Dvasinės riterystės kelyje
Interviu su „Lietuvos Caritas“ generaliniu direktoriumi kun. Robertu Grigu

Kun. Robertas Grigas su Panevėžio "Caritas" užimtumo centro vaikais adventinės akcijos "Gerumas mus vienija" atidaryme

Prašau trumpai paminėti jūsų gyvenimo esminius įvykius, tarti keletą žodžių apie vaikystę Leipalingyje, šeimą, apsisprendimą pasirinkti kunigystę.
Gimiau 1960 metais Dzūkijoje, Leipalingyje, medikės ir mokytojo šeimoje, 1978 metais baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultetą. Didžiausi (iki šiol nepraėję) vaikystės ir paauglystės "susižavėjimai" buvo geografija, biologija, istorija ir literatūra, o nemėgstamiausi dalykai - deja, visi tikslieji mokslai... Apie 1975 metus įsitraukiau į katalikų pogrindžio veiklą (Eucharistijos bičiulių būrelius), pradėjau gauti ir platinti pogrindžio spaudą. Tikėjimo persekiojimas, pažintis su daugeliu puikių dvasinės rezistencijos žmonių, poreikis ginti Bažnyčią bei Lietuvą, iš tėvų namų atsineštas sąmoningas, neformalus religingumas skatino mąstyti apie kunigystę kaip apie galimą savo ateities pasirinkimą. Tą nuostatą dar sustiprino išbandymai ir Dievo pagalbos patirtys priverstinės tarnybos sovietų armijoje (Kazachstane) metu - 1982-1984 metais.
Prisiminkite žmones, turėjusius įtakos jūsų asmenybės formavimuisi. Kokia tai įtaka? Kokie tų žmonių vardai, pavardės? Teko skaityti apie kun.J.Zdebskį. Koks jo vaidmuo jūsų kelyje?
Be abejo, pirmiausia tai tikintys ir Lietuvą mylintys tėvai, jų pastangos ugdyti vaikams teisingumo jausmą ir žmogiškąjį kilnumą, skatinusį nonkonformizmui. Didelę įtaką darė senelių ilgesio kupini pasakojimai apie tėvynės laisvės šventę 1918-1940 metais, apie herojišką partizaninį pasipriešinimą, kurį žmonės prisiminė visai ne tokį, kokį mums vaizdavo sovietų mokykla ir propaganda. Taip pat mamos dainuotos partizanų dainos, kurių ji mokėjo labai daug ir kuriose tilpo visa tikroji, neiškreipta Lietuvos pokario istorija bei tautos aspiracijos. Jaučiu, kad labai veikė mano asmenybės formavimąsi religinės, pogrindžio ir grožinės romantinės literatūros knygos, kurių rasdavau tėvo bibliotekoje, filmai apie indėnus ir panašūs, su pasipriešinimo blogiui idėjomis, į kuriuos tėvai tikriausiai sąmoningai nusivesdavo. Kun. Juozas Zdebskis mano paauglystėje kunigavo kaimyninėje Šlavantų parapijoje, burdavo pogrindžio jaunimo grupes, stengėsi ugdyti ne vienpusiškai angažuotus "antikomunistinius kovotojus", o platų bendražmogišką ir krikščionišką dvasingumą, kaip atsvarą totalitarizmo prievartai. Didžiausią poveikį darė kunigo asmeninio gyvenimo pavyzdys - jo žodžiai nesiskyrė nuo darbų (pats du kartus buvo nuteistas ir kalintas dėl vaikų katechizavimo), gyveno asketiškai - kukliai ir neturtingai, visiškai atsidavęs žmonių - vargšų, ligonių, suklydusiųjų, tikėjimo ieškančiųjų - reikalams. Kiti moksleiviškais ir studijų metais sutikti žmonės, kuriems esu dėkingas už savo gyvenimo vertybes ir kryptį, - senutė auklė Juzė Jekentienė, auginusi brolį ir mane (nes tėvai turėdavo eiti į darbą), neįgali nuostabios inteligencijos buvusi tremtinė Julija Ūselytė iš kaimyninio Savanorių kaimo, tuometis Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, sesuo Nijolė Sadūnaitė, mane kunigystei pogrindyje rengęs kun. Antanas Šeškevičius, SJ, kun.Rokas Puzonas, pas kurį gyvenau, slapta rengdamasis kunigystei ir daugybė kitų puikių Dievo žmonių. Taip pat darė pozityvią įtaką ir bendraamžiai, idealizmo kupinas jaunimas, su kuriuo kartu augome, dalyvavome Bažnyčios ir patriotinėje veikloje.
