dauguma dabartinių Lietuvos „gelbėtojų“ ir norinčiųjų jais tapti išaugo ir susiformavo okupacinio režimo, vadinamojo brežnevinio sąstingio („išvystyto socializmo“), sąlygomis, kada klestėjo nykus konformizmas visose sferose – ūkinėje, kultūrinėje bei kt. Atgimusioje Lietuvoje prie jų turėtos politinės valdžios prisidėjo pinigai, įstatymais įteisintas kapitalo pasigrobimas. Todėl dabartinės neokomunistinės valdžios valdymą galima drąsiai pavadinti L.Brežnevo sąstingio tęsimu.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija