Ožkos metų startas
Praėjus švenčių linksmybėms, Lietuva
jau laukia antrojo Prezidento rinkimų rato. Visi pirmojo rato
balsai suskaičiuoti. Belieka laukti įvairiausių derybų dėl pralaimėjusiųjų
balsų.
Politinė rytdienos prognozė visada būna menkiau nuspėjama negu
orai. Jei meteorologų būrys dar vargais negalais gali nuspėti
lietų ar sniegą keletui dienų į priekį, tai rinkimai visada pažeria
gausybę netikėtumų. Tokius akibrokštus galima net sugrupuoti.
Paminėsime tik didžiausius iš jų.
Visų pirma išsisklaidė Seimo Pirmininko reitingai. Ilgą laiką
jis apklausose buvo antras po V.Adamkaus. Tačiau A.Paulauskas
nusprendė išlaukti antrojo rinkimų rato, nedarydamas jokių staigių
judesių, kurie galėtų pakenkti numanomam jo populiarumui. O kad
tas laukimas būtų svaresnis, dingo nežinoma kryptimi į užsienį
švęsti Kalėdų švenčių. Deja, pelnyti sėkmę vien pasyvumu A.Paulauskui
nepavyko. Socialliberalus palengva graužė vidinė erozija, o jų
lyderio bandymai viską išspręsti švelniais pagrūmojimais nebuvo
vykę. Kaip čia neprisiminus Seimo Pirmininko bandymų užstoti skandalingąjį
prof. R.Pavilionį, paveiktą stiprių antinatinių kliedesių. Rinkėjams
toks neaiškumas nepatiko, juolab kad pats A.Paulauskas 2000 metais,
prieš Seimo rinkimus, žadėjo sumažinti išlaidas krašto gynybai
ir taip sumažinti Lietuvos pakvietimo į NATO galimybę. Pasyvoka
buvo Seimo Pirmininko pozicija ir vyriausybinėje koalicijoje,
kur socialliberalus baigia nustelbti jungtiniai socialdemokratai.
Visų tų neaiškumų rezultatas buvo liūdnas A.Paulauskas pralaimėjo
ne tik R.Paksui. Jis beveik pralaimėjo ir humoristui V.Šerėnui,
kuris savo rėmėjams tesiūlė eilinę arkliško humoro dozę ir atvirai
šaipėsi iš rinkėjų, sukdamas savo televizinį biznelį. Dabar jau
kalbama apie galimą socialliberalų ir socialdemokratų susiliejimą.
Žinoma, socialliberalai ištirptų socialdemokratų jūroje, tačiau
toks įvykių posūkis būtų išsigelbėjimo ratu A.Paulauskui, kaip
politikui.
Antrąja staigmena tapo menkas rinkėjų aktyvumas. Kai rinkimuose
dalyvauja tik apie 53 proc. rinkėjų, už galvų griebiasi net visko
matę sociologai. Tiesa, šūsnis užsienietiškų vadovėlių perskaitę
politologai bando rinkėjų aktyvumą aiškinti, kad pas mus kaip
ir Vakaruose. Tačiau tokie palyginimai nevykę, nes toks pasyvumas
Vakaruose taikomas dažniausiai sočioms ir brandžioms demokratijoms,
kur net ir pagrindinės partijos dažniausiai būna tarpusavyje labai
panašios. Mūsų atveju galime kalbėti tik apie piliečių nebrandumą.
Ar tie 47 proc. rinkėjų, kurie neateina balsuoti, dar netapo sąmoningais
piliečiais, ar jau pavirto žiniasklaidoje propaguojamo abejingumo
vaisiais? Tais, kuriems jau į viską nusispjauti? Dabar belieka
spėlioti, kiek žmonių ateis balsuoti į antrąjį rinkimų ratą. Kai
rinkėjų aktyvumas toks žemas, rinkimų rezultatus gali pakeisti
ne tik už vieną ar kitą kandidatą atiduoti pirmojo rato pralaimėtojų
parama, bet ir nauji rinkėjai, nebalsavę pirmajame rinkimų rate.
