XXI amžius

Nepaisant rasės, nepaisant tautybės

Pasitikdami šv. Kalėdas milijonai žmonių visame pasaulyje gruodžio 24-ąją sėdasi prie Kūčių vakarienės padengto stalo… Kaip ir kiekvieną dieną, gruodžio 24-ąją, kovodami su savo skurdu, neviltimi ir badu, milijonai vargšų visame pasaulyje tarp mūsų ieško meilės, atjautos bei paramos.
Tarp žmonių populiarus toks posakis: „Kol neužsuksi į polikliniką ar ligoninę, atrodo, kad visi sveikut sveikutėliai“. Suprantama, kiekvienam žmogui gal ir pakanka savojo vargo; užsimiršti kasdienybėje neleidžia ir nuolat sutinkami išmaldos prašytojai, pranešimai apie gatvėse sušalusius žmones, beglobius vaikus. Tačiau, kaip liūdnai juokavo kažkoks benamis, „pro prabangaus automobilio langą elgeta atrodo visai kitaip, negu žmogui, krapštančiam centus kišenėje troleibuso bilietėliui“.
Galbūt nenorintiems užsimiršti savo vargų ir darbų spąstuose žmonėms reikėtų dažniau ir arčiau prieiti prie kitų, duonos ieškančių šiukšlyne, besiglaudžiančių šiluminėse trasose, gyvenančių nakvynės namuose, besirengiančių drabužiais, aukojamais labdaros organizacijų. Galbūt tada bus labiau suprantama ir įvertinama ta veikla, tas didžiulis ir nuolatinis tyloje atliekamas Katalikų Bažnyčios, visų geros valios žmonių darbas, stengiantis padėti tiems, kurie vargiai jau beišgali sau pagelbėti. Galbūt tada kai kuriems LR Seimo nariams praeis noras apmokestinti vienuolius ir kunigus?..
„Kiekvieną dieną mes pagaminame ir išdalijame apie 500-600 porcijų karšto maisto, - Kūčių dieną sakė „Caritas“ valgyklos Kaune vedėja Regina Aksomienė. – Dalis žmonių pavalgo čia, dalį maisto vežame į punktus mieste. Šiandien, pavyzdžiui, čia prie šventinių stalų susirinko apie pusantro šimto žmonių“. Visas valgyklos kolektyvas labai stengėsi, ir stalai atrodė tikrai šventiškai: žmonėms buvo patiekta net penkių rūšių mišrainės, trijų rūšių žuvies bei tiek pat rūšių silkės patiekalų, penkių rūšių blynai, maltų pupelių kotletai, kepti moliūgai su duona, kisielius, kūčiukai ir kt. Gruodžio 24-ąją „Caritas“ valgykla jau 10 val. ryto susilaukė nuolatiniams jos lankytojams gerai žinomų ir pažįstamų svečių - Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus, „Lietuvos Caritas“ generalinio direktoriaus kun. Roberto Grigo, Kauno miesto „Caritas“ direktoriaus kun. Virginijaus Veprausko, Kauno savivaldybės socialinių reikalų skyriaus vedėjo Alvydo Malinausko, dviejų miesto mero patarėjų ir kt. Arkivyskupui S.Tamkevičiui palaiminus susirinkusiuosius ir maistą, po maldos susėdus prie stalo, prasidėjo vaišės. Jų metu į susirinkusiuosius kreipęsis kun. R.Grigas visus pasveikino, be kita ko, sakė, kad „išėję po šių kuklių vaišių, gal jūs, mieli žmonės, kad ir kaip sunku būtų, surasite galimybių bei pasidalysite tuo, ką turite, su kitais žmonėmis“.
A.Malinauskas kun. V.Veprauskui oficialiai įteikė raštą, kuriame Socialinių reikalų skyriaus vedėjas dėkoja „Caritas“ organizacijai už glaudų bendradarbiavimą ir pažymi, kad 2002 metų rugpjūtį pradėtos vykdyti akcijos „Tegul Kaune nelieka alkanų žmonių“ metu surinkti 1690,9 Lt ir maisto produktai buvo perduoti vargšų valgyklai. Žmonės su ašaromis akyse dėkojo už svečių atvežtas dovanėles savo vaikams ir, pasibaigus vaišėms, besikraudami likusį maistą nuo stalų į krepšius, linkėjo viso geriausio, jų žodžiais tariant, „nuostabiai geram kunigėliui Robertui ir arkivyskupui Sigitui“.
