Arkivyskupo Mečislovo Reinio kelio į altorių garbę fragmentai

Arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 -1953)

Gruodžio 1 dieną naujus liturginius metus Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia pradėjo pagerbdama Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, kurio 50-osios mirties metinės bus minimos 2003 m. lapkričio 8 d. Pranešimą apie arkivysk. M.Reinį skaitė dr. Aldona Vasiliauskienė. Linkime istorikei dr. A.Vasiliauskienei, parašiusiai ne vieną studiją apie arkivyskupą, sėkmingai tęsti tyrinėjimus, nepailstant keliauti po Lietuvos miestus bei miestelius ir kuo plačiau paskleisti žinias apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą, kad mūsų visų darbai ir maldos padėtų kuo greičiau išvysti jį altorių garbėje.

1922 metų spalį Kaune vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigiamasis susirinkimas. 1936 metais II LKMA suvažiavime vienas jos ideologų prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas kalbėjo, kad suvažiavimo uždavinys ,,nušviesti šių dienų dvasinę kultūros krizę”. Tačiau ta krizė vis kitokiais aspektais vargina mus ir šiandien. LKMA nariai ieškojo ir ieško kelių bei būdų, galinčių sumažinti dvasinę kultūros krizę. Vienas iš tokių ieškotojų buvo LKMA pirmosios Centro valdybos mokslinis sekretorius, vėliau akademikas arkivyskupas M.Reinys.

Ryškus, kupinas pasiaukojimo arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo kelias: nuo vikaro iki arkivyskupo, nuo pedagogo gimnazijoje iki profesoriaus Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete; nuo profesoriaus iki Lietuvos katalikų universiteto steigėjo ir šios institucijos rektoriaus – kanclerio; nuo tuo metu itin reikalingų populiariai parašytų mokslinių straipsnių iki išsamių darbų ir studijos ,,Rasizmo problema”, nuo mokslininko iki Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko; nuo žymaus visuomenininko iki užsienio reikalų ministro. Visose srityse M.Reinys sugebėjo pasiekti aukštumų. Tačiau tos aukštumos nebuvo karjeristo, dažniausiai sietino su egoizmu, kelias. Jis nepavargdamas kantriai ir atkakliai ėjo – ėjo meilės Dievui, tėvynei ir žmonėms keliu, likdamas ištikimas savo idealams net ir tada, kai tas kelias vedė nuo įkaito kančių Lukiškių, Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose 1919 metais iki suėmimo 1947 m. birželio 12 d. Išlaikytas daugiau kaip pusę metų Vilniaus požemiuose, buvo nuteistas aštuoneriems metams, išvežtas į Vladimiro kalėjimą, kuriame 1953 m. gruodžio 8 d. užbaigė kančias.
Kiekviena arkivysk. M.Reinio gyvenimo diena buvo kupina aktyvios veiklos, skleidžiant ne tik žodžiu, bet ir asmeniniu pavyzdžiu Dievo meilę, kuriant gėrį bei grožį, teikiant džiaugsmo bei žinių, rūpinantis bei puoselėjant jaunimą, galvojant apie tautos ateitį ir valstybės suklestėjimą. Arkivyskupo M. Reinio pavyzdys labai reikalingas šiandien bėdų bei vargų nukamuotoje ir tebekamuojamoje, dvasiškai skurstančioje Lietuvoje. Tad turime kuo plačiau skleisti apie jį žinias, turime žinoti, kam galime melstis, ko galime prašyti užtarimo, stebuklo. O jie taip reikalingi beatifikacijos bylai - kėlimo į altorių garbę bylai – pagreitinti. Ne veltui dabar jau šviesios atminties ilgametis LKMA pirmininkas prof. kun. Antanas Liuima, SJ, ne kartą yra kalbėjęs, kad mūsų, lietuvių, tauta yra apsileidusi (trūksta maldų ir darbų), todėl tiek mažai turime oficialiai pripažintų asmenų altoriaus garbėje: šventąjį Kazimierą ir Palaimintąjį Jurgį. O juk kiekvienoje giminėje yra šventojo vardo nusipelnęs – už katalikiškas idėjas kankintas lageriuose bei kalėjimuose, deja, nežinomas. Tad gal mums šventieji nebereikalingi?!