Gal turite nuo vaikystės iki šiol neišsipildžiusių svajonių? Kokios jos?
Turiu "nepasotinamą" svajonę, kuri šitoje, kaip teologai sako, "šiapusinėje" tikrovėje niekad galutinai nebus išpildyta - t.y. su Dievo pagalba išgelbėti savo sielą, susidoroti bent su ryškiausiomis savo ydomis ir prisidėti prie kilnesnės Lietuvos ir kilnesnio pasaulio kūrybos. Ta intencija pagal galimybes stengiuosi organizuoti humanitarinę ir viešo problemų kėlimo paramą Čečėnijos ir Tibeto laisvės bylose, "Caritas" socialiniuose projektuose.
"Mažesnės" svajonės - keliauti tiek po Lietuvą, tiek po pasaulį (jei tai be sąžinės priekaištų susiderintų su kokiu naudingu darbu); išleisti savo literatūrinės kūrybos knygų; išmokti groti gitara - muzika įtaigiau galima perteikti idėjas, vertybes, kurias brangini.
Kokie nemalonūs, skausmingiausi prisiminimai iš jūsų patirties?
Skausmingiausi prisiminimai bei patirtys tiek iš sovietmečio, tiek iš dabarties, be abejo, yra susiję su organizuoto blogio (kaip popiežius Jonas Paulius II vadina, "blogio struktūrų") puolimu prieš visa tai, kas yra tavo gyvenimo šerdis - nelygstamą kiekvieno žmogaus asmens orumą, dvasines vertybes, laisvę, grožį. Pagal Vladimirą Vysockį, "Ja ne liubliu cholodnogo cinizma/, Uverennosti sytoj i ješčio/ Kogda čužoj moji čitajet pisma/ Zagliadyvaja mne čerez plečo" (Aš nepakęsiu ciniškumo šalto,/ Taip pat sotaus tikrumo savimi,/ Kai skaito svetimas man skirtus laškus, / Per petį žvilgčiodamas slapčiomis). Visada skaudu prisiminti tas Dievo dovanotas progas, kur galėjai būti geresnis, kilnesnis - ir nebuvai. Kita vertus, toks skausmas yra gera paskata nepraleisti progų ateityje.
Ar esate kategoriškas, griežtas sau bei pavaldiniams?
Manau, kad nesu per griežtas nei sau, nei pavaldiniams. Stengiuosi žiūrėti šiek tiek ironiškai tiek į savo, tiek į kitų užimamus postus, visuomeninius statusus, į "kovas dėl vietos po saule", nes akivaizdu, kokie sąlyginiai visi šitie dalykai Dievo, Amžinybės, gyvenimo visumos, mirties akivaizdoje. Tačiau kai kas nors įerzina, pvz., paliečia esmines vertybes, būna, kad "pratrūkstu". Tuomet galiu būti kategoriškas.
Kokie jūsų keistini įpročiai ar pomėgiai?
Įprotis vėluoti, nepakankamas nusistatytos dienotvarkės laikymasis, galėčiau mažiau kalbėti, įdėmiau kitų klausytis. Taip pat reikėtų tvirčiau laikytis darbų ir pareigų prioritetų - pirma svarbiausieji, paskui ne tokie svarbūs dalykai. Kai bendravime su žmonėmis atsiranda įtampos ir nuoskaudos, turėčiau išmokti mažiau karščiuostis, parodyti kur kas daugiau kantrybės. Reikia save įpratinti nedelsti pripažįstant ir atitaisant pastebėtas klaidas.
