Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Nuomonės
Ora et labora
Darbai
Visuomenė
Atmintis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Mums rašo

2001 metai
2002 metai

Tėvynė pavojuje

Maskva nori galutinai sužlugdyti Lietuvą, prastumti savo kandidatą į Lietuvos Prezidentus, todėl neatsitiktinai skyrė milijonus R.Paksui. Vieni jį vadina aru, kiti vanagu. Tikisi, kad jų kandidatas tarnaus ištikimai. Tikimės, kad Dievas neleis šito vardan žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, vardan dabar nuoširdžiai dirbančiųjų Lietuvai, neleis paskelbti referendumą prieš NATO. Priešingu atveju, visos mūsų viltys pasiekti Europą nueitų veltui. Ir vėl liktume vieniši prieš rusišką mešką. Matyt, R.Pavilionio referendumas nenusisekė, todėl siekiama naujo varianto. Be abejonės, jie pasimokys iš senų savo klaidų. Todėl ir savo kandidatą pakeitė.
Ir taip šis bandymas gali būti Lietuvai tragiškas ir paskutinis. Maskva nešvaisto milijonų be reikalo. Tikisi, kad už juos nupirks Lietuvą pačių lietuvių rankomis. Jie puikiai įsisąmonino prezidento Dž.Bušo žodžius: Lietuvos priešas bus ir JAV priešas. Bet savo politinių kėslų neatsisakė.
R.Paksas skraido sraigtasparniu ir mėto iš oro saldainius. Matyt, jis nori įtikinti save, o gal ir Maskvą, kad sovietų nustekenti Lietuvos žmonės yra panašūs į Romos vergus, kurie reikalavo tik duonos ir žaidimų. Taigi toks R.Pakso elgesys žeidžia visus dorus žmones.
Laiko nebėra. Reikia skubiai veikti. Lietuvos bolševikai suplakė dvejus rinkimus: ir Prezidento, ir savivaldybių kartu ir dargi prieš pat šv. Kalėdas. O ir antrasis ratas – vėl tuoj po visų švenčių. Surado ir kandidatų į Prezidento postą įvairių juokdarių, KGB agentų, kompartijos CK instruktorių, tarptautinių mafijozių ir nukaršusių svieto perėjūnų, trokštančių garbės. Spauda įkyriai kalbėjo apie kandidatus į Prezidento postą, o stengėsi nutylėti apie rinkimus į savivaldybes, kurie yra daug svarbesni negu Prezidento rinkimai. KGB agentei „Šatrijai“ spendimą paskelbė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio sprendimas galutinis ir neapskundžiamas. O naujas teismas ano teismo sprendimą sustabdė. Daktaras K.Bobelis 12 metų melavo, kad atsižadėjo JAV pilietybės. Gali būti, kad ir dabar jos neatsižadėjo. Nejaugi Lietuvoje nėra teisininkų, kurie išpainiotų ne tik kandidatų nusikaltimus?

Lietuvos Sąjūdžio kreipimasis į Lietuvos žmones

Lietuvi!

Prezidento rinkimai nebaigti. Nors pirmavo V. Adamkus, dabar balsai bus skaičiuojami iš naujo. Paleista purviniausia Prezidento niekinimo, šmeižimo ir žmonių apgaudinėjimo mašina. Norint laimėti, už V. Adamkų turi balsuoti
žymiai daugiau negu rinkimų pirmame ture. O girdisi balsų, neva toliau jau nebūtina rinkimuose dalyvauti. Tai labai klaidinga. Suprask:
Tau miegant, gali laimėti šešėlinių struktūrų finansuojamas, Rusijos deržavos norimas, „Šatrijos” ir Šustausko remiamas kandidatas.