Kam apskritai reikalingi šventieji? Į šį klausimą atsakymo paieškosime kunigo Stasio Ylos darbuose. Jis rašė: ,,Šventieji neskelbiami tik tam, kad būtų skelbiami. Netgi sulaikomos bylos tokių kandidatų, kurie pakankamai šventi, bet kurie šių dienų pasauliui neturi ko svarbesnio pasakyti. Bažnyčiai užtenka šventųjų, ir nėra prasmės jų dauginti be pagrindo. Šventieji eina į dangų ir be beatifikacijos. Beatifikuotų šventųjų reikia tikinčiųjų bendruomenei, kad turėtų realių dabarties pavyzdžių, kaip siekti šventumo”. Galima pasidžiaugti, kad 2000 m. gegužės 7 d. Romoje, Koliziejaus aikštėje, Popiežius paskelbė 114 lietuvių kankinių, papildžiusių XX amžiaus pasaulio martirologijos knygą. Kas yra kankinys? Pasiremsime Vatikano dokumentais kuriuose rašoma, kad kankinys yra tas, kuris laisve, krauju ir gyvybe paliudija savo įsitikinimų ir tikėjimo tvirtumą. Tarp paskelbtųjų kankinių – ir arkivyskupas M. Reinys. Tad galima, kaip jau minėta, melstis ne tik už jį, bet ir jam, prašant malonių bei stebuklų, kurie ir pagreitintų beatifikacijos bylos eigą.
M. Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Madagaskaro vienkiemyje, tarp Daugailių ir Antalieptės. (Tad po metų galima bus arkivyskupą M. Reinį pagarsinti jam skirtais 120 metų jubiliejiniais renginiais.) Jis buvo jauniausias vienuolikos vaikų šeimoje. Mečiukas nuo mažens buvo maldingas: vienmečiams mėgo sakyti pamokslus, buvo labai gabus ir godus mokslui. Aukso medaliu baigęs Rygos gimnaziją bei labai gerai Vilniaus kunigų seminariją, gavo valdžios stipendiją studijoms Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia jis studijavo trylika įvairių dalykų. Itin jį sužavėjo prof. kun. P. Bučio, MIC, dėstoma apologetika. Petrapilio dvasinėje akademijoje dėstė ir daugiau lietuvių: K. Jaunius, J. Matulaitis, A. Dambrauskas, Maironis, J. Baltrušaitis ir kiti.
1907 m. birželio 10 d. M. Reinys buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias šv. Mišias laikė Daugailių bažnyčioje. M. Reinio bičiulis kun. Juozapas Čepėnas primicijų pamoksle nusakė jo veiklą ateityje – akcentavo, kad jauno kunigo laukia profesūra, kad jis rengs darbininkus ir sielų ganytojus parapijoms. Studijuodamas Petrapilio dvasinėje akademijoje, nuo 1907 metų įsijungė į spaudos darbą (bendradarbiavo net 23-uose laikraščiuose ir žurnaluose). Rašė filosofijos, religijos, pedagogikos, psichologijos ir visuomenės klausimais, palaikė ir rėmė bičiulio Prano Dovydaičio leidžiamus žurnalus. M. Reinio studija ,,Rasizmo problema” – tai pirmas bandymas, apimantis visą rasizmo problemą – iki tol Europos ir Amerikos literatūroje panašaus pobūdžio veikalo nebuvo. Šia knyga M. Reinys vienas pirmųjų atsiliepė į popiežiaus Pijaus XI 1938 m. balandžio 13 d. paskelbtą dekretą, kuriuo buvo pasmerktos aštuonios rasistinės tezės.
