Dėl Lietuvos galimybių apsiginti nuo svetimo kapitalo politinės invazijos
Kreipimasis į Valstybės saugumo departamentą,
Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Generalinę prokuratūrą

Per kelerius pastaruosius metus Lietuva padarė didelę pažangą, integruodamasi į euroatlantines struktūras. Tai mums suteikia aiškią perspektyvą bei saugumo jausmą. Tačiau kartu atsiranda akstinas nusiraminti, kad Lietuvai jau nebegresia pavojai, kurie aiškiai įvardyti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme. Atsiranda pagunda galvoti, kad Rusija nebeturi Lietuvoje jokių specifinių politinių ir ekonominių interesų, keliančių pavojų mūsų šalies nacionaliniam saugumui, ir nebeieško galimybių jiems įgyvendinti. Mūsų įsitikinimu, tai būtų itin pavojinga klaida. Deja, ši klaida jau daroma. Prezidento rinkimų kampanijoje matydami vis stiprėjantį Rusijos kapitalo veikimą Lietuvos politiniame gyvenime ir Lietuvos teisėsaugos institucijų neryžtingumą, mes keliame klausimą: ar Lietuva yra pajėgi apsiginti nuo rusiško kapitalo politinės invazijos?
Šių motyvų vedini, kreipiamės į jus, prašydami ištirti, ar ligšiolinėje Rolando Pakso veikloje nėra „politinės korupcijos“ požymių. Pagrindą tokiam tyrimui inicijuoti teikia tai, kad R.Pakso politinės veiklos finansavime dominuoja būtent rusiškas kapitalas, o visa eilė R.Pakso veikų, kurias jis darė eidamas oficialias pareigas, kelia įtarimų, kad buvo piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, stengiantis patenkinti „Lukoil“ ir kitų „užsakovų“ iš Rusijos interesus.
Pateikiame sąrašą epizodų, kurių seka mums kelia nerimą ir skatina minėtus įtarimus ir kurių Lietuvos teisėsaugos institucijos dar nėra deramai ištyrusios ir oficialiai įvertinusios:
1.Iš daugkartinių publikacijų spaudoje yra žinoma, kad pagrindiniais 2002 metų R.Pakso politinės kampanijos rėmėjais yra skandalingai pagarsėjusios „Status“ ir „Avia Baltika“ kompanijos, kurių ryšiai su Rusijos buvusios KGB ir karinėmis struktūromis yra visiems gerai žinomi. Lietuvos teisėsaugos institucijos iki šiol neatsakė į didelę svarbą Lietuvos nacionaliniam saugumui turintį klausimą, ar R.Pakso rinkimų kampanija per šias įmones nėra finansuojama, siekiant Lietuvos interesų sąskaita patenkinti vienokius ar kitokius Rusijos politinius bei ekonominius interesus?
2. Iš pastarųjų publikacijų spaudoje paaiškėjo, kad R.Pakso rinkimų kampanijai dirba ir žinoma Rusijos įvaizdžio firma „Al Max“, su kuria sutartis yra sudariusi ta pati „Avia Baltika“. Kyla klausimas, į kurį turėtų atsakyti teisėsaugos ir saugumo specialistai, ar šie patarėjai dirba tik dėl komercinių interesų, ar turi ir kitų, pavyzdžiui, politinių užduočių?
3. R.Pakso rinkimų štabo ataskaitoje apie gautą finansinę paramą yra nurodyta daug privačių rėmėjų - Lietuvos Respublikos piliečių, kurie R.Pakso rinkimų kampaniją yra, tariamai, parėmę sumomis, siekiančiomis iki 5-10 tūkst. litų. Beveik akivaizdu, kad didžioji dalis taip įregistruotos paramos gauta ne iš šių piliečių, o, pažeidžiant įstatymus, iš kitų šaltinių. Teisėsaugos institucijos turėtų išsiaiškinti, kiek tokios paramos yra gauta iš šaltinių, tiesiogiai susijusių su rusišku kapitalu.