Vertinimas iš pėdsakų

Jei politikas siekia aukšto posto valdžioje, skelbia nepriekaištingą savo veiklos programą, geras permainas ateičiai, geriausias būdas nustatyti skelbiamų nuostatų realizavimo patikimumą yra jo paties veiklos pėdsakų praeityje įvertinimas. Demokratinio valstybės valdymo mechanizmas remiasi laisvu kandidatų į valdžias pasirinkimu. Tačiau laisvas pasirinkimas negarantuoja išrinktojo valdymo efektyvumo, nes renkamųjų prieš rinkimus skelbtų programų, siekių, pažadų jokia draudimo kompanija nesiima drausti, realizavimą garantuoti. Laisvo pasirinkimo galimybė po rinkimų tampa paties rinkėjo atsakomybe, todėl pats rinkėjas ir turi apsidrausti. Jaunų, trapių demokratijų šalyse, kokia yra ir Lietuva, dažnai iškart po rinkimų valdžiomis nusiviliama, rinkėjai pasijunta suklydę. Priežastis – ne tik rinkėjų klaida, renkamųjų kokybės, geros valios stoka, bet tiek vienų, tiek kitų patirties stoka.
Sekmadienį Lietuva iš dviejų kandidatų rinks valstybės vadovą – Prezidentą. Nuo nepriklausomybės atgavimo 1990 metais turėjome tris valstybės vadovus. Galima džiaugtis, kad nė vienas iš jų nenukrypo nuo pasirinkto Lietuvos kelio, buvo valstybės stabilumo garantas. Atėjus pasirinkimo metui, tenka atsigręžti į praeitį, pasirinkimą grįsti kandidatų paliktų pėdsakų lyginimu, iš lyginimo apsispręsti.

Tiesiai šviesiai eilinio piliečio akimis
Apie Konstituciją, korupciją ir rinkimų peripetijas

Savivalė ir korupcija. Kad Lietuvoje dar daug savivalės, neteisėtos veiklos, korupcijos, sužinome iš spaudos rašinių, žiniasklaidos atstovų, radijo televizijos laidų, ir dėl to nekyla jokių abejonių. Abejonių kyla, kodėl nekovojama su šiomis blogybėmis iš esmės, o tik kalbama, kad reikia kovoti.
Vienoje „Paskutinės kryžkelės“ televizijos laidoje buvo plačiai ir atvirai kalbama apie korupciją. Dalyvavo net keturi kandidatai į Prezidento postą, konsultantais buvo atsakingi Valstybės kontrolės kontrolieriai, Seimo, prokuratūros, kiti atsakingi darbuotojai ir atskirų organizacijų atstovai. Man, kaip žiūrovui, susidarė įspūdis, kad nors laidos vedėjas R.Juozapavičius aiškiai nušvietė korupcijos klestėjimą ir klausė, ką daryti ir nuo ko pradėti, kad ši negerovė būtų likviduota, tačiau kalbėjusiesiems labiau rūpėjo parodyti, kaip jie nerimauja dėl šios problemos, bet niekas nepateikė konkrečių pasiūlymų, kaip kovoti su šia blogybe.
Seimo pirmininkas A.Paulauskas akcentavo, kad svarbiausia yra jaunimo auklėjimas ir švietimas, mokyklose mokiniai turi būti mokomi, jiems aiškinama apie korupciją, kad užaugę žinotų, kas tai yra. Tik užaugus naujai kartai, galėtume išgyvendinti šią blogybę iš mūsų kasdienybės. O kaip kovoti su korupcija jau šiandien - nepasakė.
Seimo vicepirmininkas V.Andriukaitis pabrėžė, kad, norint apkaltinti darbuotoją, pareigūną korupcija, tai turėtų būti atitinkamų organų išaiškinta ir įrodyta juridiškai.

Kas nenori Rolando Pakso?

R.Pakso aukščiausiame poste nenori tie, kurie mano, kad jis nepriaugęs.
Dukart buvo Vyriausybės galva. Lėkė kaip sakalas, o tūpė kaip vabalas, išdavęs juo pasitikėjusiuosius – ir partijas, ir Prezidentą. Ar būtinas Lietuvai trečias mėginimas? Dukart pabuvusio Vilniaus meru, trečiąkart vilniečiai nebūtų norėję: R.Pakso partijos sąrašas gavo tik tris vietas. O ar kas nors rimtai mato R.Paksą, pasaulio sostinėse svarstantį pasaulio reikalus ir Lietuvos vaidmenį juose? Ir kad pasaulyje vadintų prezidentą R.Paksą kitaip negu lakūnu išsišokėliu? Bet gal dar subręs ir priaugs politinio akiračio, kai jau atsisės į kėdę, - turbūt jo šalininkai taip galvoja. Jie nori R.Pakso bet kuria kaina, kurią iš valstybės ir žmonių po to atsiims neaiškios grupuotės, dabar investuojančios tiek daug milijonų. Visi kiti, šį tą galvojantys, nenori R.Pakso kaip nepriaugusio, ir dar tokia kaina.

Ar reikia labai bijoti?

