Atnaujintas 2002 m. gruodžio 27 d.
Nr.97
(1104)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Darbai
Susitikimai
Rinka
Atmintis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Kaip mes laukėme šv. Kalėdų lageryje

Kai diena iš dienos prie lagerio geležinių vartų (ties šlagbaumu) lemtinga kaukianti sirena šaukė vedamus į darbą, rikiuotis po keturis, jūs mano mylimi broliai, slinkote iš barakų vorele ir lyg vaiduokliai pilki pasmerktojo žingsniu stojote į rikiuotę. O nesinorėjo… Traukė atgal dar neišlietas vakarykštis nuovargis. 40 laipsnių šaltis spaudė į kuprą. Žviegia, girgžda šalty vartų geležys. Sargybiniai girgždino veltinius, skalijo vietiniai šunys, draskyt mus pasirengę. Tu, Juozai, susvyravai ir griuvai. Tave bandžiau pastatyti, bet ne - abu sugriuvome vietoje. Juk tu dar barake tą rytą sakei, kad sergi. Tačiau „načalninkai“ nenorėjo ir girdėti. Išrašė sergantį tave į darbą…
Vos už geležinių vartų skaičiavo po keturis ir priėmė savo žinion ginkluota sargyba. Perspėjo. „Eiti griežtai rikiuotėje. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę - sargybiniai be perspėjimo šaus!“.
Šiaurinis vėjas taip pūtė į veidą, kiaurai košė per vatinį, kad, rodėsi, esi nuogas, ir barškėjo tavo dantys. Tu paslydai, tau automato buože trenkė šone ėjęs sargybinis mongolas, ir jo šuva piktai suleido iltis į tavo liesą kūną… Vis dėlto tu dar pakilai ir dantis sukandęs ėjai - nenorėjai atsilikti nuo kitų, nes tai būtų lygu pražūčiai.


Kryžius vyskupo tėviškėje

Bebrininkuose, vysk. V.Borisevičiaus tėviškėje, pašventinus kryžių

Nuo ryto lapkričio 20-ąją apniukęs dangus vidudienį netikėtai prašviesėjo ir iš po debesų žemėn pažėrė spindulių vėduoklę. To negalėjo nepastebėti ir į neįprastas iškilmes Bebrininkų kaime susirinkę vietos žmonės, pulkas Antanavos pagrindinės mokyklos maironiečių ir valančiukų, dviem didžiuliais autobusais atvažiavę Telšių kunigų seminarijos klierikai ir dėstytojai bei Vilkaviškio kunigų seminarijos auklėtinių ir dėstytojų pulkelis, nemažai kunigų.Vilkaviškio vyskupas R.Norvila prasitarė, kad ta iš dangaus prasiskverbusi šviesa - kaip simbolis viltingos šviesos, kuri paprastai į pasaulį atnešama per kančią, sunkumus, pasiaukojimą. Ir apgriautų fermų fone stovintis kryžius tiek arti gyvenantiesiems, tiek apsilankantiesiems tebūna priminimas, jog turime nemažai pastangų dėti dėl to, kad gėris mūsų aplinkoje augtų, stiprėtų ir persvertų blogį.
Sovietiniais laikais prie pat vyskupo V.Borisevičiaus tėviškės buvo pastatytos kolūkio kiaulių ir karvių fermos, nuo žemės paviršiaus nušluota sodyba, kurią dar bandė išsaugoti čia gyvenusi vyskupo dukterėčios K.Kalinauskienės šeima.
Šioje vietoje, minint vyskupo 115-ąsias gimimo metines, pastatytas kryžius.
Jį pašventino Telšių vyskupas J.Boruta. Klierikams giedant, kryžių pagerbė dvasininkai ir į iškilmes atvykę V.Borisevičiaus giminės. Su jais atminčiai prie kryžiaus nusifotografavo vyskupai.
Vėliau Antanavo kultūros namuose su žmonėmis bendravo vyskupas R.Norvila, apie kankinio V.Borisevičiaus gyvenimo kelią ir neseniai atrastą ganytojo paskutinįjį laišką - dvasinį testamentą, - sklidiną meilės ne tik draugams, bet ir priešams, kalbėjo vyskupas J.Boruta. Telšių kunigų seminarijos rektorius kan. A.Genutis sakė, kad vyskupo V.Borisevičiaus beatifikacijos bylai jau apklausta per 30 liudytojų. Prieš keletą metų juodu su vysk. J.Boruta lankė ir apklausinėjo gimtojo Bebrininkų kaimo žmones. Vyskupai sakė, kad kiekviena papildoma detalė pasitarnautų paspartinant beatifikacijos bylą.