4. Prisimenant 1999 metų R.Pakso veiklą, jam būnant Lietuvos Respublikos ministru pirmininku, tenka priminti, kad, sprendžiant „Mažeikių naftos“ dalinio privatizavimo reikalus, R.Pakso veikla daugelyje epizodų sutapo su „Lukoil“ kompanijos interesais. „Lukoil“ kompanija dėjo dideles pastangas, kad Lietuvos Vyriausybė nepasirašytų sutarčių su „Williams“ kompanija. Bet koks delsimas jiems buvo naudingas, nes „Mažeikių naftos“ finansinė padėtis vis blogėjo, ir buvo akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis „Williams“ kompanija reikalaus vis didesnių įsipareigojimų iš Lietuvos pusės, todėl atsiras vis daugiau tikimybių, kad Lietuvai nebeužteks politinės valios sutarčiai pasirašyti. R.Paksas derybas vilkino ir sabotavo, apgaudinėdamas ir Prezidentą, ir parlamentinę daugumą, kuri sudarė ir rėmė jo vadovaujamą Vyriausybę. Štai tik keletas panašių epizodų.
1999 metų rugsėjo mėnesį paskelbtas ministro pirmininko R.Pakso interviu („Tėvynės Sąjungos žinios“, Nr.1 (63)), kuriame sakoma: Jau galime pasidžiaugti atliktais darbais - pasiekta didelė pažanga derybose su „Williams“ kompanija, sprendžiamas Baltarusijos skolų už elektros energiją klausimas.
Pasiteisino Vyriausybės sprendimas santykiams su „Williams“ spręsti sudaryti specialią derybų grupę, kurios pagrindinis tikslas - reikalauti kaip galima geresnių sąlygų Lietuvai. Galiu tik pagirti sėkmingai dirbančius mūsų derybininkus. Sutartis priimtina abiem pusėms, baigiama rengti ir artimiausiu metu turi būti pasirašyta. Pabrėžiu, patenkintos abi pusės - ir Lietuvos, ir „Williams“. Galingos investicijos į „Mažeikių naftą“ leis modernizuoti šią įmonę, kuri turi realias perspektyvas tapti viena galingiausių tokio pobūdžio įmonių Europoje. Patys suprantate šio klausimo svarbą.
Tariamoji pažanga derybose pasireiškė sąlygų Lietuvai bloginimu (žr.Seimo narių grupės 2002 m. rugsėjo 16 d. pareiškimą generaliniam prokurorui bei G.Vagnoriaus analizę „Valstiečių laikraštyje“, 2002 01 12) ir R.Pakso Vyriausybės 1999 m. spalio 5 d. įstatymų pasiūlymais Seimui, kuriais šie pabloginimai buvo įteisinti. Po dviejų savaičių, 1999 m. spalio 19 d., R.Paksas ir E.Maldeikis, turėdami jų prašytas įstatymų pataisas, pasirašė Vyriausybės nutarimą Nr.1154 - įgaliojimą ministrui S.Kakčiui parafuoti keturias pagrindines sutartis su „Williams“, kurių esminėms nuostatoms ši Vyriausybė pritaria. Iškart po to, bet ne prieš pasirašydamas, E.Maldeikis atsistatydino, su juo ir finansų ministras J.Lionginas, o premjeras R.Paksas, žodžiais deklaruodamas atsistatydinimą, to nepadarė ligi pat spalio 27 dienos, siekdamas net ir tokiu sabotažu sutrukdyti „Lukoil“ nepalankios sutarties pasirašymą, kurio paskutinė data buvo numatyta spalio 29 dieną.