Mes jau ne kartą labai bijojome prieš ne vienerius atrodžiusius lemtingus rinkimus. Bijojome A.Brazausko ir LDDP piramidės. Manėme, kad naikins nepriklausomybę ir grąžins į Rusiją arba neleis išeiti. Tartum neįvyko – nepriklausomybė tęsiasi, net priėmimo į NATO A.Brazauskas tada paprašė. Bijojome A.Paulausko ir jam tada mestų gausių pinigų. Tąsyk mūsų nerimas buvo vaisingas, ir A.Paulausko neišrinko. O jis rodėsi grėsmingas, ypač prieš Seimo rinkimus, nes kurstė žmones prieš NATO, prieš lėšas krašto apsaugai. Po Seimo rinkimų jis gavo nemažų pareigų, o buvęs jo grėsmingumas blėsta, ir visos lėšos savo vietoje pasiliko.
Ima rodytis, kad visi tie bauginimai skirti tik laimėti nepatriotiškos visuomenės dalies balsams, o veiksmai – tokie, kaip reikia, ir ne pačių veikėjų nulemti.

Dėl paramos Valdui Adamkui

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdyba rugpjūčio 6 dieną priėmė nutarimą 2002 metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose remti Valdo Adamkaus kandidatūrą ir pakvietė visas rezistentų organizacijas viešai ir aktyviai agituoti už V.Adamkų.
V.Adamkų parėmė partizanų, politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, TS(LK) ir kai kurios kitos politinės partijos, nekėlusios savo kandidatų, taip pat daugelis gausių visuomeninių organizacijų.
Gruodžio 22 dieną už V.Adamkų savo balsus atidavė 35 proc. rinkimuose dalyvavusių piliečių, tuo įvertindami jo pastangas ir darbą siekiant Lietuvos narystės NATO ir Europos Sąjungoje, rūpinantis krašto apsauga, aktualiais užsienio ir vidaus gyvenimo klausimais. Tačiau to nepakako, kad V.Adamkus būtų išrinktas pirmame rinkimų rate. Liko ne iki galo atlikta piliečių pareiga išrinkti šalies Prezidentą.
Liko ir Prezidento nebaigtų darbų: stojimo į NATO ir ES sutartys ir jų ratifikavimas, šlubuojanti teisėsauga, skurdo ir neteisybės apraiškos bei nereformuotos svarbios visuomenės gyvenimo ir veiklos sritys, kurios rūpėjo ir rūpi Prezidentui. Pradėtus darbus privalu užbaigti tiek šalies piliečiams, tiek šalies Prezidentui.

Tėvynės meilė tebūna visada mus jungiantis ir vienijantis jausmas

1957 m. lapkričio 29 d. buvo sušaudytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, LLKS gynybos pajėgų vadas, 1949 m. vasario 16 d. partizanų Deklaracijos signataras, dimisijos brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, mano tėvelis. Praėjo 45-eri metai nuo to lapkričio. Giliai įstrigo atmintin 1956-ųjų ruduo. Spalio 12 dieną, po vienuolikos kovai už Lietuvos laisvę atiduotų metų, areštavo mano tėvus. Baigėsi nelegalus ir slaptas vaiko gyvenimas, trukęs aštuonerius metus. Netekau galimybės būti su tėvais ar bent matyti juos. Atsivėrė bauginantys nežinomybės vartai. Tai atėjo po nepaprasto man 1956-ųjų rugsėjo. Savo tėvelio išradingumo dėka buvau tapusi vieno mažo Lietuvos miestelio pirmoke. Ne savo pavarde, ne savo vardu. Po vaikystės be vaikiškų žaidimų, dažnai trūkstant ne tik duonos, bet ir oro, sėdau į mokyklos suolą. Buvau tarp vaikų, laisvai ėjau to miestelio gatvėmis ir kaimo vieškeliu į dažnai keičiamus, todėl vis kitus namus. Nebuvo keista. Man tėvai buvo paaiškinę, kodėl mes esame tokioje padėtyje. Tai buvo didelis atsargumas, bet ne beviltiškumas, nes tėvai į ateitį žiūrėjo ne vien kaip į savo asmeninio gyvenimo perspektyvą. Jie visuomet turėjo laisvos Lietuvos viziją. Tėvelis dar ir 1956-aisiais rašė atsiminimus ir tvirtai tikėjo, kad jie bus reikalingi ateityje.