Daugiau tokių darbštuolių!
Spaudoje daug rašoma apie žymius
žmones. Tačiau apie šios moters nueitą kuklų kelią niekam nežinoma.
Jos darbščios rankos daug nuveikusios, daug grožio sukūrusios.
Kiek jai metų - nežinau. Kai paklausiau, nusišypsojusi pasakė:
Moterys visada jaunos.
Leonora (Levute vadinama) gimė ir augo Melaišių kaime, doroje,
Dievą mylinčioje, darbščioje Šimonių šeimoje. Augo trys vaikai:
broliukas, sesutė ir Levutė. Vaikystė nelepino, Levutė patyrė
daug vargo. Būdama 14 metų, neteko tėvelio. Kadangi broliukas
buvo invalidas, jos pečius užgulė ūkio darbai: arė, akėjo, sėjo,
pjovė ir į kluoną krovė.
Levutė ne kartą šluostė verkiantiems riedančias ašaras: mamytei,
broliukui, kuris norėdavo jai padėti, bet neturėjo jėgų. Ji pati
pasinėrė į darbus. Dirbti mane ragino visa aplinkinė gamta. Parlėkę
iš tolimų kraštų paukšteliai nuo pat ankstyvo ryto ligi vėlyvo
vakaro atsidėję rankioja šapus, krauna lizdus, maitina savo mažutėlius.
Vos spėja užtekėti saulė, bitutės būriais apleidžia avilius ir
ligi sutemos skraido po laukus, rinkdamos medų. Ypač darbštumu
pasižymi skruzdėlės. Ištisą dieną jos nė valandėlei nenurimsta:
bėga šen, bėga ten, velka už save didesnes naštas, sukrauna milžiniškus
skruzdėlynus. Pas jas ir siunčia Šventasis Raštas pasimokyti.
Patarlių knygoje rašoma: Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni, patyrinėk
jos kelius ir pasimokyk išminties. Neturėdama jokio vado ar pareigūno,
ar valdovo, ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka sau peną
per pjūtį. Kaip ilgai tu ten tysosi, dykaduoni? Kada kelsiesi
iš miego? (Pat 6,6-9). Jeigu taip visa gamta juda, kruta, dirba,
tai ir man nederėjo snausti, bet turėjau imtis darbo, - pasakojo
pakalbinta Levutė.
Levutė, lyg ta skruzdėlytė, nešė šapelį po šapelio savo rankomis
užaugintą derlių į kluoną, kad būtų kuo maitinti ne tik šeimą,
bet ir gyvulėlius.
Kai šeima įstojo į kolūkį, ar palengvėjo Levutės gyvenimas? Darbo
padvigubėjo. Vasarą - kolūkyje ir savo ūkyje, žiemą - miško kirtimas.
Teko kirsti ir vežti ne tik už save, bet ir už kitus šeimos narius.
Darbas miške buvo sunkus, ypač moterims. Bet Viešpaties pagalba
mane lydėjo - ir sunkumus įveikdavau, ir sveikatos nepraradau.
Dirbau kiaulių fermoje. O sąlygos! Ferma - be jokių patogumų,
nemechanizuota, kiauru stogu, be langų, suklypusiomis durimis.
Vėjas švilpia, lietus lyja ant galvos ir kiaulių. Jas šėriau pusketvirtų
metų, pirmūnė buvau, - juokaudama pasakojo Levutė.
Sunkią naštą tada nešė mergina. Darbas jai nebuvo sunkus, pasakodama
vis tai primindavo. Visada dirbo sąžiningai, viską kruopščiai
atlikdavo. Jos sąžiningumą pastebėjo Melaišių pradinės mokyklos
mokytoja Janina Jašinskienė, kuri rekomendavo Levutę dirbti valytoja
Klausučių pradinėje mokykloje. Man buvo gaila žiūrėti į šitą
menkutę mergaitę, taip sunkiai dirbančią kolūkyje, - sakė mokytoja
Janina.
1961 metais Levutė persikėlė pas mokytoją Sigutę Šimienę į Klausučius.
Ji Levutę priėmė kaip savo šeimos narį. Jos dėka mokyklos aplinka
buvo pavyzdingai sutvarkyta. Pastačius naują Klausučių mokyklą,
Levutė pasiliko gyventi senojoje, kad nebūtų draskomas pastatas.
Likau viena, gyvenau kaip ponia, - su šypsena prisiminė tuos
laimingus metus. - Klausučiuose išgyvenau devynerius metus. Dar
dirbau kultūros namuose valytoja. Ir mokykloje, ir čia darbo buvo
nemažai. Buvau laiminga, kad galiu nuo ryto iki vakaro plušėti.
Norėjau susitaupyti pinigų, kad galėčiau mieste nusipirkti nuosavą
butą.
Uždarius mokyklą, Levutė persikėlė į miestą, gyveno jau nuosavame
kambarėlyje. Gal jau čia ilsėjosi po sunkių darbų?
Ką jūs, be darbo negaliu būti nė minutės. Mane dirbti skatina
Jėzaus pavyzdys. Mūsų Išganytojas į šį pasaulį galėjo ateiti kaip
didžiausias turtuolis. Bet Jis pasirinko vargdienio gyvenimą,
nors galėjo stebuklingai pasirūpinti maisto sau ir savo motinai.
Jis tik kitus keletą kartų stebuklingai pamaitino. O sau nepadarė
nė mažiausio stebuklo. Gyveno dirbdamas sunkų, vargingą dailidės
darbą, laistydamas jį savo prakaitu. Jis neturėjo nei poilsio,
nei atostogų, - kalbėjo Levutė, prisiminusi sekmadieniais girdėtus
Evangelijos žodžius.
Dirbau senelių globos namuose, kurie ką tik buvo pradedami rengti.
Valiau, tvarkiau, dirbau tai, kas buvo reikalinga. Negaliu be
darbo, nenoriu būti apsnūdusi, apsileidusi, sustingusi. Darbas
man suteikia daug džiaugsmo ir ramybės.
Kada dar visi miega, Levutė su šluota jau darbuojasi prie Biržų
Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios, šventoriuje. Jos dėka visur nepaprastai
švaru. Žiemos metu ji kūrena Caritas patalpoje krosnis. Sunku
net išvardyti visus jos darbus.
Seniau žmonės buvo darbštesni, doresni ir linksmesni, - sako
Levutė. - Šiandien jie darbštumu nepasižymi. Užtat padidėjo girtuokliavimas,
vogimas, žmonės vieni kitų neapkenčia, vienas kitu nebepasitiki.
Tik darbas mums atneša daug gero. Pats Jėzus gimė neturtingoje
šeimoje, prasimaitino iš savo rankų darbo ir mums paliko darbštumo
pavyzdį, patį darbą pašventino, - šiais žodžiais baigė Levutė
mudviejų susitikimą.
Ėjau mąstydama apie šią darbštuolę. Prisiminiau šv.Pauliaus žodžius:
Kas nenori dirbti, tenevalgo (2 Tes 3,10).
Dar jaunystėje Levutė žinojo, kad laimingas ar nelaimingas gyvenimas
bus - priklausys nuo jos pačios. Todėl ir ugdė savyje tuos gražius
jaunystės žiedus, kad jie padarytų jos gyvenimą prasmingą. Ji
įrašė giliai sau į širdį, kad tik darbu ir malda susikursi laimingą
gyvenimą čia, žemėje, ir palaimą amžinybėje.
Leontina MORKVĖNIENĖ
Biržai
© 2003 "XXI amžius"