Šeštą kartą atnaujinta
paroda Krikščionybė Lietuvos mene
Reklamuoti parodą Krikščionybė
Lietuvos mene, veikiančią Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje,
nėra reikalo. Tai bene gausiausiai lankoma paroda, atnaujinama
kas pusę metų. Nuo 1999 metų pabaigos, tai yra nuo jos atidarymo,
parodą aplankė apie 190 tūkstančių žmonių, iš jų apie 50 tūkstančių
moksleivių. Jiems surengta 800 švietėjiškų programų, daugiau nei
pustrečio tūkstančio ekskursijų.
Gruodžio 20 dieną paroda krikščionybė Lietuvos mene atnaujinta
šeštą kartą. Jos akcentas istorinės Žemaičių vyskupijos (dabar
Telšių, Šiaulių, Vilkaviškio vyskupijos ir Kauno arkivyskupija)
sakralinės dailės pristatymas. Žinoma, ne visos, o tik pačių meniškiausių
kūrinių, dėl kurių vertės neabejoja meno taryba. Pristatydamas
parodą Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta, SJ, priminė, jog žemaičiai
paskutinieji Europoje priėmė krikštą. Žemaitijoje susidarė ir
iki šiol tebesaugomos savitos tradicijos (Kalnų giedojimas per
šermenis, per Gavėnią), ten esama daug barokinių bažnytėlių, koplytėlių,
turinčių įdomią architektūrą, išorės ir vidaus puošybą. Jose gera
melstis.
Ekskursijų vadovai pirmiausia akcentuoja istorinės Žemaičių vyskupijos
liturginių indų (sakralinės auksakalystės) kolekciją, surinktą
iš senosios Varnių katedros, Telšių ir Šiaulių katedrų, Žemaičių
Kalvarijos bazilikos, Plungės ir Griškabūdžio bažnyčių.
Itin įdomi yra Kelmės bažnyčiai priklausanti unikali monstrancija,
turinti gotikos bruožų. Tai septintoji tokio tipo Lietuvoje esanti
monstrancija. Ji eksponuojama seifinėje Lobyno salėje.
Taip pat reti ir vertingi yra renesanso bei manierizmo epochų
liturginiai indai. Tai Žemaičių Kalvarijos, Beržoro, Eigirdžių,
Veiviržėnų, Kvėdarnos bažnyčių taurės, Varnių buvusios katedros
komuninė. Daugiausia eksponatų Lietuvos auksakalių darbai. Anot
parodą pristačiusio dr. Vydo Dolinsko, istorinės Žemaičių vyskupijos
sakralinės auksakalystės kolekcija leidžia nuodugniau pažinti
Lietuvos auksakalystės meno raidą nuo pat XVI iki XX a. pradžios.
Ypač informatyvų kontekstą kuria kelios manieristinės XVII amžiaus
taurės ir komuninės, leidžiančios spręsti LDK kultūros ir meno
raidą tiek iki XVII a. vidurio karų, tiek pokario laikotarpyje,
taip pat XVIII amžiaus monstrancijos, kurios priskiriamos ar gali
būti priskirtos garsios Vilniaus auksakalių Štapenelių dinastijos
atstovams ar jų mokiniams. Tuo būdu atsiskleidžia Vilniaus, kaip
svarbiausio viso regiono auksakalystės centro, reikšmė, dar kartą
akivaizdžiai paliudijamas Lietuvos sostinės menininkų meistriškumas.
Žemaitijos bažnyčių liturginiai indai taip pat patvirtina glaudžius
ūkinius, kultūrinius ir politinius Lietuvos bei Prūsijos (Karaliaučiaus,
Tilžės) ryšius.
Liturginių drabužių kolekcija atnaujinta beveik dvidešimčia eksponatų.
