Bažnytinis Prisikėlimo
choras negali nejausti sergančios širdies plakimo
Vieną lapkričio sekmadienį Šv.
arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia buvo pilnutėlė tikinčiųjų,
kurie dalyvavo sumos choro Prisikėlimas kūrybinės veiklos penkmečiui
skirtoje sakralinės muzikos valandoje. Po erdviais Dievo namų
skliautais iškilmingai skambėjo L. van Bethoveno, kun. B.Andriuškos,
H.Nybergo, G.F.Hendelio, prieškario Lietuvos kompozitoriaus J.Gaubo,
rusų kompozitoriaus A.Grečaninovo, kitų kūriniai.
Per penkerius metus Prisikėlimo choras, vadovaujamas maestro
Prano Jurkonio, giedojo per 300 kartų arba maždaug po 60 kartų
kasmet. Kolektyvo repertuare - per 200 įvairių giesmių ir didesnės
apimties kūrinių. Tai L. van Bethoveno, F.Šmidto, V.A.Mocarto,
G.F.Hendelio, H.Nybergo, Č.Sasnausko, S.Šimkaus, J.Naujalio, J.Tallat-Kelpšos,
J.Švedo, K.Kavecko, A.Mikulskio, P.Jurkonio ir kitų liturginės
giesmės, psalmės, harmonizuoti kūriniai. Repetuota bemaž tūkstantį
kartų vienuolikoje Kauno vietų.
Bažnytinis choras susikūrė 1997 metų vasarą Kauno Paminklinės
Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto sprendimu. Vienas
pirmųjų šio mišraus kolektyvo choristų - buvęs Lietuvos šaulių
sąjungos Centro valdybos narys, centrinio šaulių vyrų choro Perkūnas
dalyvis, dabar garbės šaulys bei Šaulių muziejaus direktorius
Vytautas Zenkus prisimena, kaip jam tekę įtikinėti komitetą, jog
geresnio vadovo ir chorvedžio už profesionalą P.Jurkonį jis nesurasiąs.
Išties po dalykiško pokalbio abejonių neliko. Netrukus Atstatymo
komitetas priėmė, rodos, teisingą sprendimą: patyrusiam chorvedžiui
P.Jurkoniui tuometiniam šaulių centrinio vyrų choro Perkūnas
meno vadovui pasiūlyta sukurti chorą. Dainuoti bažnytiniame
chore entuziastų tikrai netrūko: repetuoti giesmių iškart atėjo
būrys perkūniečių, grupė medikių iš Kauno akademinių klinikų choro
Kanklės, vėliau kolektyvo gretas papildė dainininkai iš kitų
miesto meno kolektyvų. Tai dažniausiai saviveiklininkai iš kolektyvų,
su kuriais P.Jurkonis anksčiau yra dirbęs. Repetuoti atėjo ir
entuziastai pagal kvietimus spaudoje bei skelbimus prie atstatomos
bažnyčios. Dainuoti chore traukė brangi Tautos šventovė, kuri
ilgus sovietmečius buvo alinta ir nusiaubta, ypač kai čia veikė
viena didžiausių Lietuvoje įmonių Radijo gamykla, vėliau pavadinta
Banga. Pirmosiomis savaitėmis į repeticijas, kurios iš pradžių
vyko J.Jablonskio gimnazijos patalpose, susirinko net kelios dešimtys
vyrų ir moterų. Žmones, be abejo, čionai traukė ir ta žinia, kad
po kelių mėnesių lapkričio 9-ąją buvo numatyta koncelebruoti
pirmąsias šv. Mišias ir šventinti naująjį altorių.
Atėjo lauktoji diena. Tūkstančiai maldininkų plūstelėjo į Paminklinę
Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Atvyko nemažas būrys vyskupų, kunigų,
klierikų, vienuolių bei kitų garbių svečių. Prie dar dažais kvepiančio
altoriaus, ant specialiai padarytų laiptų, išsirikiavo jau beveik
šimto žmonių choras, pasipuošęs įvairių organizacijų labdara pasiūtais
drabužiais, choristų ženklais, rankose laikantis specialius natų
aplankus bei degančias žvakutes. Visų nuotaika buvo pakili, šventiška.
Šv.Mišias aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kiti
vyskupai bei kunigai. Arkivyskupas pamokslo metu, žvelgdamas į
dar neatrestauruotų Dievo namų sienas, paženklintas ryškiais sovietmečių
monstro pėdsakais, pabrėžė: Prisikėlimo šventovė yra tokia, kokia
ir Lietuva po pusšimčio vergijos metų
Šv.Mišių metu iš choristų
krūtinių plačiai liejosi širdyje subrandintos liturginės giesmės.
