Sunkiai įsisavinamos pamokos, arba Lietuviškasis sindromas

Daugelis politologų ir žinomų žurnalistų pripažino, jog šiemetė rinkimų kampanija virto kandidatų įvaizdžių kūrimo spektakliu, pinigų maišų varžytuvėmis, nesąmonių kalbėjimo konvejeriu. Kaip pažymėjo Demokratinės politikos instituto ekspertas filosofas Vytautas Radžvilas, Lietuvos politiniame gyvenime nyksta politinių idėjų kova, kandidatai į pirmąją vietą kelia „tvirto vadovo“ ar net tuščias „diktatūros mafijai“ vizijas. Kandidatų į Prezidento postą programos surašytos pernelyg atmestinai, jau nekalbant apie tų programų išaiškinimą rinkėjams. Kaip teisingai pažymėjo prieš pat rinkimus vykusioje konferencijoje „Prezidento rinkimai: Lietuvos politinio gyvenimo diagnozė“, kurią surengė Vokietijos Konrado Adenauerio fondas ir Demokratinės politikos institutas, žurnalistė Indrė Makaraitytė, netrukus ateis laikas, kai kandidatai programas rašys tik sau kaip juodraštį, nes rinkėjai jų visiškai neskaito. Pasak I.Makaraitytės, lyginant vadinamųjų lyderių rašytas programas susidaro įspūdis, kad daugelis jų net neįsivaizduoja, kokius uždavinius yra išsikėlę, ir nenutuokia, kaip juos įvykdys ar pristatys visuomenei. Kelių rinkimų patirtis parodė, kad rinkėjai nebepasitiki kandidatų pažadais ir į jų politines diskusijas visiškai nesivelia. Antra vertus, prieš šiuos rinkimus žiniasklaidos atstovai rinkėjams negalėjo nušviesti realios politinės situacijos, nes per debatus televizijose pašnekovai atsinešdavo jau parašytą tekstą ir be skrupulų nurodinėdavo laidų vedėjams, kaip jiems reikia elgtis ir kokius klausimus jie turi uždavinėti. Tik iš dalies teisus Seimo narys Andrius Kubilius, tokius dalykus pavadindamas „politiniu viduriavimu“, kurį dar galima išgydyti. Dėl „viduriavimo“ A.Kubilius, be abejo, teisus, tačiau dėl išgydymo – vargu. Juk faktiškai dauguma dabartinių Lietuvos „gelbėtojų“ ir norinčiųjų jais tapti išaugo ir susiformavo okupacinio režimo, vadinamojo brežnevinio sąstingio („išvystyto socializmo“), sąlygomis, kada klestėjo nykus konformizmas visose sferose – ūkinėje, kultūrinėje bei kt. Atgimusioje Lietuvoje prie jų turėtos politinės valdžios prisidėjo pinigai, įstatymais įteisintas kapitalo pasigrobimas. Todėl dabartinės neokomunistinės valdžios valdymą galima drąsiai pavadinti L.Brežnevo sąstingio tęsimu.
Nors taip teigti ir nebūtina, nes prieš pat rinkimus A.Brazausko Vyriausybė dirbo pagal seną sovietinį principą: „Penkmetį per ketverius metus!“ Štai gruodžio 18 dieną Vyriausybė savo posėdyje per keturias valandas priėmė net 90 nutarimų. Na, argi tai ne komunistinio darbo, nors ir pamiršto, bet giliai širdyje išsaugoto, spartuoliai, socialistinio darbo didvyriai?! Tai jau tikras rekordas. Juk net perskaityti tokią krūvą nutarimų per keturias valandas joks išminčius ar greitojo skaitymo meistras nespėtų. Bet kam juos skaityti, jeigu Premjero štabas ir pats Premjeras viską žino iš anksto. To ir pakanka, ministrams belieka tik spėti kilnoti rankas.
