Tegul mumyse atsinaujina
jautrumas
Vilkaviškio vyskupo kalėdinis laiškas sveikinimas
vyskupijos tikintiesiems
išvysti tai, ką dažnai užgožia
įprastinis šventinis mirgesys ir gausmas. Maldos tyla prie prakartėlės
ir Kūčių stalo mums padeda patirti, jog Kalėdos - ne komercinė
šventė ar šiaip linksma pramoga. Šiuo laiku žmogaus dvasios gelmėje
įvyksta susitikimas, negana to susitaikinimas su Dievu, padovanojantis
tokį džiaugsmą ir ramybę, kurių niekas kitas duoti negali. Kalėdų
laiku geriausiai suprantame, jog Jėzaus įsikūnijimas apvainikuoja
Dievo kreipimąsi į žmogų. Juk dar pačioje pradžioje Dievo alsavimas
padarė žmogų gyva būtybe, Kūrėjo paveikslu (plg. Pr 1, 27; 2,
7). Net ir tada, kai nuodėmė šį paveikslą aptraukė mirties pelėsiu,
Dievas neapleido žmogaus. Šimtmečių tėkmėje daugel kartų ir įvairiais
būdais jam kalbėjo per pranašus (plg. Žyd 1, 1), skelbdamas savo
veiklią meilę ir rodydamas gaires į prasmingą laisvę, kviesdamas
į kilnumą, šventumą.
Ypatingiausiu būdu Dievas prabilo į žmogų per Jėzų Kristų. Visas
Jėzaus žemiškasis gyvenimas yra neprilygstamos meilės, tarpstančios
Švenčiausioje Trejybėje ir trokštančios kiekviename žmoguje atkurti
dievišką kilnumą, o kartu amžiną laimę, apreiškimas. Jėzuje
Kristuje susilieja į viena dievystė ir žmogystė. Jis yra čia ir
dabar mums atverti vartai į Dangaus karalystę, kelias į išsiilgusio
Tėvo namus. Per Kalėdas šį kelią gauname dovanai. Dovanai jį turime
ir liudyti paklydusiesiems, ieškantiesiems, laukiantiesiems. Liudyti
gyvenimu, pripildytu Jėzaus laikysenos, kurią mumyse įdiegia,
palaiko ir ugdo Eucharistija ir kiti sakramentai, Dievo žodis
ir malda.
Kalėdos skelbia, kad Dievas įsikūnijimu pašventino žmogaus gyvenimą
nuo pat motinos įsčių. Tad jis turi būti mums šventas ir neliečiamas,
ginamas ir puoselėjamas nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties.
Kalėdos atveda prie Kūdikio, paguldyto ėdžiose, nes Jam nebuvo
vietos užeigoje (plg. Lk 2, 7). Tegul mumyse atsinaujina jautrumas
tiems, kurie šiandien sušalę ir išalkę, apleisti ir vieniši, trapūs
ir sužeisti, nuslydę ar išstumti į gyvenimo pašalį.
Prie Kūdikio Jėzaus sutinkame ir piemenis, ir išminčius iš tolimos
šalies (plg. Lk 2, 820; Mt 2, 111). Tegul mūsų širdys nuolat
jaus Jėzaus trauką, o gyvenimo liudijimas prie to paties Jėzaus
kvies visus žmones. Tegul mūsų skiriamasis ženklas visada būna
Dievo ir artimo meilė, pagarba įvairaus išsilavinimo, įvairių
profesijų ir kultūrų žmonėms.
Kalėdos mums kalba ir apie tai, kad ši Dievo dovana ne visiems
atnešė ramybę ir džiaugsmą. Ją nori sunaikinti karalius Erodas
ir tie, kuriems savanaudiški tikslai yra vienintelė gyvenimo norma.
Tad Kalėdos teskatina mus budėti ir būti tvirtus gerame, ištikimus
ir pasiaukojusius krikščioniškiems idealams.
Mieli broliai ir sesės, nesustodami prie išorinio, komercinio
šventės blizgesio, eikime prie Kūdikio Jėzaus prakartėlės, įsiliekime
į šventą maldos tylą, kad čia pamatytume ir išgirstume Kalėdų
esmę nuostabiu būdu prisiartinusį Dievo meilės Slėpinį. Įsileiskime
Jį į širdis, kad sušiltų gyvenimas, kuriuo dalijamės vieni su
kitais.
Iš Švenčiausios Trejybės gelmės besiliejanti Kalėdų ramybė ir
džiaugsmas tebūna su jumis.
Vyskupas Rimantas NORVILA
© 2002"XXI amžius"