Kas valdys Lietuvos regionus?

Pasibaigus pirmajam Prezidento rinkimų ratui, kiek aprimus aistroms, partijos ėmė skaičiuoti savivaldybėse gautus balsus. Kadangi savivaldybėms išrinkti užtenka vieno balsavimo rato, jau šiandien galima preliminariai aptarti rinkimų rezultatus.
Sociologai prognozavo savivaldybėse didelę kairiųjų (socialdemokratai, valstiečiai) jėgų pergalę. Ar galima teigti, kad jų prognozės pasitvirtino?Pirmas įspūdis lyg ir patvirtintų Lietuvos regionų nukairėjimą. Panašiai atrodo ir bendrieji, sumariniai rinkimų rezultatai. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Kadangi savivaldos rinkimai vyksta atskirai 60-yje savivaldybių, galima kalbėti tik apie bendrąjį gautų mandatų skaičių, tačiau dėl objektyvumo reikia aptarti atskirų miestų ar regionų rinkėjų nuotaikas.
Pirmoje vietoje pagal gautų mandatų skaičių yra LSDP. Ji turės 332 vietas savivaldybėse. Skaičius įspūdingas (daugiau kaip penktadalis visų vietų), tačiau, žiūrint priekabiau, 2000 metais tada dar nesusijungusios LSDP ir LDDP gavo tik keliomis dešimtimis vietų mažiau (atitinkamai 172 ir 104 vietas). Todėl šis laimėjimas nėra toks triuškinantis, kaip galėtų pasirodyti. Antroje vietoje esantys konservatoriai, gavę 193 vietas, maždaug išlaikė 2000 metų populiarumą (tada turėjo 199 mandatus). Tuoj po konservatorių einanti Valstiečių ir Moterų partijų sąjunga kiek pablogino savo pozicijas – 190 vietų, anąkart turėjo 219 (209 ir 10) vietų. Savivaldybių rinkimuose antraisiais žadėję būti liberalai liko ketvirti ir turės 160 vietų, tai beveik atitinka praeitų rinkimų lygį (166 vietos). Kiek nusmuko ir sostinėje be vietų likę centristai, Lietuvoje turėsiantys 156 vietas prieš buvusias 173.
Tačiau didžiausią smūgį patyrė praeitų savivaldybių rinkimų laimėtojai socialliberalai. Iš jų turėtų 270 vietų liko tik 138, o skaudžiausią pralaimėjimą partija patyrė Kaune ir Klaipėdoje. Gal todėl ir pradėta kalbėti apie socialdemokratų ir socialliberalų susivienijimo galimybę-būtinybę. Į septintąją vietą savivaldybių rinkimuose pateko liberalai demokratai – naujas politinis darinys, panašiai kaip ir A.Paulausko socialliberalai, besiremiantys daugiau savo lyderio R.Pakso autoritetu. Politikos senbuviai krikščionys demokratai irgi prognozavo sau sėkmę, remdamiesi savo lyderio K.Bobelio autoritetu (viename laikraštyje jis net nurodė esąs antras pagal populiarumą po V.Adamkaus, o Kaune svajota apie mero postą). Tačiau jų lyderis Prezidento rinkimuose liko vienuoliktas, o savivaldybėse užimta aštuntoji vieta (116 vietų), kuri, palyginti su praeitais rinkimais, kai dar buvo nesuvienyta LKDP (99 vietos) ir KDS (16 vietų), reiškia tik turėtų pozicijų išsaugojimą.
Po šio tradicinių politinių partijų aštuntuko rikiuojasi gerokai atsilikusios tautinių mažumų ir įvairios nedidelės (dažnai radikalų) partijos. Būtina pažymėti netikėtą dviejų rusų partijų sėkmę (vienuolika ir trys vietos), palyginti su praeituose rinkimuose gautomis septyniomis vietomis. Pietryčių Lietuvoje ir toliau dominuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija (50 vietų). Be tradicinių pergalių Šalčininkuose ir Vilniaus rajone, paminėtina jos sėkmė Vilniaus mieste (6-ios vietos), Trakuose (6-ios vietos) ir Švenčionyse (4-ios vietos). Pirmąkart naujausioje Lietuvos istorijoje tautinių mažumų sąrašai gavo tiek daug vietų savivaldybėse (6-ios iš 31 - Klaipėdoje ir 12 iš 51 – Vilniuje). Yra apie ką susimąstyti ne tik Varšuvos ir Maskvos, bet ir Vilniaus geostrategams.