Kiek trunka jūsų darbo diena? Kokie pagrindiniai jos momentai?
Darbo dieną tenka padalyti į kelis "gabalus", kurie neretai persipina, nes yra susiję savo esme. Tai darbas pagrindinėje darbovietėje - "Lietuvos Caritas" centre (Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskyrimu šiuo metu esu šios sociopastoracinės pagalbos organizacijos generalinis direktorius), asmeninis dvasinis gyvenimas ir sielovadinė tarnystė bažnyčioje, visuomeniniai įsipareigojiami (talka Ateitininkų federacijai, krikščioniškos dvasios kultūros renginiams ir leidiniams). Dieną "įrėmina" ryto ir vakaro malda (šv.Mišias šiokiadieniais dažniausiai aukoju vakare), darbas "Caritas" centre trunka nuo 9 val. iki 17 val. (neoficialiai, pagal konkrečių projektų poreikius neretai būna ir pora valandų ilgiau). Namuose dažnai iki 24-02 val. užbaiginėjami "Caritas", visuomeniniai ar kūrybiniai darbai. Manau, kad tai ne itin sveikas gyvenimo būdas, ir nuteikiu save užbaigti darbo dieną 23 val. ir anksčiau pradėti. Esu turbūt vis dėlto labiau "pelėda", negu "vieversys".
Ar esate apdovanotas už drąsą, nuopelnus valstybei ar darbą "Caritas"?
Esu gavęs Sausio 13-osios medalį iš prof.Vytauto Landsbergio ir III laipsnio Vyčio kryžių iš prezidento Valdo Adamkaus (už dalyvavimą dvasinėje rezistencijoje sovietmečiu).
Esate Ateitininkų federacijos Tarybos narys. Kaip esate susijęs su jaunimo veikla?
Galima pasakyti, kad jaunimo sielovada yra mano "pirmoji meilė", nes praktiškai su ja užaugau nuo pogrindinių Eucharistijos bičiulių būrelių, per tiesioginę pastoraciją dirbant Kiauklių, Labanoro, Kietaviškių, Kaišiadorių parapijose 1987-1991 metais iki Atgimimo metų intensyviausios veiklos ateitininkų stovyklose, "akademijose" (kursuose), leidžiant moksleivių ateitininkų laikraštį "Jaunystės vizija". Kiek Viešpats duoda jėgų ir išmanymo, į tą veiklą esu įsitraukęs ir dabar.
Man įdomus jūsų požiūris į taupymą, turtingą buitį, darbo aplinkos komfortą.
Požiūrį paveldėjau iš romantiškų vaikystės knygų, kurios turtą vertino įtariai (plg. tą patį V.Vysockį - "...Kto bez stracha i uprioka,/ Tot vsegda ne pri dengach" (Kas be priekaišto ir baimės,/ Visada be pinigų). "Būti be priekaišto ir be baimės" - viduramžių riterystės idealas. Taigi manau, jei broliai kunigai, mūsų dvasiniai vadovai, taip pat ir politikai gyventų paprastesniuose namuose ir važinėtų pigesnėmis mašinomis, žmonių dvasinio atgimimo, paties reikalingiausiojo, reikalui būtų kur kas labiau pasitarnauta. Pats taupyti nemoku - gal tai ir nėra girtina savybė, bet taip jau yra. Gyvenu nuo algos iki algos. Visada yra daugiau poreikių (pvz., ką būtinai reiktų šelpti), negu turiu lėšų, taigi jų dažnai pristinga. Džiaugiuosi tuo - sakyčiau, būtų tikrai gera pastoracija, jei pas kunigą įsilaužę vagys sunkiai surastų ką išsinešti... Komfortas - darbo ir buities priemonės turi būti paprastos, tinkamos savo paskirčiai atlikti, nebrangios.
Ką manote apie atvirumą - ar tai privalumas, ar trūkumas?