Petrapilio dvasinėje akademijoje už disertaciją ,,Krikščionybės pasirodymas daug prisidėjo prie dorovės kilimo” (1909) gavęs magistro laipsnį, tolesnėms studijoms išvyko į Vakarus. Mat jis buvo susitaręs su jau minėtu bičiuliu J. Čepėnu, kad mokslui lėšų gaus iš jo, o baigęs ir pradėjęs dirbti leis į Vakarus studijuoti kunigą Juozapą – padengs jo mokslo kaštus.
Belgijoje, prie Liuveno universiteto esančiame Filosofijos institute, ketverių metų studijas (studijavo net 20 disciplinų) apvainikavo filosofijos daktaro laipsniu, kurį gavo už disertaciją ,,Vladimiro Solovjovo dorovės pagrindai”. Vėliau žinias gilino Gamtos mokslų fakultete, o apologetiką, klausydamas ir kitokius kursus, studijavo Strasbūre (1913-1914). Į Lietuvą sugrįžo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, sukaupęs gausų žinių bagažą, mokėdamas devynias kalbas.
P. Aleksa rašė: ,, Siekdamas tikslo, M. Reinys neturėjo kokios nors ypatingos paramos. Studijas baigė tik savo prietelio, o dar labiau savo geležinio pasiryžimo ir taupumo dėka. Teko išsižadėti dažnai ir skanesnio kąsnio, ir geresnio drabužio, ir linksmesnės pramogos. Visa tai buvo aukojama mokslo reikalams”.
Aštuonerius metus (1914-1922) Vilniuje dirbdamas vikaru, kapelionu, pedagogu, įsijungdamas į visuomeninę veiklą, rado laiko ir moksliniams darbams. Jo rūpinimasis jaunosios kartos auklėjimu jau Vilniuje pradeda skleistis dviem veiklos kryptimis: praktine ir moksline. M.Reinys rašė: ,,Daug yra įdomių dalykų margajame pasaulyje, bet pats įdomiausias dalykas – žmogus. Jam faktinai yra kuriamas ir tarnauja mokslas. Žinoma, su tokia pagarba atsiliepiant apie žmogų, turima galvoje žmogus, kuris supranta savo kilnius uždavinius ir siekia juos įgyvendinti, kuris yra sąmoninga, kilni asmenybė. Žmogaus kilnumas ir įdomumas eina iš jo dvasinės pusės…” Didelį dėmesį M. Reinys skyrė iniciatyvai, turinčiai svarbios reikšmės žmonijos istorijoje. ,,Iniciatyva eina iš kurio nors asmens ir, be to, eina spontaniškai, ne prievartos būdu, bet savu noru. Paprastai iniciatyvą lydi tam tikras ryžtingumas, tvirtesnis nusistatymas sumanytąjį veiksmą pradėti, tęsti iki laimingo baigimo. Mokyklos, labdarybės įstaigos, meno kūriniai, mokslo pažanga – tai vis iniciatyvos vaisius”.
Vilniuje būsimasis Dievo tarnas tiesiogiai patyrė tikrąjį bolševizmą praktiškai. 1919 metų vasarį jis buvo suimtas bolševikų – mat kalbėjo Nepriklausomybės Akto pirmųjų metinių minėjime. Sėdėjo Lukiškių kalėjime, vėliau su kitais, kaip įkaitas, buvo kalintas Daugpilio bei Smolensko kalėjimuose. Įkaitus iš Vilniaus į Daugpilį varant pėsčiomis ir sustojus nakvynei netoli M. Reinio gimtųjų vietų, jis galėjo pabėgti, bet atsisakė nenorėdamas, kad dėl jo nukentėtų sargybinis rusas.