Po vaišių „Caritas“ valgykloje keli žmonės per visą Kauną - iš Vilijampolės į Petrašiūnus keliavo į Nakvynės namus, kuriuose laikinai glaudžiasi neturėdami kitos gyvenamosios vietos.
Vienas jų – Vladimiras Guščinas, rusų tautybės Lietuvos pilietis, 1947 metais gimęs Utenoje, sovietinio karininko šeimoje. Įsišnekėjus paaiškėjo sudėtingas šio žmogaus likimas.
Jis, baigęs Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus specialybę, daug metų dirbo įvairiose Kauno miesto įmonėse: F.Dzeržinskio staklių, „Pergalės“ gamyklose ir kitur. Jis anksti neteko tėvo, brolio, kuriuos palaidojo Seniavos kapinėse, o dvi seserys, dar sovietmečiu ištekėjusios, persikėlė gyventi į Maskvą. Vėliau išvyko ir jo mama, kuri dabar gyvena senelių prieglaudoje, porą šimtų kilometrų už Maskvos. Pats Vladimiras šiuo metu yra invalidas – sveikatą prarado Černobilyje, kur buvo išvežtas likviduoti avarijos padarinių. Praradęs sveikatą – prarado darbą; praradęs darbą – pradėjo be saiko gerti; pradėjus gerti, iš jo apgaulės būdu buvo išviliotas butas. Taip atsidūrė nakvynės namuose. Dabar – jau apie pusmetį – visai nevartoja alkoholio, gydosi, gauna invalidumo pensiją. Paklaustas, ar nejaučia noro gyventi etninėje tėvynėje, jis atsakė; „O kas manęs tenai laukia? Čia aš gimiau ir dirbau, Lietuva mane priglaudė, gydo ir globoja. Aš esu jos pilietis. O Rusijoje buvau prieš porą metų, nuvažiavau aplankyti mamos. Ten siautėja rytietiškas radikalizmas. Ne taip viskas turėtų būti. Aš tenai pražūčiau – būčiau sutryptas. Lietuvoje visi tie vargai egzistuoja, bet lyg ir švelnesni. Mes – Europoje. Aš esu dėkingas Lietuvai“.
Kauno miesto savivaldybės nakvynės namų direktorius Z.Abramavičius papasakojo, kad Kaune yra trejopo pobūdžio nakvynės namai: moterų, įsikūrę Kęstučio gatvėje, ir du pastatai vyrų – Romo Kalantos gatvėje, Petrašiūnuose. Čia, viename jų, benamiai vyrai priimami tik pernakvoti, kitame žmonės priimami gyventi ilgesniam laikui. Kiekvienais metais rūpinamasi gražiai pažymėti šv. Kalėdas Nakvynės namuose. Ir šiais metais visose trijose vietose rengiami šventiniai stalai, globotiniams paruošti maisto produktų krepšeliai – iš viso 134 vnt., į kuriuos sudėta po 1 kg cukraus, miltų, konservų, aliejaus, margarino ir kitų produktų.
Prie šventinio stalo Nakvynės namų salėje 14 val. susirinko keliasdešimt jų gyventojų, direktorius, kiti darbuotojai. Drauge pasimelsti, kalėdaičius laužti atėjo ir brolis Vincentas, OFM Cap., nuolatinis vargšų globėjas ir lankytojas. Vaikučiai iš Petrašiūnų vaikų dienos centro drauge su vadovais ir visais susirinkusiaisiais giedojo giesmes, linkėjo vieni kitiems stiprybės ir meilės. Kauno nakvynės namuose gyvena ir juodaodis iš Somalio, globojamas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos.
Šio rašinio autoriui teko stebėti ašaromis paplūdusį senuką, vargiai benulaikantį lazdelę drebančiose rankose ir besidalijantį šventąja duonele su somaliečiu, skambant vaikų traukiamai giesmei:

Aš garbinu Tave visa širdimi,
Aš garbinu Tave ir savo protu,
Aš garbinu Tave…

„Ramybės jums ir meilės, brangiausieji mano broliai, stiprybės ir tikėjimo“, - taip sakė išeidamas iš Nakvynės namų brolis Vincentas.

Kazimieras VIKONIS
Kaunas