Neabejoju, kad tai nuostabi žmogiška savybė, nuo kurios mus, deja, atpratino okupacijų metai, vertę žmones slapstytis ir apsimetinėti. Tai tikrai laisvo ir oraus žmogaus savybė, kurią turime susigrąžinti. Atvirumo reiškimąsi galėtų riboti nebent moraliniai ir etiniai motyvai - jei aiškiai numatoma iš to kam nors kilsianti žala.
Ar esate padaręs gyvenime klaidų? Kaip ilgai tai lieka jūsų mintyse, širdyje? Kaip bandote jas taisyti? O gal stengiatės greičiau pamiršti?
Krikščioniškoji būties samprata sako, kad klaidų (dvasine, sakraline prasme) nėra padaręs tik vienas žmogus - Kristaus Motina, Mergelė Marija, dėl Dievo jai numatytosios misijos šventumo. Savo kaltes ir klaidas prisimenu ilgai - tai yra savaime, specialiai nesistengiu nei prisiminti, nei užmiršti. O taisyti bandau pagal katekizmą - "... nuodėmes prisiminti, už jas gailėtis, pasiryžti jų nebekartoti, jas išpažinti, už jas atsilyginti ir taisytis". Atsilyginti ir taisytis reikia pagal kalčių rūšį ir jų padarytą realią žalą.
Teko girdėti apie jūsų poezijos vakarą Kardinolo V.Sladkevičiaus muziejuje. Ar seniai rašote eiles? Kokia tema artimiausia jūsų sielai?
Eiles rašau nuo 1975 metų. Pagrindinė, įvairiais žanrais ir formom vis prasiveržianti tema, sakyčiau, yra Grožio, Prasmės, tam tikros dvasinės riterystės ilgesys; troškimas to, kas "už horizonto", ko nevisiškai čia turime - tiktai atšvaitus, nuojautas - ir ko nenumalšinamai ilgisi žmogaus širdis.
Ar dažnai paklausiate savęs, koks jūsų gyvenimo tikslas, prasmė? Ar esate laimingas dabar čia, Lietuvoje, tarp jus supančių žmonių, savo darbo vietoje?
Jaučiu, kad iš esmės klausimą dėl gyvenimo tikslo ir prasmės esu išsprendęs, savo sielos gelme ir protu priimdamas kaip gyvenimo pilnatvę ir tiesą Kristaus mokymą Katalikų Bažnyčioje. Dažnai klausiu savęs, kaip tiksliau turiu išreikšti kadienybėje tai, ką tikiu. Esu tikrai laimingas Lietuvoje, niekur nenoriu iš jos važiuoti, kaskart naujai atrandu be galo romantišką, poetišką ir mistišką jos žmonių, kultūros, gamtos ir istorijos grožį. Net klausiu savęs, ar ne per mažai turiu misionieriškos dvasios - juk katalikų kunigai važiuoja į Afriką, į Kazachiją patarnauti ten gyvenantiems broliams, vyksta į studijas užsienyje. Lietuvoje jaučiu tokią harmoniją ir pilnatvę, kad natūraliai manęs visai netraukia važiuoti iš jos kažkur kitur gyventi. O darbas ir žmonės aplink - kaip ir visas gyvenimas: būna nuostabių gėrio, sėkmės patirčių, būna sunkių momentų. Visa tai reikalinga, jei leidžiame, kad Dievas mus tuo ugdytų.
Kupiname veiklos jūsų gyvenime ryškios kelios kryptys. Kam teikiate prioritetą artimiausioje ateityje?
Su "Caritas" bendradarbiais esame pradėję keletą svarbių projektų srityse, kur ypač gilios dvasinės ir socialinės žaizdos (pvz., pagalbos skurstančioms šeimoms programa, reabilitacijos buvusioms prostitutėms projektas). Tikimės, kad mūsų pastangos prisidės prie teigiamų pokyčių ir tendencijų ateities Lietuvos visuomenėje.
Jei Viešpats palaimins, turiu planų sutvarkyti ir galbūt išleisti kai ką iš savo kūrybos.

Kalbėjosi Regina ŽUKAUSKIENĖ
Kaunas

© 2002"XXI amžius"