Vėliau M. Reinys rašys: ,,Teko pamatyti ir patirti keletą kalėjimų, tačiau galų gale visa tai išėjo į naudą… teko patirti, kaip kiti žmonės gyvena ten, kur yra sunkiausios bausmės vieta; … daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau įvertinti brutalios prievartos bjaurumą, geriau atjausti Dievo sutvertojo pasaulio gražumą ir malonumą. Šių pamokų ir už didelius pinigus neatiduočiau”.
Kaune kuriant Lietuvos universitetą, M. Reinys buvo pakviestas ekstraordinariniu profesoriumi vadovauti Teorinės psichologijos katedrai Teologijos – filosofijos fakultete (reikia pasakyti, kad jis dar 1921 metais buvo išvertęs iš rusų kalbos Čelpanovo psichologijos vadovėlį, kūręs lietuvišką psichologijos terminiją; šiuo vadovėliu mokyklose buvo naudojamasi I Respublikos laikotarpiu). 1931 metais tautininkams siaurinant Teologijos – filosofijos fakultetą ir panaikinus Psichologijos katedrą, M. Reinys kurį laiką buvo atleistas iš pareigų, o paskui dirbo tik privatdocentu, kol sovietai universitetą uždarė.
1925 m. rugsėjo 25 d. – 1926 m. balandžio 21 d. M. Reinys ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Užsienio reikalų ministro postas – tai aukščiausia M. Reinio politinės veiklos išraiška. Būtina priminti, kad jis, kaip aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys, 1915 metais parašė jos naują programą, kuri 1917 metais buvo išspausdinta Vilniuje. Jis įsitraukė į diskusijas dėl žemės reformos, pritardamas kun. Mykolo Krupavičiaus parengtam projektui.
1926 m. balandžio 5 d. Šventasis Tėvas Pijus XI jį paskyrė tituliniu Tiddi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso padėjėju – koadjutoriumi.
M. Reinys – Lietuvos katalikų universiteto kūrėjas – 1932 metais Apaštališkojo Sosto patvirtintas jo rektoriumi – kancleriu, deja, tautininkų valdžia universiteto atidarymą atidėjo neribotam laikui. Vyskupas kantriai laukė ir tikėjo, kad katalikiškas universitetas bus atidarytas, deja, nesulaukė.
M.Reinio, Palaimintojo Jurgio mokinio ir bendražygio, veiklos plotmei nustatyti pateiksime pavyzdį iš jo veiklos Amerikoje, kur vyskupas 1937 metais Kunigų vienybės kvietimu lankėsi per vasaros atostogas. Jo įtemptą darbą pailiustruosime faktais. Per porą mėnesių aplankė 52 parapijas, pasakė 67 pamokslus, dalyvavo penkiuose seimuose, ALRKF kongrese, Lietuvių dienose, susitikimuose su parapijiečiais. Salėse pasakė 46 kalbas. Su vysk. M. Reinio atvykimu į Čikagą buvo pradėtas iškilmingas Lietuvos krikšto 550 metų jubiliejinis minėjimas, kuriame aktyviai dalyvavo vysk. M. Reinys: aukojo iškilmingas šv. Mišias, sakė pamokslus, kalbėjo renginiuose. Ne kartą jis pasisakė prieš besiplečiančią bolševikinę ideologiją, kalbėjo apie svarbiausią jos akcentą - bedievybę bei jos vaisius – dorovės stoką. Vyskupas ne tik akcentavo idėjinės kovos su bolševizmu būtinybę, bet ir nurodė įvairius būdus bei priemones, kaip užkirsti kelią žmonių sąmonės nuodijimui idėjomis, kurias skleidžia komunistai. Jis rašė ir kalbėjo apie Katalikų akciją, apie Dievo malones kiekvienam, tik reikia, kad žmogus nebūtų nerangus, rašė ir kalbėjo apie Dievo žmogui duotus dvasios gabumus.
