Sunkiai
įsisavinamos pamokos, arba Lietuviškasis sindromas
Daugelis politologų ir žinomų
žurnalistų pripažino, jog šiemetė rinkimų kampanija virto kandidatų
įvaizdžių kūrimo spektakliu, pinigų maišų varžytuvėmis, nesąmonių
kalbėjimo konvejeriu. Kaip pažymėjo Demokratinės politikos instituto
ekspertas filosofas Vytautas Radžvilas, Lietuvos politiniame gyvenime
nyksta politinių idėjų kova, kandidatai į pirmąją vietą kelia
tvirto vadovo ar net tuščias diktatūros mafijai vizijas. Kandidatų
į Prezidento postą programos surašytos pernelyg atmestinai, jau
nekalbant apie tų programų išaiškinimą rinkėjams. Kaip teisingai
pažymėjo prieš pat rinkimus vykusioje konferencijoje Prezidento
rinkimai: Lietuvos politinio gyvenimo diagnozė, kurią surengė
Vokietijos Konrado Adenauerio fondas ir Demokratinės politikos
institutas, žurnalistė Indrė Makaraitytė, netrukus ateis laikas,
kai kandidatai programas rašys tik sau kaip juodraštį, nes rinkėjai
jų visiškai neskaito. Pasak I.Makaraitytės, lyginant vadinamųjų
lyderių rašytas programas susidaro įspūdis, kad daugelis jų net
neįsivaizduoja, kokius uždavinius yra išsikėlę, ir nenutuokia,
kaip juos įvykdys ar pristatys visuomenei. Kelių rinkimų patirtis
parodė, kad rinkėjai nebepasitiki kandidatų pažadais ir į jų politines
diskusijas visiškai nesivelia. Antra vertus, prieš šiuos rinkimus
žiniasklaidos atstovai rinkėjams negalėjo nušviesti realios politinės
situacijos, nes per debatus televizijose pašnekovai atsinešdavo
jau parašytą tekstą ir be skrupulų nurodinėdavo laidų vedėjams,
kaip jiems reikia elgtis ir kokius klausimus jie turi uždavinėti.
Tik iš dalies teisus Seimo narys Andrius Kubilius, tokius dalykus
pavadindamas politiniu viduriavimu, kurį dar galima išgydyti.
Dėl viduriavimo A.Kubilius, be abejo, teisus, tačiau dėl išgydymo
vargu. Juk faktiškai dauguma dabartinių Lietuvos gelbėtojų
ir norinčiųjų jais tapti išaugo ir susiformavo okupacinio režimo,
vadinamojo brežnevinio sąstingio (išvystyto socializmo), sąlygomis,
kada klestėjo nykus konformizmas visose sferose ūkinėje, kultūrinėje
bei kt. Atgimusioje Lietuvoje prie jų turėtos politinės valdžios
prisidėjo pinigai, įstatymais įteisintas kapitalo pasigrobimas.
Todėl dabartinės neokomunistinės valdžios valdymą galima drąsiai
pavadinti L.Brežnevo sąstingio tęsimu.