Vertinimas iš pėdsakų
Jei politikas siekia aukšto posto
valdžioje, skelbia nepriekaištingą savo veiklos programą, geras
permainas ateičiai, geriausias būdas nustatyti skelbiamų nuostatų
realizavimo patikimumą yra jo paties veiklos pėdsakų praeityje
įvertinimas. Demokratinio valstybės valdymo mechanizmas remiasi
laisvu kandidatų į valdžias pasirinkimu. Tačiau laisvas pasirinkimas
negarantuoja išrinktojo valdymo efektyvumo, nes renkamųjų prieš
rinkimus skelbtų programų, siekių, pažadų jokia draudimo kompanija
nesiima drausti, realizavimą garantuoti. Laisvo pasirinkimo galimybė
po rinkimų tampa paties rinkėjo atsakomybe, todėl pats rinkėjas
ir turi apsidrausti. Jaunų, trapių demokratijų šalyse, kokia yra
ir Lietuva, dažnai iškart po rinkimų valdžiomis nusiviliama, rinkėjai
pasijunta suklydę. Priežastis ne tik rinkėjų klaida, renkamųjų
kokybės, geros valios stoka, bet tiek vienų, tiek kitų patirties
stoka.
Sekmadienį Lietuva iš dviejų kandidatų rinks valstybės vadovą
Prezidentą. Nuo nepriklausomybės atgavimo 1990 metais turėjome
tris valstybės vadovus. Galima džiaugtis, kad nė vienas iš jų
nenukrypo nuo pasirinkto Lietuvos kelio, buvo valstybės stabilumo
garantas. Atėjus pasirinkimo metui, tenka atsigręžti į praeitį,
pasirinkimą grįsti kandidatų paliktų pėdsakų lyginimu, iš lyginimo
apsispręsti.
Valdas Adamkus, išlaikęs stabilumą valstybėje vieną kadenciją,
gali būti pagal Konstituciją renkamas antrajai. Jo patirtis, senos
demokratijos šalyje (JAV) einant atsakingas pareigas kelių tos
šalies prezidentų administracijoje, neabejotina. Išrinktas Prezidentu
Lietuvoje, jis savo veikla patvirtino skelbtų siekių ir veiksmų
darną. Lietuvai einant jungimosi į senesnių demokratijos šalių
šeimą, V.Adamkus, bendraujant su jomis, parodė aukštą vidinę asmens
ir valstybės vadovo politinę kultūrą, iš tokio bendravimo pelnė
neabejotiną naudą savo šaliai. Užsieniui jis yra pažįstamas, pripažintas,
su jo nuomone skaitosi didžiųjų valstybių vadovai.
Nežeminant antrojo kandidato į Prezidento postą Rolando Pakso,
palyginti aukšto autoriteto rinkėjų akyse, jo sporto ir verslo
pasiekimų, jo asmens politinę patirtį ir stabilumą, jo politinių
žingsnių nuspėjamumą turime vertinti, deja, tik neigiamai. Kandidato
priklausomybės įvairioms partijoms kaita, pasitraukimas nuo iškilusių
problemų sprendimo atsistatydinimu, ambicijų proveržiai, kai reikalingas
politinis kompromisas, neleidžia jo laikyti stabilumo garantu
valstybėje. Stabilumo, saiko stoką liudija ir kandidato triukšminga,
itin brangi, kelianti įtarimą, kad kandidatą remia kita, prieštaraujanti
Lietuvos stojimui į NATO ir ES, valstybė, rinkimų kampanija.
Tiek praeities veiklos pėdsakų lyginimas, tiek kandidatų rinkimų
kampanijų vertinimas rodo, kad, išrinkę prezidentu V.Adamkų, išvengsime
didelės, gal lemtingos klaidos.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"