1940-1947 metais M. Reinys - vėl Vilniuje. Tai paskutinis ir pats sunkiausias ganytojo gyvenimo laisvėje laikotarpis. Čia išryškėjo dvi arkivyskupo veiklos kryptys: santykiai su lenkais ir santykiai su okupantais (rusais bei vokiečiais). Tam reikėjo geros diplomatijos bei politinės orientacijos. Šias savybes M. Reinys ugdė savyje, remdamasis krikščioniškąja morale nuo mokslo dienų, tad neatsitiktinai jo bičiulis filosofijos dr. kun. J.Čepėnas, žinodamas šias savybes, siūlė jam sutikti užimti Vilniaus arkivyskupo padėjėjo pareigas.
Iš Vilkaviškio į Vilnių atvykusiam arkivyskupui trijų aukštų arkivyskupijos rūmuose neatsirado vietos. Tad iš pradžių jis apsigyveno Pilies gatvėje (Bernardinų skersgatvio kampas, antras aukštas, šalia ,,Lietuvaitės” valgyklos; ten gavo du didelius kambarius), vėliau (apie 1941 m. gegužės pradžią) jį pasikvietė kun. Kristupas Čibiras į savo dviejų pereinamų kambarėlių butą Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje.
Praskrendančiam rusų lėktuvui numetus bombą ant Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijos, žuvo kun. K. Čibiras, sužeistas M. Reinys. Pasveikęs arkivyskupas persikėlė į Pilies gatvės 8-ą namą – pastatą, priklausiusį ordinarui. Tačiau iš šešių kambarių įsikūrė tik dviejuose, esančiuose antrame aukšte.
Arkivysk. M. Reinys gerai žinojo arkivyskupo R.Jalbžy-kovskio klastingą būdą, prievartinį gyventojų lenkinimą, lietuvių kunigų nušalinimą nuo tikybos reikalų, lietuviškų pamaldų mažinimą, lenkų kunigų, nemokančių lietuvių kalbos, siuntimą į lietuviškas parapijas, prievartinį vaikų katechizavimą lenkiškai.
1942 m. kovo 22 d. gestapui suėmus arkivysk. R. Jalbžykovskį ir ištrėmus į Marijampolę pas marijonus, M. Reinys, kaip apaštalinis administratorius, perėmė arkivyskupijos valdymą. Kokius svarbius darbus suspėjo atlikti?
Akcentuotina, kad jis sugebėjo atgaivinti nacių uždarytą Vilniaus kunigų seminariją (rektoriumi buvo paskirtas Ladas Tulaba), parinkti lietuvišką profesūrą. Po pusmečio seminarija vėl buvo uždaryta, bet M. Reinio pastangų dėka ir vėl gautas leidimas toliau veikti. Arkivysk. M. Reinys įvedė liturgijos pakeitimų, padėjo daug pastangų, kad Vilniaus kraštas visiškai nesulenkėtų: jis tirpdė storus lenkiškumo ledus, gynė ir plėtė lietuvių teises Vilniuje, arkivyskupijos bažnyčiose.
Reikėjo visas parapijos bažnyčias aprūpinti lietuviais kunigais. Pamažu bažnyčiose šv. Mišios pradėtos aukoti lietuvių kalba.
„Jūsų Eminencijos mintį tas atgaivinimas turįs būti įvykdytas. Dėl to nuolankiai prašau Jūsų Eminenciją perduoti Šventajam Tėvui mano nužemintą prašymą, kad mane atleistų iš Vilniaus arkivyskupijos Apaštališkojo administratoriaus pareigų” - šis M.Reinio prašymas nebuvo patenkintas.
1944 m. rugpjūčio 8 d. į Vilnių sugrįžus arkivysk. R. Jalbžykovskiui arkivysk. M. Reinys sutiko jį šiltai, perdavė savo pareigas ir parodė tikro krikščioniškumo pavyzdį. Tačiau visa, ką arkivysk. M. Reinys buvo padaręs lietuviams, gudams ir kitų tautybių katalikams, R. Jalbžykovskis mėgino ,,atitaisyti”, atstatyti seną padėtį, sugrąžinti lenkams jų ,,pažeistas teises”, o arkivysk. M. Reinys nuo visų darbų vėl buvo nustumtas.