Kalbant apie pirmojo rinkimų rato nugalėtojus, tenka pripažinti
ne tik R.Pakso sėkmę. Jei Prezidento populiarumas buvo maždaug
numanomas (jis svyravo tarp 30 ir 35 proc.), tai aukščiau savo
galimybių iššoko keletas kitų kandidatų. Net visų pašiepiamas
V.Andriukaitis gavo virš 7 proc. balsų, visiems nosis nušluostė
dviratininkas V.Šerėnas (apie 8 proc. balsų). Netikėtai daug balsų
gavo ir žemaitiško kraujo turintis Australijos lietuvis J.E.Petraitis,
iš kurio dažnokai neteisingai tyčiojosi ta pati lietuviškoji žiniasklaida.
* * *
Skaičiuojant rėmėjų balsus mechaniškai,
galima teigti, kad V.Adamkui turėtų užtekti balsų pergalei. Jei
prie dabartinių daugiau nei 35 proc. pridėti 8 proc. A.Paulausko
balsų ir (numanomai) 7 proc. V.Andriukaičio balsų, gauname apie
51 proc. balsų. Į šią kraitelę dar galime pridėti E.Gentvilo,
K.Bobelio ar dar po kelis procentus kitų kandidatų balsų. Bet
šis įspūdis yra apgaulingas. Visų pirma viešai pareikšti paramą
vienam ar kitam kandidatui visai nereiškia atiduoti jam ir visą
savo turėtą elektoratą. Galima nuspėti vieno ar kito ekskandidato
požiūrį į antrojo rinkimų rato dalyvius. Tačiau neįmanoma atiduoti
viso savo elektorato. Todėl negalima būti užtikrintam nei socialdemokratų,
nei socialliberalų elektorato pastovumu. O kaip, pavyzdžiui, balsuos
K.Bobelio rėmėjai, jei LKD prieš rinkimus aršiai kritikavo V.Adamkų
ir net bandė flirtuoti su R.Pakso partija?
Tamsiuoju arkliuku išlieka ir slapukų elektorato balsai. Štai
V.Šerėnas nusprendė savo rinkėjų visai neagituoti. Galima numoti
į humoristo rinkėjus, tačiau tai yra apie 112 tūkstančių balsų.
Vargu ar jį palaikę žmonės choru parems vieną ar kitą kandidatą.
Be abejo, balsai išsiskirstys. Bet kaip?
Yra ir R.Paksą palaikančių politikų. Padvejojusi jį paremti nusprendė
K.Prunskienė. Suprantama, profesorės motyvai labai iracionalūs,
t.y. sveiku protu nepaaiškinami paremdama R.Paksą, ji kovoja
su neva stiprėjančia konservatorių įtaka. Nors ši kandidatė gavo
tik 5 proc. rinkėjų balsų, neužmirškime, kad K.Prunskienės-R.Karbauskio
partija savivaldybių rinkimuose buvo trečia ir nuo konservatorių
atsiliko tik trimis vietomis... Todėl visai tikėtina, kad kaimo
vietovėse šis K.Prunskienės kreipimasis bus išgirstas, bent jau
tarp dvejojančių rinkėjų. Galima tik spėlioti, kam atiteks brolių
Matulevičių ar netikėtai gerai pasirodžiusio J.E.Petraičio balsai.
O apie J.Veselkos ar V.Šustausko rėmėjus net spėlioti neverta.
* * *
Taigi antrajame rate liko dabartinis
valstybės vadovas V.Adamkus ir veržlusis dukart ekspremjeras R.Paksas.
V.Adamkus atstovauja valdžiai, o jo asmenyje matomas respektabilus
mažos, bet išdidžios valstybės lyderis, jam didžia dalimi priskiriami
Lietuvos integracijos į ES ir NATO vaisiai. R.Paksas bando vaidinti
visų skriaudžiamųjų gynėją ir joja antiviljamsiniu nepasirašymo
arkliuku. R.Pakso rėmėjai Prezidentui prikiša garbų amžių ir teigia,
kad šalį valdo visai ne jis, o patarėjai. R.Paksui jo oponentai
prikiša populizmą ir netgi įžvelgia liberalų demokratų simbolikoje
panašumą su Trečiojo Reicho simbolika. Betgi kurio iš besiginčijančiųjų
argumentai svaresni? Pabandykime pažvelgti į dalyko esmę ramiai,
be emocijų, kurios jau kunkuliuoja ne tik TV ar laikraščių puslapiuose,
bet ir interneto pokalbių svetainėse ar bažnyčių šventoriuose.
