Atnaujintas 2003 m. sausio 3 d.
Nr.1
(1105)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Nuomonės
Ora et labora
Darbai
Visuomenė
Atmintis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Mums rašo

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Viešėdami fiordų šalyje, pasiilgo lietuviškos juodos duonos

Gražina ir Pranas Janulevičiai patenkinti viešnage Norvegijoje

Pumpėniškė Gražina Janulevičienė svečiui gali pasiūlyti kavos, arbatos ar … vandens. Tokį įprotį tikybos mokytoja parsivežė iš Norvegijos. Žavioje fiordų šalyje ji viešėjo praėjusią vasarą.

Ir nelaimė atneša laimę

Žinomam Pasvalio krašto medžio drožėjui ir tapytojui Pranui Janulevičiui pernai gerokai nepasisekė. Dirbdamas žmogus susižeidė ranką. Pasvalyje jis lankėsi pas gydytoją R.Rastauską. Medikas supažindino tautodailininką su norvegu Germundu Janstveitu. Tuo metu su labdara jis buvo atvykęs į Pasvalį. Svečią domino dirbiniai iš medžio, Germundas ir Pranas gana greit susidraugavo. Tuo pačiu atvykėlis pakvietė lietuvį paviešėti jo gimtojoje Norvegijoje.
Greit bėgo pumpėniškiui viešnagės dienos fiordų šalyje. Susiruošus grįžti į namus, jį kitai vasarai vėl užkvietė atvykti pasisvečiuoti. Tik šį kartą – jau su žmona Gražina.

Teko paimti anglų kalbos vadovėlį

Pranas bei Gražina kartu mokėsi Pumpėnų vidurinėje mokykloje. Buvo bendraklasiai. Jiems privaloma užsienio kalba buvo prancūzų. Žinodami, kad teks vykti į Norvegiją, abiem šį kartą reikėjo mokytis anglų kalbos. Kursus lankė Panevėžyje. „Teko pradėti nuo kalbos griaučių, o paskui juos mėsyte apauginti“, - prisiminę anglų kalbos mokslus šypsojosi Janulevičiai. Abu geru žodžiu minėjo šios užsienio kalbos dėstytoją panevėžietę Dalią Raišelienę.

Daugiau tokių darbštuolių!

Spaudoje daug rašoma apie žymius žmones. Tačiau apie šios moters nueitą kuklų kelią niekam nežinoma. Jos darbščios rankos daug nuveikusios, daug grožio sukūrusios. Kiek jai metų - nežinau. Kai paklausiau, nusišypsojusi pasakė: “Moterys visada jaunos”.
Leonora (Levute vadinama) gimė ir augo Melaišių kaime, doroje, Dievą mylinčioje, darbščioje Šimonių šeimoje. Augo trys vaikai: broliukas, sesutė ir Levutė. Vaikystė nelepino, Levutė patyrė daug vargo. Būdama 14 metų, neteko tėvelio. Kadangi broliukas buvo invalidas, jos pečius užgulė ūkio darbai: arė, akėjo, sėjo, pjovė ir į kluoną krovė.
Levutė ne kartą šluostė verkiantiems riedančias ašaras: mamytei, broliukui, kuris norėdavo jai padėti, bet neturėjo jėgų. Ji pati pasinėrė į darbus. “Dirbti mane ragino visa aplinkinė gamta. Parlėkę iš tolimų kraštų paukšteliai nuo pat ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro atsidėję rankioja šapus, krauna lizdus, maitina savo mažutėlius. Vos spėja užtekėti saulė, bitutės būriais apleidžia avilius ir ligi sutemos skraido po laukus, rinkdamos medų. Ypač darbštumu pasižymi skruzdėlės. Ištisą dieną jos nė valandėlei nenurimsta: bėga šen, bėga ten, velka už save didesnes naštas, sukrauna milžiniškus skruzdėlynus. Pas jas ir siunčia Šventasis Raštas pasimokyti. Patarlių knygoje rašoma: “Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties. Neturėdama jokio vado ar pareigūno, ar valdovo, ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka sau peną per pjūtį. Kaip ilgai tu ten tysosi, dykaduoni? Kada kelsiesi iš miego?” (Pat 6,6-9). Jeigu taip visa gamta juda, kruta, dirba, tai ir man nederėjo snausti, bet turėjau imtis darbo”, - pasakojo pakalbinta Levutė.
Levutė, lyg ta skruzdėlytė, nešė šapelį po šapelio savo rankomis užaugintą derlių į kluoną, kad būtų kuo maitinti ne tik šeimą, bet ir gyvulėlius.