R. Jalbžykovskis arkivyskupiją valdė tik penkis mėnesius. Jį areštavo NKVD, apkaltino talkininkavimu lenkų partizanams, daugiau kaip mėnesį išlaikė kalėjime, o paleistas iš kalėjimo jis repatrijavo į Lenkiją. Tad arkivysk. M. Reinys 1945 metais antrą kartą perėmė Vilniaus arkivyskupijos valdymą (lietuvišką arkivyskupijos dalį). Kartu su R. Jalbžykovskiu prasidėjo ir lenkų kunigų emigracija. Daug parapijų liko be kunigų. Itin sunki padėtis buvo Baltarusijoje – iki kunigo reikėjo važiuoti 100 ir daugiau kilometrų.
Arkivysk. M.Reiniui nuolat reikėjo aiškinti okupacinei valdžiai dėl bolševizmą bei ateizmą kritikuojančių straipsnių periodinėje spaudoje („Laisvoji Lietuva“) vokiečių okupacijos metais, kuriuose jis liudijo nuo Dievo nutolusių asmenų prievarta brukamo ateizmo bei valstybės sunkią, netgi beviltišką padėtį. Okupacinei valdžiai buvo itin neparanki kritika arkivysk. M. Reinio pamoksluose už religinių apeigų trukdymą, draudžiamą poilsį sekmadienį, darvinizmo bei marksistinės filosofijos kritiką ir kitus sovietinės valdžios ,,autoritetą” menkinančius dalykus. 1999 metais Vilniaus pedagoginio universiteto leidžiamame mokslinių darbų ,,Istorija” 39-ame tome paskelbti trys arkivysk. M.Reinio dokumentai – jo raštai Liaudies komisarų tarybai, liudijantys arkivyskupo rūpinimąsi savo ganomaisiais. Jis rašo raštus žinodamas, kas gali grėsti jam pačiam.
1944 m. rugsėjo 3 d. – arkivyskupo raštas apie tikėjimo tiesų skleidimo būtinumą pradžios ir vidurinėse mokyklose, tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime; 1944 m. rugsėjo 14 d. rašte prašoma, kad lietuviškuose Raudonosios armijos daliniuose būtų leidžiama atlikinėti įvairius religinius patarnavimus. Arkivyskupas ryžtingai pasipriešino valdžios tikslui įkurti bažnyčių komitetus, kurie vadovautų tikinčiųjų bendruomenei ir būtų pavaldūs DŽDT vykdomiesiems komitetams.
Įsitikinę, kad neprivers arkivyskupo paklusti ir bendradarbiauti, 1947 m. birželio 12 d. NKVD M. Reinį suėmė. Reikia pasakyti, kad arkivyskupu M. Reiniu KGB domėjosi jau 1940-1941 metais. Jo bylos ,,Agentūrinėje medžiagoje”, saugomoje Ypatingajame archyve, šiam laikotarpiui priklauso penkių agentų vienuolika pranešimų, iš kurių matyti trys pagrindinės kryptys, dominusios sovietinį saugumą: pamokslai, lietuvių ir lenkų dvasininkų tarpusavio santykiai ir asmeninis arkivyskupo požiūris į sovietinę valdžią ir jos vykdomą politiką.
Po ilgų tardymų arkivysku-pas M.Reinys buvo nuteistas ir 1947 metų pabaigoje išgabentas į Vladimiro kalėjimą, kuriame 1953 m. lapkričio 8 d. užbaigė kalinio kančias. Palaidotas Vladimiro kalėjimo kalinių kapinėse, bendrame kape.
Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, šviesaus atminimo žurnalistė Aldona Kudžmaitė drauge su kun. Edmundu Paulioniu ir buvusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi važiavo į Vladimirą. Deja, lietuviai tegalėjo atiduoti tik pagarbą bendram kalinių kapui ir parvežti žemės saują. Arkikatedros kankinių koplyčioje, žemiau arkivyskupo biusto, palaidotas simbolinis karstas su žemėmis. Simbolinis kapas yra Daugailių bažnyčios šventoriuje, žemių kapsulė saugoma ir Daugailių pagrindinės mokyklos muziejuje, kuriame sukaupta nemaža medžiagos apie arkiv. M.Reinį.
Pateiksime kelių arkivysk. M.Reinį pažinojusių, su juo bendravusių asmenų pamąstymus apie šį Dievo tarną.
Dr. kun. J. Čepėnas rašė: ,,Žinodamas, kaip karštai mylėjo savo Tėvynę, rūpinausi pargabenti jo palaikus į savo numylėtą žemę. Visur rašiau, prašydamas leidimo pargabenti jo kaulus, jei ne į Vilnių, tai nors į Daugailių parapijos kapines, kur ilsisi jo tėvai. Bet, deja, jokio atsakymo net negavau. Taip pat rūpinosi tuo ir jo giminės, bet viskas veltui. Jokio net atsakymo negavo. Mūsų pastangos liko tuščios, bet jo darbai neliks tušti. Kaip Kristaus garbė prasidėjo nuo Kryžiaus, taip ir jo prasidės nuo kalėjimo. Ir kaip kryžius, buvęs gėdos ženklas, tapo garbės ženklu, taip pagarsės ir Vladimiro kapinės, kurios priglaudė jo kūną, nes tai buvo tikras savo pašaukimo kankinys”.
1954 metais ,,Aiduose” K. Aleksa rašė: ,,Jis paliko savo kraštą ir šį pasaulį tikrai su šviesaus lietuvio, idealaus kunigo bei vyskupo, didelio visuomeninio irklininko, nepalaužiamos energijos veikėjo, tauraus patrioto ir didelio idealisto aureole… Jis išnyko iš gyvųjų tarpo... Ateis diena, kai grius niūriųjų kalėjimų užtvaros, tėvynė nusimes geležinius pančius, bet didžiojo irklininko – arkivyskupo M. Reinio jau nebebus. Ten, Rusijoje, niekas neatieškos jo garbingų palaikų ir nepastatys ant jo kapo lietuviškojo stiliaus kryžiaus. Jo šviesi ir siela, tačiau nelaiminga asmenybė, jo išvaryta darbo vaga, jo šventumo aureolė, reikia spėti, ilgam laikui pasiliks daugelio lietuvių atminimuose ir širdyje, jo vardą minės Lietuvos istorija”.
Vokietijos užsienio reikalų ministerijos tarėjas Gotholdas Štarkė, Vladimiro kalėjime metus kalėjęs kartu su arkivysk. M. Reiniu, rašė: ,,Jo laikysena yra tikro Bažnyčios šventojo laikysena… Jo autoritetas sklido pro kalėjimo sienas iš vienos griežtai izoliuotos celės kiton… Aš pats gavau daug iš šios prakilnios asmenybės, kurioje jungėsi tvirtas tikėjimas, didelis mokslas, krikščioniškoji meilė ir nusižeminimas”.