Pagaliau gruodžio 22-osios vakare baigėsi visi rinkimų spektakliai, kuriuos vienas politologas apibūdino kaip reiškinį, visų pirma praturtinusį lietuvių folklorą. Ir ne tik. Vėl daugelis rinkėjų užlipo ant to paties grėblio. Negi balsavusieji už R.Paksą, K.Prunskienę nesusimąstė, iš kokių aukso kasyklų jie gavo milžiniškus pinigus savo rinkimų kampanijai? Negi nežinojo, kad viena minutė reklamos televizijos eteryje kainavo iki keturių tūkstančių litų, o reklama troleibusuose – pustrečio tūkstančio? Reklaminis skydas matomiausioje vietoje – nuo 20 iki 200 tūkst. litų. O kiek tokių skydų Lietuvoje iškabinėjo R.Paksas! Daugelis kandidatų sukrapštė pinigų ne skydams ar telereklamai, o vos menkam straipsneliui laikraštyje. Pavyzdžiui, jau pasiskelbęs, kad ateina prezidentauti dviem kadencijoms, R.Paksas, „verksniukas“, anot vieno politikos apžvalgininko, deklaravęs turįs turto tik už 446 tūkst. litų, savo reklamai išleido kelis ar keliolika kartų daugiau. Kaip ir KGB agente „Šatrija“ jokiu būdu nenorinti būti K.Prunskienė, deklaravusi 226 tūkst. litų santaupų. Netgi trigubos tos sumos nebūtų pakakę „pirmosios premjerės ir pirmosios prezidentės“ reklamai, skambėjusioje kas keliolika minučių per visas radijo ir televizijos stotis. Aišku, nei R.Paksas, nei K.Prunskienė niekada nepaskelbs tų aitvarų, kurie sunešė jiems tuos milijonus reklamai. Nes jeigu paskelbtų – daugeliui plaukai ant galvos pasišiauštų. Štai rinkimų išvakarėse rusiškame savaitraštyje pasirodė didžiulis „gintarinės ledi“ interviu, kuriame ji šlovino Rusiją, savo geruosius bičiulius Maskvoje A.Volskį ir A.Čiubaisą, norinčius gero Lietuvai, ir kuris faktiškai nukreiptas prieš NATO. Ir pagaliau šūkis: „Jeigu ne aš, tai kas!“ Galima neabejoti, kad ir į antrąjį rinkimų ratą patekęs R. Paksas ėjo į rinkimus ne tik už Rusijos bendrovės pinigus, bet gavo jų ir iš kitų Rusijos šaltinių. O dėl K.Prunskienės, tai prieita iki pačių primityviausių agitacijos formų. Pasirodo, ji ne tik „gintarinė ledi“, bet ir Kalėdų močiutė… Netgi jos vaikaitė knygą tokiu pavadinimu parašiusi. Taigi „Šatrijai“ išmonės tikrai netrūko.
O dėl programų idėjų, tai jeigu jų kas ir turi, tai tik ne į antrąjį rinkimų ratą patekęs R.Paksas. Ar gali turėti idėjų žmogus, keitęs per neilgą savo gyvenimą partijas kaip kojines? Pažvelkime į jo partinį sąrašą – SSKP, LKP, konservatorius, liberalas, pagaliau – liberalas demokratas. Ir visada, „stiprindamas“ ir „kurdamas“ įvairias partijas, R.Paksas paskui save tempė būrį gerbėjų, nuo jo neatsitraukiančių nė per žingsnį. Tiesą pasakius, įvairių sociologinių apklausų kontorų skelbtos prognozės dėl R.Pakso didele dalimi pasitvirtino. Sociologai puikiai žinojo nemažos dalies rinkėjų mentalitetą. Saldainių, alaus, miltų dalijimas, sraigtasparnio lakiojimas, šūkis „Mafijai – ne!“ padarė savo: apsireiškė naujas gelbėtojas. Galutiniai Prezidento ir savivaldybių rinkimų rezultatai paaiškės ne anksčiau kaip gruodžio 27 dieną. Tačiau jau aišku, kad sausio 5 dieną įvyks antrasis rinkimų ratas.
Preliminariais duomenimis, V.Adamkus surinko 35,56 proc. R.Paksas – 20, A.Paulauskas – 8,13, V.Šerėnas – 7,9, V.Andriukaitis – 7,2, K.Prunskienė – 7,2, J.Petraitis – 3,7, E.Gentvilas – 3,1 proc. Triuškinantį pralaimėjimą patyrė K.Bobelis ir jo partija bei Centro sąjunga. Neaišku, kodėl centristų rinkimų štabe rinkimų naktį liejosi šampanas. Juk iki šiol centristai turėjo dešimt savo merų ir vienuolika vicemerų miestų ir rajonų savivaldybėse. Dabar, atrodo, turės šiokią tokią daugumą tik Kazlų Rūdoje ir Varėnoje. Ne kažin kas. Neatsitiktinai jau pasigirdo šnekos, kad K.Glaveckui vėl teks atiduoti partijos vairą R.Ozolui. Bet įdomiausia tai, jog balsų skaičiavimo naktį socialliberalų lyderis užsiminė, kad gali ir atsistatydinti iš partijos vadovo posto. Vargu ar tai įvyks. Juk, pasitraukus A.Paulauskui, išsilakstys ir pati partija.