* * *

Didžiuosiuose miestuose ir toliau dominuoja centristinės ir dešiniosios partijos. Pagaliau sėkmė lydėjo ir Kauno liberalus, kurie iki šiol vyravo sostinėje ir uostamiestyje. Verta pažymėti ir konservatorių sėkmę Panevėžio mieste. Kituose miestuose ir daugelyje rajonų savo pozicijas sustiprino socialdemokratai, net tradiciškai dešiniajame Kaune jie buvo treti ir gavo 7-ias vietas iš 41. Nuostabą kelia ir radikaliųjų nacionaldemokratų rodikliai Šiauliuose ir Alytuje, kur ši partija gavo vietų miestų savivaldybėse. O V.Šustausko epocha, regis, jau baigiasi, jis net Kaune turėjo pasitenkinti tik trimis vietomis. Tenka konstatuoti, kad po vienų radikalų (V.Šustausko) ateina kiti (M.Murza). Nebent LLS reikalus „pataisytų“ po šios partijos vėliava į Kauno savivaldybę patekęs jaunasis E.Daktaras.
Kalbėti apie kokias „regionines“ rinkėjų simpatijas netenka. Kartais šalia esančių rajonų rinkėjai renkasi visiškai priešingas politines jėgas. Štai Molėtų rajone jau kelintą kartą laimi krikščionis demokratas V.Stundys, o šalia esančiame Ignalinos rajone absoliučią daugumą gauna Valstiečių ir Moterų partijų sąjunga. Varėnoje liūto dalį pasigriebia centristai, o Druskininkuose triumfuoja socialdemokratai (18 vietų iš 25), vadovaujami jaunojo Malinausko (jo tėvas yra Grūto parko savininkas). Palangoje triumfuoja konservatoriai, o už 10 km esančioje Kretingoje laimi socialdemokratai.
Anykščiuose laimi liberalai ir konservatoriai, netoliese esančiame Kupiškyje daugiau nei pusę vietų gauna Valstiečių ir Moterų partijų sąjunga. Ir pan.
Žinoma, regionuose dažnai žiūrima ne į partinę mero priklausomybę, bet į tai, kaip jis sugeba tvarkytis sau pavaldžioje teritorijoje. Tai ypač akivaizdu mažuose kurortiniuose miestuose. Neringai jau kelias kadencijas vadovauja meras konservatorius S.Mikelis, kažkada buvęs net Tautos pažangos partijos sąrašo narys, o Birštone karaliauja socialdemokratai, atvirai remiami paties miestelio klebono. Įdomu, koks triukšmas kiltų, jei kurios parapijos kunigas atvirai paremtų dešiniąją partiją? Todėl tie rajonų vadovai, kurie sugeba įrodyti esą yra geri ūkininkai (arba bent tokiais atrodyti), dažnai nugali, nepaisydami jokių kliūčių. Suprantama, ne visada kovos priemonės būna sąžiningos. Juk VRK vadovas Z.Vaigauskas nepripažino rinkimų agitacija 100 tūkst. reklaminių Vilniaus mero A.Zuoko lankstinukų apie jo nuveiktus darbus, išplatintų mieste keletas dienų prieš rinkimus. O kas galėtų paneigti, kad jau įprasta tapusi socialliberalų sėkmė Kėdainiuose nepriklauso nuo vietinio Seimo nario V.Uspackich? Galima teigti, kad daug kur savivaldos rinkimų baigtį nulėmė ne tiek partijų rinkimų programos, kiek rinkimų kampanijai išleistų pinigų kiekis. Toks amžinai „vienodų“ regionų (dažniausiai kairiųjų politinių jėgų kontroliuojamų) buvimas ne tik liūdina, bet ir verčia susirūpinti – ar tik nesiformuoja pinigingų oligarchų rajonai-tėvonijos?

