Arkivyskupo
Mečislovo Reinio kelio į altorių garbę fragmentai
|
Arkivyskupas Mečislovas
Reinys (1884 -1953) |
Gruodžio 1 dieną naujus
liturginius metus Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia
pradėjo pagerbdama Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, kurio
50-osios mirties metinės bus minimos 2003 m. lapkričio 8 d. Pranešimą
apie arkivysk. M.Reinį skaitė dr. Aldona Vasiliauskienė. Linkime
istorikei dr. A.Vasiliauskienei, parašiusiai ne vieną studiją
apie arkivyskupą, sėkmingai tęsti tyrinėjimus, nepailstant keliauti
po Lietuvos miestus bei miestelius ir kuo plačiau paskleisti žinias
apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą, kad mūsų visų darbai ir
maldos padėtų kuo greičiau išvysti jį altorių garbėje.
1922 metų spalį Kaune
vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigiamasis susirinkimas.
1936 metais II LKMA suvažiavime vienas jos ideologų prelatas Aleksandras
Dambrauskas-Jakštas kalbėjo, kad suvažiavimo uždavinys ,,nušviesti
šių dienų dvasinę kultūros krizę. Tačiau ta krizė vis kitokiais
aspektais vargina mus ir šiandien. LKMA nariai ieškojo ir ieško
kelių bei būdų, galinčių sumažinti dvasinę kultūros krizę. Vienas
iš tokių ieškotojų buvo LKMA pirmosios Centro valdybos mokslinis
sekretorius, vėliau akademikas arkivyskupas M.Reinys.
Ryškus, kupinas pasiaukojimo arkivyskupo
Mečislovo Reinio gyvenimo kelias: nuo vikaro iki arkivyskupo,
nuo pedagogo gimnazijoje iki profesoriaus Lietuvos (vėliau Vytauto
Didžiojo) universitete; nuo profesoriaus iki Lietuvos katalikų
universiteto steigėjo ir šios institucijos rektoriaus kanclerio;
nuo tuo metu itin reikalingų populiariai parašytų mokslinių straipsnių
iki išsamių darbų ir studijos ,,Rasizmo problema, nuo mokslininko
iki Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko; nuo žymaus
visuomenininko iki užsienio reikalų ministro. Visose srityse M.Reinys
sugebėjo pasiekti aukštumų. Tačiau tos aukštumos nebuvo karjeristo,
dažniausiai sietino su egoizmu, kelias. Jis nepavargdamas kantriai
ir atkakliai ėjo ėjo meilės Dievui, tėvynei ir žmonėms keliu,
likdamas ištikimas savo idealams net ir tada, kai tas kelias vedė
nuo įkaito kančių Lukiškių, Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose
1919 metais iki suėmimo 1947 m. birželio 12 d. Išlaikytas daugiau
kaip pusę metų Vilniaus požemiuose, buvo nuteistas aštuoneriems
metams, išvežtas į Vladimiro kalėjimą, kuriame 1953 m. gruodžio
8 d. užbaigė kančias.