Chorui, tuomet neturėjusiam dar savo pavadinimo, su dideliu įkvėpimu
dirigavo maestro P.Jurkonis. Jau tąkart choristai parodė savo
kūrybinius sugebėjimus, tikrąjį pašaukimą, kas atsispindi ir šiuose
žodžiuose: Tautos Prisikėlimo simbolis, kaip V.Kudirkos varpas,
žadina mūsų sielas, kad dvasiškai prisikeltume
Žodžiai, tapę
aiškiu Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios choro Prisikėlimas
moto, įprasmino kolektyvo kūrybinę veiklą.
Po iškilmingų šv. Mišių Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Paminklinės
Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto garbės pirmininkas
profesorius Vytautas Landsbergis, dvasininkai, pasauliečiai dėkojo
chorui už gražų giedojimą, sveikino chorvedį, subūrusį tokį didelį
balsingą kolektyvą, puikiai atlikusį šioms Mišioms pritaikytą
liturginį giesmyną. Sveikinusiųjų, kitų kolegų šiltas rankos paspaudimas
kolektyvą ir jo vadovą įkvėpė dar didesniam kūrybiniam polėkiui.
Deja, Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje chorui giedoti
buvo lemta tik apie vienerius metus. Mat buvo nuspręsta laikinai
nutraukti šv.Mišių šventimą. Tai įvyko Šv.Onos atlaidų dieną
liepos 26-ąją. Regis, pesimizmas, savotiškas liūdesys buvo apėmęs
ir choristus, ir jų vadovą. Tai ypač matėsi šv.Mišių pabaigoje,
kai buvo giedama Marija, Marija bei skaitomos prasmingos Mūsų
šventovę apdainuojančios choro aktyvistės Gražinos Meištavičienės
eilės. Iš tikrųjų tąkart manyta, jog kolektyvas išsibarstys,
bet
Pranašiški buvo po kurio laiko choro metraštyje įrašyti žodžiai:
Choras Šventosios Dvasios veikimu neišsiformavo, o dar labiau
susitelkė ir su Prisikėlimo viltimi ir toliau garbins Dievą giesmėmis
.
Taigi išliko, sustiprėjo. Akivyskupo S.Tamkevičiaus rūpesčiu choras,
kurio gretose buvo likę šiek tiek daugiau nei pusė buvusio kolektyvo,
pakviestas giedoti į Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, kuris,
globojamas rektoriaus, kapeliono kun. Tomo Karklio, sekmadienio
šv. Mišiose tebegieda ir šiandien.
Bažnytinis choras, kaip teigė choro vadovas, ypatingas darinys,
kurio dalyvių likimuose rasime nemažai pasiaukojimo, meilės, gerumo,
pilietinės ir dvasinės ištvermės aspektų. Pirmaisiais veiklos
metais choristams teko giedoti šaltose bažnyčios patalpose, dėl
ko neretai žmonės sirgo, kai kurie iš jų net chroniškomis ligomis.
Tačiau dauguma, įgavusi bažnytinės dvasios trauką, tapusi jai
ištikima bei pasišventusi Aukščiausiojo garbei, ištvėrė viską.
Kolektyvo branduolį ir šiandien sudaro: tenorai - Vytautas Zenkus,
Vitalis Kasperiūnas, Kazys Šmigelskas, altai Gražina Meištavičienė,
Zita Kapočienė, Lina Bitinienė, Ina Bartuškienė, sopranai Irena
Jakaitienė, Nijolė Rimšienė, Ramutė Vedlugienė, baritonai Sigitas
Janulevičius, Edmundas Valentinavičius, Pranas Markevičius ir
kiti. Visų neįmanoma net išvardyti. Nuo pat pirmų repeticijų,
tiesa, su pertrauka, chorui talkina jaunas vargonininkas Jogaila
Petersonas.
Kolektyvui įsimintini buvo 1999-ieji, kai rengiantis Lietuvos
II Eucharistiniam kongresui Kaune, kuris vyko 2000 metų vasarą,
galima sakyti, jo išvakarėse, bažnytinis choras gavo Prisikėlimo
vardą. Ta proga tuometinis Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios
rektorius kun. Virgilijus Dudonis parapijiečių akivaizdoje pašventino
naująją kolektyvo vėliavą, palaimino choristus, palinkėjo jiems
ištvermės ir kūrybingų metų, ištikimybės tarnystėje Dievo namams.
Todėl šiandien nekyla abejonių, kodėl choristai ir Bažnyčios hierarchai
pasirinko žodį Prisikėlimas. Choristų teigimu, kolektyvui tinkąs
pasirinktas pavadinimas dar ir todėl, kad yra prisikėlęs Kristus.
Tad prisikels ne tik atstatoma bažnyčia, Lietuva, žengianti dvyliktuosius
nepriklausomo valstybingumo metus, prisikelsime ir mes visa
tauta. Taigi šiuo atveju prisikėlimo sąvoka turi ne tik sakralinę,
bet ir pilietinę bei politinę prasmę.
