Aš skelbiu jums didelį
džiaugsmą
Kauno Arkivyskupo Metropolito kalėdinis laiškas
sveikinimas arkivyskupijos tikintiesiems
Nebijokite! Aš jums skelbiu
didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste
jums gimė Išganytojas,- šią žinią apie gimusį Išganytoją
pirmieji išgirdo Betliejaus piemenys, kurių gyvenimas buvo labai
panašus į daugelio mūsų tautiečių gyvenimą, kupiną vargo ir netikrumo
dėl ateities. Žinia apie Kristaus atėjimą į žemę buvo ir lieka
pati džiaugsmingiausia ir brangiausia iš visų žinių, kokias yra
išgirdusi žmonija, bet ypač brangi tiems, kurie daug ko stokoja
ir jaučiasi nustumti į gyvenimo pakraščius. Šiandien esu laimingas,
galėdamas vėl džiaugsmingai skelbti tiesą, jog Jėzus Kristus
mūsų Gelbėtojas gimė Betliejuje, nes mylėjo mus dar tuomet, kai
mes jo nemylėjome ir buvome toli nuo jo. Jis atėjo, kad visuomet
būtų Emanuelis - Dievas su mumis.
Sveikinu visus, kurie laukėte ir rengetės Kalėdų šventėms ir kurie
leidote Kristui gimti jūsų mintyse, širdyse ir jūsų gyvenime.
Sveikinu kunigus, Dievui gyvenimą pašventusias seseles vienuoles
ir labai aktyviai parapijinėje sielovadoje bendradarbiaujančius
pasauliečius. Sveikinu vaikus ir jaunimą, kuriems labiausiai reikalinga
džiaugsminga žinia apie Kristaus gimimą, nes pasaulis siūlo jiems
netikro džiaugsmo ir netikros laimės žinias. Ypač sveikinu tuos,
kurie kenčia ir serga, kurie galbūt yra visiškai praradę gyvenimo
viltį, nes jie yra patys artimiausi Kristaus broliai ir seserys.
Norėčiau pasveikinti ir tuos, kurie per nuodėmę ar netikėjimą
yra toli nuo Kristaus, nes dar nepažino, jog Kristus gimė žemėje
ir dėl jų ir niekada jie neliks Jam svetimi.
Sveikindamas jus Kristaus gimimo šventės proga, noriu pasidalyti
kalėdine džiaugsmo žinia, kad šios šventės esmės nenustelbtų dovanėlės,
šventinis stalas ar kokie nors prietarai. Kristaus gimimo šventę
pavadinau pačia brangiausia dėl to, kad ji vienintelė atsako į
giliausią žmogaus širdies troškimą būti laimingam. Kokių kelių
ir klystkelių kartais neišvaikšto žmogus, kad pasigautų nors vieną
kitą laimės akimirką! Tačiau tikros laimės jis niekada nesuranda
nuodėmėje, kad ir kaip patraukliai ji būtų pasipuošusi. Neseniai
spauda rašė apie vieną garsų, daug milijonų dolerių turintį, tačiau
nelaimingą ir apie savižudybę mąstantį estrados dainininką. O
krikščionybės istorija liudija visai ką kitą: Jėzų Kristų priėmusieji
žmonės dažnai neturėdavo ko valgyti, gyvendavo vargingiausiose
sąlygose, tačiau ne tik nemąstė apie savižudybę, bet sugebėdavo
šluostyti ašaras vargingesniems už save.
Kas trukdo tikram džiaugsmui? Pasak apaštalo Pauliaus, negali
būti tikrai laimingas žmogus, kuris nepažįsta Dievo ir gyvena
aistrų kalėjime. Laiške Titui skaitome: Išganingoji Dievo malonė
pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievybės
ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume
šiame pasaulyje. Tik santūrus, teisingas ir Dievo artumos nušviestas
gyvenimas yra pilnas tikro džiaugsmo. Apvaizda leido man kurį
laiką gyventi ir dirbti su vienu labai kilniu, bet neturtingu
ir sunkų kančios kelią praėjusiu jaunuoliu. Anuomet jis didvyriškai
priėmė neteisingą teismo sprendimą, atlaikė žiaurias sovietinio
lagerio sąlygas ir niekuomet neprarasdavo šviesaus humoro jausmo.
Šis jaunuolis tiesiog spinduliavo savo tikėjimu ir širdies gerumu.
Jis gyveno skurdžiame kambarėlyje, tačiau jo džiaugsmui nereikėjo
nei alkoholio, nei narkotikų, o sutikęs vargšą galėjo atiduoti
jam pačiam reikalingiausią drabužį ar daiktą. Savo širdyje jis
visuomet nešiojo didžiausią turtą Kristų, kurį jis kasdien priimdavo
Eucharistijoje ir kurį herojiškai liudijo savo gyvenimu.
Pranašas Izaijas keli šimtai metų prieš Kristų pranašavo apie
tai, kas atsitiks, kai į žemę ateis Išganytojas: Tauta, kuri vaikščioja
patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje
užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Kai
šiandien labai dažnai matome žmones, nuolat kažką kaltinančius,
be džiaugsmo ir vilties, negalime neprisiminti šių pranašo žodžių
apie tautą, prisikėlusią iš tamsos ir nevilties. Ilgą laiką mes
gyvenome dvasinėje tamsoje bei priespaudoje ir atrodė, jog yra
sudužusios bet kokios viltys prisikelti laisvam gyvenimui, tačiau
Dievas apdovanojo mus laisve. Dabar reikia tik džiaugtis ir atkakliai
statyti naują gyvenimą, kupiną šviesos ir vilties. Tačiau pirmiausia
reikia leisti užgimti Kristui mūsų širdyse. Tik su juo einant
per gyvenimą galima išlaikyti drąsą ir nepavargti grumiantis su
mus supančio pasaulio priešiškumu. Tad ateik, Viešpatie, į mūsų
širdis ir padaugink jose viltį, ištvermę ir tikrą džiaugsmą!
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
© 2002"XXI amžius"