Ar verta kriminalinį gyvenimą iškelti viešumon?

Skubam su vaiku namo jau tamsiu paros metu. Aš į priekį, o mažasis bemaž atbulas, besidairydamas į šalis. „Nebijok, - sakau sūnui. – Niekas negriebs motinos su vaiku!“ - „Ką gali žinoti, - bailiai duslia greitakalbe išberia žiniasklaidos vaikas. – Visokių durnių šiais laikais yra. Per televizorių sakė“.
Tikrai neleidžiu vaikams ilgai spoksoti į televizorių. O ypač po aštuntos valandos vakaro. Bet ir nekalčiausiose laidose reklamos metu sukišami anonsai kriminalinių laidų (ir ne tik) su išdarkytais kūnais ir skausmingiausiomis, žiauriausiomis aukos pasakojimo detalėmis. Tokia reklama pasieks savo negeidžiamą antireklaminį poveikį: teks uždrausti vaikams iš viso žiūrėti televizorių, nes niekada nežinai, kokioje laidoje ir kuriuo metu jis išvys besimėtančias žmogaus kūno dalis…
Bet kolegos tik skėsteli rankomis: kol bus paklausa tokių laidų, bus ir pasiūla. Suprask, gyvenam kažkokioj nesveikoj visuomenėj, kurioje vieni yra aukos, kiti – nusikaltėliai, o treti – žiūri televizorių ir mąsto, prie kurių prisidėti: sėdėti ir tapti auka ar pačiam nusikalsti. Trečio kelio nėra – toks įspūdis susidaro atsisėdus prie televizoriaus ar paėmus į rankas laikraštį.
Ant šitos kriminalinių temų populiarumo bangos nutarė pasisupti ir VšĮ „Kolpingo kolegijos“ diskusijų klubas, pasirinkęs temą „Ar verta kriminalinį gyvenimą iškelti viešumon?“ Turbūt todėl tarp kviestųjų dalyvauti – daugiausia žurnalistų, policijos atstovai ir keli Kolpingo kolegijos dėstytojai. Moderatorius – doc. dr. Sigitas Daukilas.
„Nusikalstamumas – neatsiejama kiekvienos visuomenės dalis. Kiek egzistuoja pati visuomenė, tiek egzistuoja ir nusikalstamumas, nepriklausomai nuo visuomenės plėtros, nuo progreso, kultūros kilimo. O besikeičiant visuomeninėms formacijoms, dar ir padidėja, lygiagrečiai egzistuoja kartu su visuomene, - „paguodė“ kolegijos teisės dėstytoja Jelena Smirnova. – Nusikalstamumas – neatsiejamas visuomenės atpildas už spartų progresą: kartu su visuomene progresuoja ir pats nusikalstamumas“. Tik kažin kur „užkrito“ tas mūsų progresas?
„Dėl nusikalstamumo augimo degraduoja pati visuomenė, tai ypač ryškėja pereinamuoju metu“, - prieštaravo pati sau J.Smirnova. Vėliau teisės dėstytoja pateikė teiginį, kurį galima pavadinti esminiu jos pranešime ir netgi visos diskusijos reziumė: „Tarp kandidatų į nusikaltėlius, į nusikaltėlių rezervą, atsiranda labai daug jaunimo, kuris papildys nusikaltėlių gretas, nes tėvai neturi gyvenimo perspektyvų, auga nedarbas, vaikai neturi perspektyvų mokslui ir normaliam socialiniam gyvenimui. Nėra tokio žmonių sluoksnio, kuriame nebūtų kalbama apie nusikalstamumą, bet kalbos ir liks kalbomis, jei pati valstybė ir vyriausybė nesuspės jų aplenkti, t.y. numatyti priežastis, kurios skatina nusikalstamumą, ir šalinti jas“.
Šiais žodžiais teisininkė pateikė net kelias temas diskusijoms. Manau, jos būtų daug vaisingesnės, nei susikviesti žurnalistus ir mokyti juos rašyti.
Kolpingo kolegijos Mokslo skyriaus vedėja Rasa Didžiulienė pristatė tyrimą „Kriminalinės informacijos pateikimo poveikis televizijos žiūrovams Lietuvoje“.
Visuomet su dideliu susidomėjimu klausausi kun. Remigijaus Kuprio. Ir šį kartą norėjosi išgirsti ką nors daugiau nei oficialią Bažnyčios nuostatą spaudos etikos klausimais.
Diskusijoje pasisakė Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Personalo skyriaus komisaras Darius Banėnas ir Autotransporto vagysčių skyriaus komisaras Edvardas Šileris, Kauno jaunimo kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė, žurnalistai, kuriems, laimei, užteko profesionalumo ir patirties nepasijusti kaip ataskaitiniame susirinkime, ir jie daugiau klausė nei kalbėjo.

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"