Chorui didelė garbė buvo dalyvauti aukojamose šv.Mišiose Kryžių
kalne (prie Šiaulių), skirtose popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios
kelionės į Lietuvą (1993 m.) penktosioms metinėms, ir kartu su
kitais šalies kolektyvais giedoti Č.Sasnausko Apsaugok Aukščiausias.
Kauniečių choras yra giedojęs įvairiuose miestuose ir miesteliuose:
Vilniaus ir Kauno Arkikatedrose Bazilikose, Aušros Vartų, Marijampolės,
Druskininkų, Veisiejų bei kitose bažnyčiose. Kaip brandus kolektyvas
pasirodė ir 2000 metų vasarą Kaune vykusiame Lietuvos II Eucharistiniame
kongrese, Pirmojoje bažnytinių chorų šventėje Kristui gieda Lietuva,
įveikęs pajėgiausių chorų grupės repertuarą. Choras ne kartą yra
giedojęs su pasaulinio garso atlikėjais Lietuvos nacionalinės
filharmonijos soliste Judita Leitaite, Audrone Gaižiūnaite iš
Čikagos lietuvių operos (JAV), Kauno valstybinio muzikinio teatro
soliste Rita Preikšaite, chorui yra akompanavęs žymus pianistas
Dainius Kepežinskas bei kt.
Kolektyvas dabar labai įtemptai ir atsakingai rengiasi Pasaulio
lietuvių dainų šventei, kuri kitų metų vasarą vyks Vilniuje. Beje,
kaip ir ankstesnėse tautinėse šventėse, taip ir būsimojoje, atsakingos
šventės dirigento pareigos teks profesionaliam chorvedžiui P.Jurkoniui
iš Prisikėlimo choro.
Bažytinis choras, skirtingai nuo pasaulietinio, turi savo specifiką.
Pasak choro meno vadovo, jeigu pasaulietinis choras gali ilgokai
nekeisti savo repertuaro ar jį kartais papildyti naujais kūriniais,
tai bažnytinis turi nuolat keisti kūrinius, atsižvelgdamas į liturginių
metų kalendorių. Chorui privalu mokėti daug ir įvairių giesmių.
Neatsitiktinai choro repertuare-giesmyne - ne kelios dešimtys,
bet šimtai kūrinių. Maestro P.Jurkonis ir pats kuria liturginius
kūrinius: jis yra kelių dešimčių psalmių, Mišių giesmių, harmonizuotų
kūrinių autorius. Turintį stiprų tenoro balsą, šį talentingą menininką
neretai galima išgirsti giedantį solo arba kartu su choru. Kaip
jis sako, yra baigęs visus savo mamos Juzės Jurkonienės, įdainavusios
tarmiškai (dzūkiškai) apie 600 dainų, kurios, susistemintos ir
sudėtos į prof. Juozo Balčikonio knygą Druskininkų dainos,
dainavimo universitetus. Gražų balsą, kaip dovaną, maestro paveldėjo,
interpretacijos ir stiliaus pajautimo savybes perėmė iš savo tėvo
Antano Jurkonio, kilusio taip pat iš gražių ir vaizdingų Dzūkijos
apylinkių.
Choro vadovas P.Jurkonis minėjo, kad daugelis choristų negiedoję
bažnyčioje ir liturgijos reikalus menkai išmanę, per penkerius
metus gerokai balsą išlavino, ištobulino, tapo sąmoningais meno
ir bažnyčios gerbėjais, jos talkininkais. Šiame kelyje pajutome
labai tvirtai Prisikėlimo bažnyčios kūrimosi sudėtingą reiškinį
lyg sergančios širdies plakimą. Nors ir būdami šalia Tautos
šventovės, tačiau dabar aiškiau matome ir Lietuvos, ir Bažnyčios
kančią. Nebijodami sunkumų, vis laukiame Jos visiško atgimimo
-
teigė P.Jurkonis. Be abejo, choristai, dabar sėkmingai giedantys
Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje sekmadienio Mišiose, negali
mintimis nesugrįžti į Žaliakalnyje stovinčią didingą, bet vis
neužbaigtą atstatyti, tarytum paukštį pamuštais sparnais, Tautos
šventovę Paminklinį Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Ir jie, ir
mes tikime, kad Jos - Lietuvos ir Bažnyčios - kančios greitai
baigsis
Tad nepraleiskime progos susitikti su šiuo brandžiu kolektyvu,
kuris pašauktas ... su Prisikėlimo viltimi ir toliau garbinti
Dievą giesmėmis.
Pranas ABELKIS
Kaunas
© 2002"XXI amžius"