Gyvas sesers širdyje

Minint Stasio Dubulio mirties metines: sesuo Elena
Januškienė ir Krekenavos šauliai (iš kairės): Jonas Žilevičius, Vytautas Valikonis ir Bronius Perevičius

Praūžę karo sūkuriai ir okupacija išardė ne vienos šeimos taikų gyvenimą, sulaužė ne vieno talentingo žmogaus likimą. Kas žuvo pokario kovose, kas buvo ištremtas, o kas pasitraukė į užsienį ir liko ten visam gyvenimui. Būdamas aplinkiniams pavyzdžiu, pragyveno gyvenimą dorai, bet namuose likusiųjų skausmui – namo nesugrįžo… Ar negalėjo dėl buvusios sistemos, ar tiesiog neįstengė, nors ir norėjo, rengėsi.
Amžino poilsio žemėn gimton atgulti negrįžo ir krekenavietės, ilgametės medicinos sesers Elenos Januškienės brolis Stasys Dubulis, 2001 metų spalį miręs ir palaidotas Čikagoje. Gerbia ir saugo brolio brangų atminimą sesuo – šį rudenį mirties metinių proga šv. Mišios aukotos Krekenavos bažnyčioje, po to visi susirinko į atminimo vakarą: pasimelsti, pagiedoti, pasidalyti prisiminimais. Naujamiesčio šaulių kuopos, Krekenavos A.Mackevičiaus šaulių būrio garbės šaulys krekenavietis kraštotyrininkas Jonas Žilevičius prisiminė, kaip iš Amerikos atvykęs aplankyti sesers Stasys domėjosi ir šaulių gyvenimu, o išvykdamas užprenumeravo Krekenavos šauliams kelis „Trimito“ žurnalo numerius. Ir pats, būdamas Amerikos lietuvių šaulių organizacijos nariu, dar ilgai rėmė šaulių žurnalo redakciją Kaune. Jautraus ir gabaus žmogaus būta tautiečio S.Dubulio.


Sugrįžo…

Skaudžiai išgyvenęs priverstinio tremtinio į Vakarus dalią, atplėštas nuo šeimos, artimųjų, tėvynės, 1987 metais Čičesterio ligoninėje nuo infarkto mirė vienišas, kitos šeimos nesukūręs Lietuvos karys savanoris Mykolas Usonis. Anglijoje buvo palaidotas „valdiškai“, neišpirktame dvigubame kape, kurio vieta nebuvo pažymėta net menkiausia betono plytele. Lygi, pavyzdingai nušienaujama teritorija, kurioje tik kapinių prižiūrėtojas pagal planą gali parodyti jums svarbią vietą. Pabuvęs ten 1998 metų vasarą, buvau priblokštas tokių turtingos valstybės tradicijų ir šitokios nepagarbos neturtingiems mirusiesiems.
Tada ir daviau nebylų pažadą tėvo palaikams - būtinai perlaidosiu juos Lietuvoje, šalia tėvų, senelių, kitų artimųjų.
Ne vienas pažįstamas ar artimas žmogus patarė neužsikrauti didžiulių rūpesčių, bet kai parodydavau minėtų kapinių nuotrauką ir paklausdavau, ar norėtumėte, kad jūsų tėvas būtų taip paliktas amžinam poilsiui - mane suprasdavo. Daugiau nei penkerius metus truko susirašinėjimas su įvairiomis Lietuvos ir Anglijos žinybomis, derinant visus su perlaidojimu susijusius klausimus bei kaupiant tam reikalingas nemenkas lėšas. Pagaliau liepos 1 dieną urną su tėvo palaikais parsivežiau į namus, kad po poros savaičių būtų ištesėtas nebylus pažadas, duotas Čičesterio kapinėse.