Mendax in uno, mendax in omnibus

Varžėsi tik septyniolika kandidatų į Prezidento postą, nors norinčiųjų buvo bene dar kita tiek. Demokratija atveria visiems vienodas galimybes. Jungtinėse Valstijose ir Vokietijoje rungėsi tik po du varžovus į aukštąjį vadovo postą. Ar tai rodo, kad mūsų šalyje demokratijos bemaž dešimt kartų daugiau? Nė iš tolo nemėgindamas galynėtis su politologais, atkreipsiu dėmesį tik į porą momentų. Kai kandidatas, nesulaikydamas perteklinių ambicijų, nelabai suvokdamas savo galimybių ribas, ryžtasi eksperimentuoti, tai kyla klausimas, kodėl jis ryžtasi? Gal tai noras išmėginti laimę ar sumaniai pakištas masalas, o gal ir užsakymas su ne perdaug išradingai slepiamu tikslu? Žinoma, kai jėgas rinkimuose mėgina kandidatas, turintis nulinį reitingą, tai nereikėtų stebėtis jo šūkčiojimais „op, op!“ prieš beviltiškai platų griovį. Tačiau susimąstyti dėl biudžeto lėšų švaistymo vėjais tikrai verta. Tokių beviltiškų mėgintojų šiuose rinkimuose - visa krepšinio komanda net su suolelio atsarginiais. Ne visiems pakanka nuovokos pasekti Andriaus Kubiliaus pavyzdžiu – motyvuotai laiku pasitraukti.
Ką reikėtų taisyti, puikiausiai išmano įstatymų leidėjai, nebent paraginimo prašytų. Tačiau kai darkosi jau spėjęs išgarsėti ne humoro subtilybėmis, o patyčiomis iš mūsų valstybės, iš jos simbolių klounas, piliečio ausis turėtų suklusti. Prezidentas ne tik valstybės vadovas, jis valstybės gyvoji vėliava ir atstovas aukščiausiu lygmeniu. Be to, jis ne ant keturbriaunių durtuvų atnešamas, o renkamas tautos ir iš šio vyksmo niekam nederėtų tyčiotis. Prezidento rinkimai – ne balagano pašiūrė. Pagarba tėvui, motinai, tėviškei, Tėvynei taip pat ne svarstyklėmis sveriama. Jeigu koks nesutupėtas šaipokas imtų bjauroti savo motiną, dažnas pagalvotų – pakvaišo vaikis, gaila, bet pasitaiko. Tačiau vardan pigaus juoko Prezidento rinkimus už iždo lėšas paversti farsu, žeminančiu valstybės (!) orumą, daugiau negu rizikinga. Kam tai naudinga ir apskritai, ką tai reiškia?
Verta pasimokyti iš Kauno pastarųjų metų patirties. Nuo seno Kaunas garsėjo kaip lietuvybės ir valstybingumo tvirtovė. Laikinoji sostinė visais praėjusio amžiaus sunkiais ir grėsmingais periodais rodydavo išskirtinį sutelktumą, pasiryžimą ir gebėjimą ginti nepriklausomybę, tautos dvasines ir pilietines vertybes. Prisiminkime 1941 metų birželio sukilimą, Sąjūdžio veiklą, kruvinojo Sausio dienas! Toks Kaunas “artimajam užsieniui” negalėjo patikti. Tokio Kauno neįveiktų jokie penktosios kolonos manevrai. Tiesmuka propaganda taip pat nieko neišgąsdintų. Tai žino Lietuvos žmonės, žino ir ne mūsiškės spectarnybos. Ir atsitinka tai, kas dezinformacijos ir demoralizavimo teorijoje vadinama saviniekos terminu. Šešių universitetų, tiek pat institutų ir kelių dešimčių kultūros įstaigų miestas išsirenka savo lyderiu ir atstovu ... pusmokslį liumpeną, gatvės politikierių, nesurezgantį padoraus sakinio. Stulbinantis efektas - Kaunas morališkai susinaikina, tiksliau, susiniekina pats. Nereikia nei divizijų, nei tankų, nei propagandos ruporų. Laimei, tai jau praeityje.
Klounada Prezidento rinkimuose – iš to paties demoralizacijos arsenalo. Ir ne taip jau svarbu, ar tai vyksta penktosios kolonos pastangomis, ar ypač populiariu sovietmečio metodu – “dirbant tamsoje”. Nepriklausomos valstybės piliečius mėginama priversti pasirodyti prastesnius, negu jie yra iš tikrųjų. Vargu ar reikia abejoti, kad aiškus Lietuvos posūkis į Vakarus – pakvietimas į NATO ir Europos Sąjungą plačiausių pasaulyje antpečių generalitetui sukėlė šoko būseną. Nei šaukti, nei gąsdinti, nei mokyti jau nebepavyks.
Matyt, jau neverta nagrinėti, kodėl tik septyniolika kandidatų į Prezidento postą rungėsi pirmame rinkimų rate, o ne, pavyzdžiui, trys dešimtys? Bet antrasis ratas ant nosies. Ką rinktis? Ar valstybės veikėją, nuosekliai vairuojantį valstybės politiką į Vakarų saugios gerovės erdvę, kaip pirmąją būtinąją sąlygą krašto ekonomikai kelti, socialiniams reikalams sėkmingai spręsti, tautinei kultūrai plėtoti? Ar jau du kartus prie Vyriausybės vairo stovėjusį ir neparodžiusį nei valios, nei gebėjimo imtis kuriamojo darbo kandidatą į rimtus politikus, keturis kartus bėgusį iš partijos į partiją, du kartus sprukusį nuo atsakomybės?
Socialpažadukai nūnai populiarūs. Mendax in uno, mendax in omnibus – sumelavęs kartą, visada meluos,- byloja romėnų išmintis. Todėl renkantis verta pagalvoti.

Edmundas SIMANAITIS
Jonava

© 2003 "XXI amžius"