* * *

Apibendrinant rinkimų rezultatus, galima konstatuoti, kad dešiniosioms partijoms jie buvo gana sėkmingi. Turint galvoje tai, kad dabar vyriausybę kontroliuoja kairioji koalicija, visai neblogai pasirodė tiek konservatoriai, tiek ir liberalai, dar laikosi ir krikščionys demokratai. Nebloga ir centristų padėtis. Tačiau didesnių galimybių suformuoti regionų valdžią turi socialdemokratai su Valstiečių ir Moterų partijų sąjunga. Jiems į kompaniją ateis ir socialliberalai. Įdomu bus pamatyti ir liberalų demokratų laikyseną politinės dešinės ir kairės atžvilgiu. Kita vertus, Lietuvos politinei dešinei galima pasakyti ir daug priekaištų. Politinis susiskaldymas daug balsų išbarstė pavėjui. Pavyzdžiui, Kaune konservatoriai kartu su Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga būtų buvę pirmieji ir turėtų ne septynias, o mažiausiai devynias vietas. Modernieji krikščionys demokratai išliko tik sąjungos su Vilniaus bei Telšių liberalais ir populiarumo dviejose pietų Lietuvos savivaldybėse dėka. Lietuvos tautininkų sąjunga reguliariai nugali Akmenės rajone, bet tai menka paguoda, žinant, kad iš vienuolikos Lietuvoje gautų vietų tenka Akmenei. Daugiau negu kukliai pasirodė Dešiniųjų jėgų sąjunga (du mandatai). Tuo pat metu įvykiai su skubotu krikščionių demokratų partijų susivienijimu mums įrodo, kad, mechaniškai jungiant panašių pavadinimų partijas ir laukiant nerealių laimėjimų, galima skaudžiai apsijuokti. Čia nieko nepadeda ir asmeninis lyderių populiarumas. Toks fiasko krikščionis demokratus ištiko Vilniuje, kur jų sąrašą pradėjo vienas garbus Kovo 11-osios Akto signataras ir buvęs ministras, o sąrašą baigė jo paties sūnus. Kaune po vienos kadencijos pertraukos krikščionys demokratai grįžo į savivaldybę, gavę tris vietas. Bet jų nėra (ir senokai nebuvo) sostinėje, dabar nebus ir Klaipėdoje.
Todėl Lietuvos dešiniųjų laukia ne tik pergalės fanfaros, bet ir rimtų apmąstymų laikotarpis. Gali kiek nori girtis krikščionys demokratai, tačiau jų populiarumas, neskaitant Molėtų, Skuodo ir Klaipėdos rajono savivaldybių, yra gana žemas. Pasiekti ženklių pergalių nepadėjo ir skubota lyderių kaita, o daugelyje miestų, išskyrus Panevėžį ir Marijampolę, jų reikšmė gana simboliška. Nėra kuo girtis ir konservatoriams. Nors šių rinkimų rezultatai rodo, kad rinkėjai nėra linkę labai jų bausti už „Williams“ skandalą, iki 1997 metų savivaldybių rinkimų rezultatų (tada jie gavo 493 vietas) jiems dar labai toli. Kas, kad tada konservatoriai buvo valdančioji partija. Liberalai irgi gali kol kas džiaugtis savo rezultatais, nors jų populiarumas dar neapėmė visos Lietuvos. Jiems tenka tenkintis gerais rezultatais didžiuosiuose miestuose ir keliuose rajonuose, nors ir tenka pripažinti, kad liberalai daug kur iš konservatorių perima pagrindinės dešiniosios jėgos vaidmenį.
Politikos menas, kaip ir gamta, nemėgsta tuštumos. Po kiekvienos bangos ateina atoslūgis. Tas politines jėgas, kurios užmiršta šias taisykles ir užmiega ant „laurų“, rinkėjai labai dažnai nubaudžia. Taip atsitiko su socialliberalais. Dabar jie prakalbo apie vienybę su socialdemokratais. Galima spėti, kad A.Paulausko partijos po susijungimo su LSDP lauktų senųjų socialdemokratų likimas. Bandant žvelgti dar toliau į priekį, neatmestinas ir tolesnis kairiųjų jėgų vienijimasis. Kas žino, ar po kokių 3–5 metų nesugalvos jungtis socialdemokratai su Valstiečių ir Moterų partijų sąjunga ir panašiai? Tokiame fone ypač liūdnas ir kurioziškas atrodytų dešiniųjų partijų ir partijėlių margumynas. Pavyzdžiu čia gali būti 2002 metų pabaigos Varėnos rajonas, kur vietų savivaldybėje negavo nei konservatoriai, nei liberalai, nei krikščionys demokratai, į rinkimus ėję savarankiškais sąrašais.
Paskutine rinkimų į savivaldybes pamoka galima laikyti nepalaužiamą dalies Lietuvos rinkėjų naivumą. Eina metai, rinkimai keičia rinkimus, bet vis tiek madingi lieka įvairaus plauko populistai ir netgi radikalai. Jei radikalai dažniausiai pasitenkina garsiais šūkavimais ar keliomis vietomis savivaldybėse, tai išvaizdūs lyderiai, žadantys greitą tvarkos įvedimą ir stebuklingą gyvenimo pagerėjimą, būna žymiai populiaresni. Nesuklysime pasakę, kad 2000 metais savivaldos ir Seimo rinkimuose tokiais „pažadukais“ buvo socialliberalai, tvirtinę rinkėjams, kad jie nusipelnė gyventi geriau. Dabar iš jų populizmo estafetę sėkmingai perėmė R.Pakso liberalai demokratai, žadantys kovą su korupcija, tvarką valstybėje ir diktatūrą mafijai (įdomus frazeologizmas, ar ne?). Suprantama, kad savo žodį turėtų tarti psichologai, sociologai ir rinkimų technologijų specialistai, tačiau ar jūs pastebėjote, kad šiemet savivaldybėse prarastų socialliberalų mandatų skaičius (132) beveik prilygsta liberalų demokratų gautų vietų skaičiui (129)? Ar tai nereiškia, kad, renkant savivaldybes, Lietuvoje beveik visada atsiranda 8–9 proc. rinkėjų, pasiryžusių atiduoti balsus naujam, jaunam ir daug žadančiam lyderiui bei jo partijai? Kas tai – jaunos demokratijos nebrandumo požymis ar tiesiog rinkėjų naivumo konstanta? Kita vertus, jokie populistai nesugebėtų laimėti, jei jų neremtų dideli pinigai. Kokie tie pinigai – jau atskiro pokalbio tema.

Darius VILIMAS

© 2003 "XXI amžius"