Kokias galima padaryti išvadas po pirmojo rinkimų rato? Labai miglotas… Visų pirma todėl, kad vos pusė balsavimo teisę turinčių rinkėjų atėjo balsuoti. Tai reiškia, kad pusei Lietuvos gyventojų jokie rinkimai visiškai nerūpi. Nors tokį pasyvumą galima vertinti ir kaip protestą prieš valdančiąją daugumą. O dėl Prezidento rinkimų rezultatų, tai ir čia, nepaisant dabartinio Prezidento gerokos persvaros prieš R.Paksą, antrajame rinkimų rate gali daug kas atsitikti. Pakanka prisiminti praeitus Prezidento rinkimus, kai, ryškiai pirmavęs A.Paulauskas, antrame rate, tiesa, labai nežymiai pralaimėjo V.Adamkui. Sausio 5-ąją gali pasikartoti panaši situacija. Neaišku, už kurį kandidatą paragins savo elektoratą balsuoti antrajame rinkimų rate kiti buvę kandidatai. Socialdemokratai apie tai nuspręs tik gruodžio 30 dieną. Tiesa, A.Paulauskas, iš anksto pripažinęs savo pralaimėjimą, aiškiai leido suprasti, kad ragins balsuoti savo šalininkus už V.Adamkų. Tačiau raginimas raginimu, o elektoratas gali pasielgti visiškai atvirkščiai. Tikriausiai K.Prunskienės, R.Karbauskio, kitų kairiųjų kandidatų rėmėjai, V.Šustausko ar J.Veselkos radikalai balsuos už R.Paksą. Gal ir „Dviračio televizijos“ juokdario V.Šerėno rinkėjai, taip pat K.Bobelio gerbėjai. Betgi TV juokdario „rinkėjai“ gal išvis neateis į antrąjį rinkimų ratą – jie pasiliks žiūrėti savo numylėtinio juodojo humoro laidos. Aišku viena, kad balsavusieji už liberalą E.Gentvilą balsuos už dabartinį Prezidentą. Lenkų rinkimų akcija, triuškinančiai laimėjusi rinkimus Vilniaus, Šalčininkų, Trakų rajonuose ir surinkusi nemažai balsų sostinėje, tikriausiai irgi balsuos už R.Paksą. Taigi dar niekas neaišku.
Valdančioji dauguma, sudvejindama Prezidento ir savivaldybių rinkimus, visą laiką teigė, kad tas „išradimas“ pritrauks daugiau rinkėjų. Viskas pasirodė atvirkščiai. Dar daugiau, chaosas savivaldybėse prasidės tuoj po švenčių. Juk senosios savivaldybių tarybos dirbs iki kovo. Tokiu būdu prasidės neišvengiamos rietenos tarp senųjų ir naujųjų, o savivaldybių tarybų darbas bus paralyžiuotas, arba senosios tarybos paskubomis ims prastūminėti sprendimus, naudingus tik saviems. Taigi iš valdančiųjų sumanymo, kaip ir tikėtasi, išėjo šnipštas. Apsiriko ne vien VRK pirmininkas Z.Vaigauskas, pranašavęs net iki 80 proc. rinkėjų aktyvumą, bet ir kai kurie politologai. Tačiau visagalio gelbėtojo virusas, kaip parodė pirmojo rinkimų rato rezultatai, užkrėtė daugelį. Paskelbęs „diktatūrą mafijai“ R.Paksas tampa ypač pavojingas. Nes kaip po anų Seimo rinkimų apie tuo metu išliaupsintą „naująją politiką“, kurią turėjo įgyvendinti R.Paksas, rašė neseniai šį pasaulį palikęs rašytojas Jurgis Kunčinas, ta „naujoji politika“ tėra „sterblė, iš kurios jau dabar kyšo bokšteliai su rubino žvaigždėmis“. O jeigu jau rinkėjai atiduoda savo balsus tokiems kandidatams kaip R.Paksas ar V.Šerėnas, tai nerodo nieko daugiau, kaip pavojingą žmonių smegenų plovimo laipsnį.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"