Sugrįžo
Skaudžiai išgyvenęs priverstinio
tremtinio į Vakarus dalią, atplėštas nuo šeimos, artimųjų, tėvynės,
1987 metais Čičesterio ligoninėje nuo infarkto mirė vienišas,
kitos šeimos nesukūręs Lietuvos karys savanoris Mykolas Usonis.
Anglijoje buvo palaidotas valdiškai, neišpirktame dvigubame
kape, kurio vieta nebuvo pažymėta net menkiausia betono plytele.
Lygi, pavyzdingai nušienaujama teritorija, kurioje tik kapinių
prižiūrėtojas pagal planą gali parodyti jums svarbią vietą. Pabuvęs
ten 1998 metų vasarą, buvau priblokštas tokių turtingos valstybės
tradicijų ir šitokios nepagarbos neturtingiems mirusiesiems.
Tada ir daviau nebylų pažadą tėvo palaikams - būtinai perlaidosiu
juos Lietuvoje, šalia tėvų, senelių, kitų artimųjų.
Ne vienas pažįstamas ar artimas žmogus patarė neužsikrauti didžiulių
rūpesčių, bet kai parodydavau minėtų kapinių nuotrauką ir paklausdavau,
ar norėtumėte, kad jūsų tėvas būtų taip paliktas amžinam poilsiui
- mane suprasdavo. Daugiau nei penkerius metus truko susirašinėjimas
su įvairiomis Lietuvos ir Anglijos žinybomis, derinant visus su
perlaidojimu susijusius klausimus bei kaupiant tam reikalingas
nemenkas lėšas. Pagaliau liepos 1 dieną urną su tėvo palaikais
parsivežiau į namus, kad po poros savaičių būtų ištesėtas nebylus
pažadas, duotas Čičesterio kapinėse.
Tikriausiai ligi gyvenimo pabaigos nepamiršiu nė vieno skaudaus
epizodo, kai bandžiau visokiausiais būdais gauti finansinę paramą.
Prisiminęs tą faktą, kad Atgimimo pradžioje valstybė padėjo daugeliui
buvusių tremtinių ar jų vaikams parsigabenti artimųjų palaikus
(karstuose!) iš tolimųjų sibirų, aš - gal ir naiviai - tikėjau,
kad tėvas nebus priskirtas antrarūšių Lietuvos piliečių kategorijai,
ir valdžia paskirs nors šiokią tokią finansinę paramą. Ne kartą
kreipiausi ir ne į vieną Vyriausybę, deja
tam reikalui neatrasta
nė cento! Labai įskaudino tai, kad nė cento neskyrė net Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo
įamžinimo fondas, kurio pirmininkas konkrečią finansinę paramą
buvo gan tvirtai pažadėjęs. Visiškai suglumino ir kai kurie JAV
bei Kanados lietuvių fondai; tik po pakartotinio kreipimosi trys
iš jų atsakė neigiamai, o kiti net nepasivargino pasiųsti bent
poros sakinių atsakymą. Mes čia, Lietuvoje, užjūrio tautiečių
esame dažnai pamokomi, pakritikuojami, ką ir kaip reikia daryti,
ką darome ne taip, bet negi jiems neprivalu bent elementaraus
žmonių bendravimo taisyklių paisyti? Juk turėtų būti visiškai
aišku, kad besikreipiantis į tuos fondus yra prispaustas didelės
bėdos ir rašo (prašo) ne todėl, kad neturi ką veikti.
Visą tamsoką šios istorijos foną praskaidrino ne vienas artimas
(ir net nepažįstamas), vienu ar kitu būdu padėjęs nenuleisti rankų
ir eiti ligi darbo pabaigos, kurį tarsi gražiu akordu užbaigė
KASP Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės Ukmergės rajono
teritorinės gynybos 84-ojo bataliono (vadas - majoras Vidmantas
Leščius) karių garbės sargyba Taujėnų bažnyčioje ir paskutinė
šautuvų salvė, leidžiant urną į kapą.
Visa ši nelinksma istorija dar kartą primena, kokią milžinišką
- ir materialinę, ir moralinę - skriaudą Lietuva patyrė dėl karo
ir okupacijų, ypač 50 metų trukusios sovietinės okupacijos. Kompetentingų
lietuvių specialistų grupės Lietuvoje ir už Atlanto yra apskaičiavusios,
kokia konkreti žala Lietuvai yra padaryta, bet jokia vyriausybė
lig šiol nedrįsta šio klausimo plačiau aptarti, kreipiantis į
atitinkamas Europos institucijas. Kas čia - tas prakeiktas nuolankumas
ar amžiais užguito, prispausto baudžiauninko sindromas? Juk pirmąja
išsišokėle Lietuva tikrai nebūtų: Rusija, be skrupulų apiplėšusi
Vokietiją, tuoj po karo (nugalėtojų niekas neteisia!?) ir dabar
išreikalavo iš tos pat Vokietijos išmokų priverstinių darbų dalyviams:
Prancūzija derasi su Rusija dėl transsibiro geležinkelio statybos
akcijų apmokėjimo: Izraelis išreikalavo iš Vokietijos per 130
milijardų markių už prarastus žmones ir turtą; Prancūzija, darydama
nuolaidas Rusijai, nupirko Lietuvai pastatą ambasadai vietoj Rusijos
užgrobtos prieškarinės Lietuvos ambasados ir t.t.
Dabar, kai visas pasaulis pripažįsta, kad dėl paskutiniojo pasaulinio
karo kaltos tiek fašistinė, tiek komunistinė ideologijos ir jų
sukurtos agresyviosios imperijos, joks tarptautinės teisės aktas
nedraudžia persekioti nei karo nusikaltėlių, nei reikalauti jų
padarytos žalos atlyginimo. Komunistų įvykdytas nekilnojamojo
turto nacionalizavimas lig šiol tebėra kraujuojanti žaizda vargingai
iš netolimos praeities besigydančiai Lietuvai. Ir niekad negalima
pamiršti (to kai kas labai nori) nei komunizmo 50 metų sustabdyto
normalaus valstybės vystymosi, nei tremčių į Rytus ir Vakarus,
nei didžiulių niekuo nekaltų Lietuvos piliečių aukų dviejų agresorių
grumtynėse.
Mykolas USONIS
Vilnius
© 2002"XXI amžius"