Suprantama, kad savo agitacijos kiekybe, veržlumu ir pažadų gausa
R.Paksas veržliai lenkia V.Adamkų. Kalbama apie keletą milijonų
litų, mestų R.Pakso populiarumui pakelti. R.Paksas kalba mažai
ir svariai, žadėdamas tvarką valstybėje. Bet ar jo pažadai pagrįsti
realiomis Prezidento galiomis?
Lietuva yra parlamentinė Respublika, kur daugiausia galių turi
Seimo dauguma bei jos skiriamas Ministrų kabinetas, t.y. Vyriausybė.
Prezidento galios mūsų valstybėje apibrėžiamos tik užsienio reikaluose,
o realaus sprendžiamojo balso vidaus politikoje jis neturi. Žinoma,
Prezidentas gali daryti įtaką Vyriausybės sudėčiai, net paleisti
Seimą ir paskirti naujus rinkimus, tačiau panašiai su Prezidentu
gali pasielgti ir naujas Seimas. R.Pakso rėmėjai nemato arba nenori
matyti, kad jų kandidato pažadai daugiausia yra iš tos srities,
kuri nepriklauso Prezidento įgaliojimų sferai. Tokios Prezidento
galios daugiau būdingos valstybėms, kur yra stipresnė Prezidento,
o ne parlamento įtaka (JAV, Rusija, Prancūzija). Jei R.Paksas
nori didinti Prezidento galias, jis turi prisipažinti tai jau
šiandien. Bet šiuo atveju teisūs bus tie analitikai, kurie mato
R.Pakso rinkimų kampanijoje glūdintį populizmo ar net autoritarizmo
pavojų ir lyginantys jį su Baltarusijos vadovu A.Lukašenka. Taigi
R.Pakso rėmėjai yra neatsikratę gerojo burtininko iliuzijų.
Jie tiki, kad saldainių lietus prasidės tuoj po R.Pakso išrinkimo.
Tokios gerojo prezidento-caro, kuris ryžtingai visur įves tvarką,
iliuzijos daugiau populiaresnės Rytams (Rusija, Baltarusija) nei
Vakarams. Labai gaila, kad toks požiūris rodo ne pilietinę brandą,
o politinį naivumą.
Neatlaiko kritikos ir įžvalgesnis Williams istorijos aplinkybių
nagrinėjimas. Deja, R.Paksui vadovaujant, sutarties projektas
netapo palankesnis Lietuvai. Net odiozinis G.Vagnorius (jo tikrai
neapkaltinsi simpatijomis nei konservatoriams, nei V.Adamkui)
pastebi, kad, R.Paksui pradėjus derėtis su amerikiečiais dėl Mažeikių
naftos pardavimo, esminių nuolaidų pirkėjams būta žymiai mažiau,
negu prieš pat tą sutartį pasirašant. Piktesni R.Pakso oponentai
primena jam keistoką įtartinų aviakompanijų paramą rinkimų išvakarėse
bei šimtamilijoninę chantų-mansių bylą, kai Rusijos prokuratūra
panaikino kaltinimus R.Paksui, prieš pat šiam nepasirašant sandėrio
su Williams. R.Pakso rėmėjai atkakliai prikaišioja V.Adamkui
ekonominį nekompetentingumą (beje, dažniausiai prisimenama ta
pati Williams istorija) ir pasakoja istorijas apie tikrąjį
prezidentą D.Kuolį.
* * *
Lietuva sustingo. Lietuva suskilo,
laukdama sausio 5 dienos balsavimo. Prakaituoja ir buria iš kavos
tirščių ne tik astrologai, bet ir sociologai, politologai, politikai
bei demagogai. Kas laimės? Kam atiteks 45 proc. balsų, nubyrėjusių
nuo penkiolikos iškritusių kandidatų? Kas gausiau ateis į antrąjį
balsavimo turą V.Adamkaus ar R.Pakso šalininkai? Kiek procentų
padaugės ar sumažės rinkimų dalyvių? Kas nulems rinkimų baigtį
dideli pinigai, rinkėjų aktyvumas ar paprasčiausios oro sąlygos?
Šalis sustingo. Ji laukia.
Beje, nesvarbių rinkimų nebūna. Būna tik abejingi rinkėjai...
Darius VILIMAS
© 2003 "XXI amžius"