Tai XVIII-XIX am-žių arnotai, kapos, stulos ir kiti, priklausantys
Žemaičių Kalvarijos bazilikai, Varnių buvusiai katedrai, Platelių
ir Kvėdarnos bažnyčioms. Restauruoti Prano Gudyno restauravimo
centro tekstilininkų liturginiai drabužiai vėl suspindo aukso
ir sidabro gijomis, perlais ar jų imitacijomis, metalo plokštelėmis.
Dažni parodos lankytojai pastebės ryškius pokyčius Tapybos ir
skulptūros skyriuje. Čia dėmesį patraukia pirmą kartą eksponuojami
nežinomų flamandų dailininkų kūriniai, priklausantys Lietuvos
dailės muziejaus fondui. Tai Kristaus apraudojimas, nutapytas
ant deformuotos vario skardos lakšto, vienas seniausių ir vertingiausių
Vakarų Europos meistrų darbų Lietuvoje. Antrasis eksponuojamas
flamandų mokyklos paveikslas yra Jėzaus paaukojimas šventykloje,
nutapytas ant ąžuolinių lentų.
Kiekvienas parodos lankytojas ilgėliau stabtelės ties garsaus
Lietuvos ir Lenkijos XVIII a. vėlyvojo baroko dailininko Simono
Čechavičiaus drobe Kristus su kryžiumi pasirodo šv. Ignacui Lojolai.
Šis didžiulis altorinis paveikslas priklausė Vilniaus Šv.Ignoto
jėzuitų noviciato bažnyčiai.
Toje vietoje, kur visai neseniai buvo eksponuojamas Jono Bretkūno
verstas Biblijos rankraštis, dabar puikuojasi Vilniaus jėzuitų
akademijos bibliotekos senųjų XVI-XVII amžių knygų kolekcija iš
Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių. Tiksliau, tik nedidelė
šios kolekcijos dalis penkiasdešimt trys pačios vertingiausios
knygos. Kolekcijoje apie aštuoniolika tūkstančių knygų. Pristatydama
parodą Bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė priminė, jog
XVI a. antroje pusėje XIX a. pradžioje Vilniaus universitetas,
arba Jėzuitų akademija, ir jos biblioteka buvo vienas svarbiausių
katalikiškos Europos dvasinių, kultūros ir mokslo centrų visoje
Vidurio Rytų Europoje.
Bibliotekos knygų rinkiniui pradžią davė Lietuvos ir Lenkijos
valdovo Žygimanto Augusto Jėzuitų kolegijai užrašyta biblioteka
iš Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų. Biblioteka pildėsi vyskupų,
didikų iš Europos atvežtomis knygomis, kurios stebina raudonmedžio
spalvos odiniais viršeliais, įdomiai iliustruotais antraštiniais
lapais, portretų ir žemėlapių iliustracijomis. Pristatoma Vilniaus
jėzuitų akademijos bibliotekos knygų kolekcija tai teologijos,
grožinės literatūros, tiksliųjų ir gamtos mokslų, filologijos,
istorijos veikalai, originalios Vilniaus universiteto profesorių
studijos bei vadovėliai.
Parodos lankytoją gali nustebinti keisti spaudai su įvairių Sovietų
Sąjungos bibliotekų pavadinimais. 1832 metais Rusijos carinei
administracijai uždarius Vilniaus universitetą, senosios bibliotekos
knygos buvo išsklaidytos po visą imperiją. Tik po Antrojo pasaulinio
karo Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus prof. Levo
Vladimirovo pastangų dėka apie trylika tūkstančių buvusių Jėzuitų
akademijos bibliotekos senųjų knygų buvo grąžinta Vilniaus universiteto
bibliotekai.
Knygų kolekcija, eksponuojama parodoje, yra įvadinis jubiliejinis
universiteto renginys. 2004 metais Vilniaus universitetas švęs
425 metų sukaktį.
Esame įsitikinę, jog nė vienas lankytojas nesigailės apsilankęs
šeštą kartą atnaujintoje parodoje Krikščionybė Lietuvos mene.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2002"XXI amžius"