Anglas Frankas Kelly arkivyskupą taip charakterizavo: ,,Arkivysk. M. Reinys turėjo veidą, tarytum iš marmuro nukaltą. Jis daug meldėsi, buvo nepaprastai ramus ir jo negąsdino tardytojų grasinimai ir prievarta… Jis paprastai ramiai melsdavosi rytą ir vakarą, visuomet stovėdamas, ir vienas vaikščiodavo pratybų metu nuolatos melsdamasis… Jis nešiojo kryželį po rūbais ant kaklo. Kai tik jo reikalai būdavo blogi, jis išsiimdavo kryželį ir į jį pasižiūrėdavo…”
Kun. Juozas Šalčius rašė: „Arkivyskupas Reinys visur ir visuomet buvo pareigingas ir principingas. Nepripažino kompromisų kovoje už tiesą. Santykiuose su žmonėmis buvo nuoširdus, kuklus, nusižeminęs ir altruistas. Asmeniniame gyvenime – didelis asketas. Turtų nesukrovė, bet knygai, spaudai ir šelpimui pinigų negailėjo. Daugelio nuomone arkivyskupas M. Reinys – ryškiausia žvaigždė po Palaimintojo Jurgio Matulaičio. Nors M. Reinys buvo apdovanotas ypatingu taurumu, tačiau per visą gyvenimą jį lydėjo dideli sunkumai“.
1929 metais, tada dar vyskupo M. Reinio A. Vaičiulaičiui išsakytos mintys, nepraradusios svarbos, sakyčiau, netgi itin aktualios ir šiandien. Vyskupas kalbėjo: ,,Kur mokyklose dirba aiškiai nusistatę prieš religiją arba indeferentai, tada negalima laukti religingumo iš auklėtinių. Taip buvo rusų mokyklose, iš dalies ir dabar. Todėl tenka džiaugtis, kai imama rūpintis katalikiškomis mokyklomis. Prieš religinį sumenkėjimą matome stojant katalikiškas organizacijas. Labai svarbu, kad katalikų visuomeninis ir organizacinis susipratimas didėtų.
Bet vis dėlto per spaudą yra skelbiama daug kenksmingų liberališkų idėjų. Jos pradeda krikdyti pačius inteligentus. Todėl Katalikų veikimas turėtų stipriai suorganizuoti savo spaudą.
Gaila, jei reikia pastebėti, kad senesniosios kartos inteligentų religinis susipratimas pašlijęs. Ypač jie nesupranta, jog sąmoningas katalikas turi būti ir visuomenininkas… Svarbu, kad katalikų visuomenė dar labiau susiorganizuotų.Turi būti nustatytos idėjos į katalikų gyvenimą dabartiniu laiku, sudaryta katalikiškoji opinija”.
Pirmųjų krikščionybės amžių kankiniai gyvybės kaina yra paliudiję tikėjimą, dorinį gyvenimą ir Kristaus mokslo pranašumą. Jų ginklas buvo meilė, tiesos dvasia ir gyvybės auka, jie daigino naujas krikščionybės atžalas. Į šių Kristaus tiesos ir lietuvybės liudytojų gretas yra išsirikiavę ir daugelis mūsų žymiųjų asmenybių, kūrusių savo tautos gyvenimą ant laisvės, dorinių dėsnių ir šviesios ateities pagrindų. Ne vienas jų krauju palaistė svetimas žemes, jų kaulais nusėtos Sibiro platybės, kalėjimų požemiai. Tačiau jų darbai, pažymėti kankinystės liudijimo vaisiais, nedingo – pasėta sėkla leidžia atžalas, tampančias gyvenimo, valstybinės laisvės ir religijos rentinio ąžuolais.
Arkivysk. M.Reinys, prieš 62 metus pradėjęs kalbėti tikintiesiems iš Vilniaus arkikatedros apie Dievo Meilės neišsenkamumą, tautos išlikimo būtinumo sąlygas – dorovę ir dvasingumą, sulaukė toje pačioje Arkikatedroje pasekėjų dvasininkų, sugebančių iškelti į valstybinį lygmenį dorovės ir dvasingumo problemas, nurodančių būdus, būtinus šioms problemoms spręsti. Jie dirba įsiklausydami į prieš pusę amžiaus (1951 m.), žuvus vienam kaliniui, arkivysk. M.Reinio pasakytus žodžius: ,,Neliūdėkite, nukankintieji kovoja drauge su mumis… Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai”.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"