Marionetė spyriojasi
Maskvoje ir Gudermese vyko vadinamieji
čečėnų tautos suvažiavimai. Oficialioji Kremliaus propaganda skelbia,
jog tai vienas svarbiausių įvykių, rodantis, kad baigėsi Čečėnijos
problemos sureguliavimo procesas. Netgi Rusijos valdžiai artimi
apžvalgininkai ir politologai pripažįsta, jog apie kažkokį padėties
sureguliavimą bent jau artimiausiais metais negali būti nė kalbos.
Ir Maskvos, ir Gudermeso suvažiavimuose daugumą kalbėjusių delegatų
(kurių niekas nerinko) sudarė kolaborantai bei Maskvoje ir kituose
Rusijos rajonuose gyvenantys čečėnai, kurie pasisakė, kad būtų
kuo greičiau priimta Čečėnijos konstitucija, o joje turi būti
numatyta prezidento institucija, kaip ir kitose Rusijos Federacijos
subjektuose - Totorijoje, Kalmukijoje ir kt. Deja, nei Rusijos,
tuo labiau Čečėnijos gyventojai nieko nesužinojo, kaipgi vyko
tie suvažiavimai. Jeigu Maskvos suvažiavime kai kurias delegatų
kalbas transliavo ir komentavo Rusijos žiniasklaida, tai apie
Gudermese vykusį suvažiavimą pranešinėjo gana abstrakčiai ir miglotai.
O pranešti buvo apie ką. Pirmiausia apie tai, kad suvažiavimo
metu į Gudermesą buvo sutraukta daugiau kaip 20 tūkst. okupacinės
Rusijos armijos karių, tarp jų - rinktiniai specnazo daliniai.
Suvažiavimas Gudermese vyko faktiškai šio miesto ir aplinkinių
rajonų dvivaldystės fone. Jeigu dienomis okupacinė rusų kariuomenė
dar šiaip taip sugeba stabilizuoti padėtį, tai naktimis visa
valdžia atsiduria čečėnų kovotojų rankose. Džochargala (Groznas)
kaip buvo, taip ir liko griuvėsių krūva. Visa iš Maskvos ateinanti
pagalba miestui atstatyti pradingsta nežinia kur. Tiesa, buvo
atstatytas daugiaaukštis vadinamosios Čečėnijos administracijos
pastatas, keli kolaborantų milicijos pastatai. Tačiau juos nuolat
užpuldinėja čečėnų kovotojai, nepaisant to, kad juos saugo kelios
eilės rusų kariškių, šarvuočiai, tankai, įrengti kulkosvaidžių
lizdai. Okupantai ir kolaborantai sėdi už tų spygliuotų vielų
užtvarų, tik retsykiais išdrįsdami išvykti.
Čečėnų kovotojai gruodžio 27 dieną smogė dar vieną smūgį kolaborantams,
susprogdindami Grozne neseniai suremontuotą marionetinės administracijos
pastatą. Pastatas visiškai sugriautas. Žuvo mažiausiai 80 žmonių,
per 150 sužeistų. To sprogimo metu pastate nebuvo marionetinės
administracijos vadovo Achmado Kadyrovo ir jo pavaduotojo. Tačiau
net okupacinės rusų armijos karininkai privačiuose pokalbiuose
pripažįsta, kad vadinamosios Čečėnijos vyriausybės vadovas A.Kadyrovas
ilgai negyvens, ir jokie šarvuočiai ar tankai jo neišgelbės. Čečėnų
kovotojai turi savo žmonių ne tik A.Kadyrovo administracijoje
ir milicijoje, bet ir tarp rusų kariškių. Ir ne kokių nors eilinių
ar seržantų, o gana aukštų karininkų, kurie už pinigus parduoda
viską, ką tik gali: ginklus, degalus, jau nekalbant apie slaptą
informaciją. Todėl neatsitiktinai per antrąjį Čečėnijos karą laisvės
kovotojai jau numušė per 40 sraigtasparnių. Informaciją apie tų
sraigtasparnių skrydžių maršrutą bei keleivius kovotojai gauna
tik iš Rusijos karininkų. Taupydami raketas, čečėnų kovotojai
taikiniais pasirenka tik tuos sraigtasparnius, kuriais skrenda
aukšti karininkai. Po sprogimo Grozne A.Kadyrovas iškart apkaltino
jį organizavus Čečėnijos prezidentą A.Maschadovą. Savo ruožtu
Rusijos prezidentas V.Putinas - tarptautinius teroristus, kurie
esą nenori Čečėnijos problemos sureguliavimo, aišku, pagal V.Putino
planą. Tačiau kažkodėl nieko nesakoma, kaip sprogmenų prikrautas
KAMAZ sunkvežimis galėjo privažiuoti prie marionetinės administracijos
pastato ir kas davė leidimą kirsti net kelis ar keliolika Rusijos
okupacinės armijos postų? Atsakymas - vienareikšmiškas. Kaltų
reikia ieškoti pirmiausia tarp rusų armijos karininkų, ir niekur
daugiau.
Nepaisant to, Kremlius, atrodo, nusprendė viską pastatyti ant
savo statytinio A.Kadyrovo kortos ir padaryti jį Čečėnijos prezidentu.
Tą`rodo faktas, kad į čečėnų miliciją priimami tik A.Kadyrovo
ir jo klano šalininkai. Numatoma tą miliciją apginkluoti geriausiais
ginklais. Tačiau pačios Rusijos kariniai ekspertai vienu balsu
įspėja Kremlių nedaryti tokios kvailystės, visiškai neatsižvelgiant
į čečėnų tautos mentalitetą ir papročius. Atiduodant nors ir minimalią
valdžią vienam žmogui ir vienos giminės atstovui, anot ekspertų,
būtų labai pražūtingas žingsnis. Čečėnai be galo atsidavę savo
giminei ir niekada neklausys bei nepripažins žmogaus iš kitos
giminės. Ekspertai teigia, kad geriausia išeitis būtų ne prezidentinė,
o parlamentinė respublika, kaip dabar yra kaimyniniame Dagestane.
Tokiu atveju būtų galima išrinkti arba bent jau paskirti į tą
parlamentą įvairių giminių atstovus. Tačiau tokius pasiūlymus
pats A.Kadyrovas ir jo šalininkai kategoriškai atmeta ir net gąsdina
Maskvą liūdnomis pasekmėmis, jeigu referendumu bus priimta konstitucija,
skelbianti Čečėniją parlamentine respublika. Nežinia, kodėl Maskva
taip pasitiki A.Kadyrovu. Kalbama, kad jis sugebėjo papirkti ne
vieną aukštą Kremliaus pareigūną, ir tie deda visas pastangas,
kad jis būtų Čečėnijos prezidentu, nes pažadėjo ir toliau dosniai
šelpti savo užtarėjus. Tuo labiau kad ta šalpa A.Kadyrovui nieko
nekainuoja. Pinigai imami iš tos pačios kasos - lėšų, skirtų Čečėnijai
atstatyti. Negana to, Gudermeso suvažiavime A.Kadyrovo sūnus atvirai
pareiškė vienam Maskvos pareigūnui, kas atsitiktų, jeigu tėtušis
nebūtų paskirtas Čečėnijos prezidentu. Sūnelis paklausė vieno
Kremliaus emisaro: Ar norite, kad mes išeitume į kalnus? Todėl
žinomas Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Uglanovas daro
išvadą, kad toks A.Kadyrovo sūnaus grasinimas gali tapti realybe,
jeigu tėvas nebus paskirtas Čečėnijos prezidentu. Nesvarbu, kad
marionetė, bet vis dėlto prezidentas.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"