Visiškai neryžtinga ir neprofesionali R.Pakso Vyriausybės politika, tvarkant valstybės finansus, taip pat buvo naudinga „Lukoil“ kompanijai. Po Rusijos krizės senkant Lietuvos biudžeto pajamoms, R.Pakso Vyriausybė delsė mažinti valstybės išlaidas, todėl jau rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais finansų rinkose kilo panika ir abejonės, ar Lietuvos Vyriausybė sugebės vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, todėl grėsmingai pakilo Vyriausybės vertybių popierių palūkanos. Delsiant užbaigti derybas su „Williams“, darėsi aišku, kad „Mažeikių naftos“ apyvartinio kapitalo trūkumui padengti Vyriausybė turės ieškoti vis didesnio kiekio lėšų, kurios būtų paskolintos įmonei, ir jų dydis augo su kiekviena uždelstų derybų diena. R.Pakso Vyriausybės nusikalstamas neveiklumas darėsi pavojingas ne tik „Mažeikių naftai“, bet ir visai Lietuvai, o naudingas „Lukoil“, kuriam chaosas valstybėje buvo reikalingas, norint sustabdyti „Williams“ investicijas.
Lietuvos teisėsaugos ir saugumo institucijos turėtų ir šiuo aspektu įvertinti 1999 metų R.Pakso veiklą, vadovaujant Lietuvos Vyriausybei, - kiek tokioje sabotažinėje veikloje (neveiklume) buvo sąmoningo noro pasinaudoti tarnybine padėtimi, kad būtų patenkinti „Lukoil“ interesai, ir kiek tokiai veiklai turėjo įtakos kiti ekonominiai bei geopolitiniai Rusijos interesai ir Rusijos struktūros?
5. Pasirašius sutartis su „Williams“ dėl „Mažeikių naftos“ dalinio privatizavimo ir pradėjus dirbti A.Kubiliaus Vyriausybei, tęsėsi naujojo valdytojo derybos su „Lukoil“ kompanija dėl žaliavos pirkimo ir Būtingės terminalo panaudojimo naftos eksportui. „Lukoil“ kompaniją konsultavo geri jos atstovo I.Paleičiko pažįstami R.Paksas ir E.Maldeikis, tuo itin šiurkščiai pažeisdami prieš korupcijos pasireiškimus nukreiptas prevencines Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo penktojo skirsnio principines nuostatas. Derybų taktika iš Rusijos kompanijos pusės vėl buvo vilkinimas, o galų gale atsisakymas parafuoti jau parengtą sutartį, vis tęsiant ir demonstruojant Lietuvai priklausančios įmonės nepelningumą. Tokiai taktikai, matyt, pritarė konsultantai R.Paksas ir E.Maldeikis, o ji išreiškė ne Lietuvos, bet „Lukoil“ interesus.
6. Po 2000 metų Seimo rinkimų sudarius vėl R.Pakso vadovaujamą Vyriausybę, ji nepadėjo nei „Mažeikių naftai“, kurioje vis dar turėjo valdantį akcijų paketą, nei valdytojos „Williams Lietuva“ pastangoms gauti sutartį dėl ilgalaikių naftos žaliavos tiekimų. Kai derybos nebe su „Lukoil“, o su nauju perspektyvesniu partneriu „Jukos“ pažengė į priekį, visoms politinėms jėgoms pritariant, ir buvo paskirta sutarties su „Jukos“ parafavimo diena, premjeras R.Paksas tą pačią dieną antrą kartą atsistatydino. Ne po parafavimo, bet prieš jį, taigi sandorio sudarymo procesas buvo sutrikdytas. Galima manyti, kad ir tai buvo daroma sutartimi nepatenkintos „Lukoil“ kompanijos interesais, jeigu sutrukdymas, vilkinimas būtų galėjęs palikti „Lukoil“ vilčių, kad ji nebus dar sykį nušalinta nuo taikinio - „Mažeikių naftos“.
Šių epizodų sąrašą galima tęsti ir toliau, pavyzdžiui, keliant klausimą, kodėl R.Pakso labui Rusijos valdžios pastangomis visai neseniai buvo taip lengvai nutraukta baudžiamoji byla Chanty-Mansijske, kas darė įtaką, kad nėra tiriamas unikalus įstatymų pažeidimas iš R.Pakso vadovavimo Vilniaus miesto savivaldybei laikų, - neteisėtas šimto milijono litų nesumokėjimas į valstybės biudžetą.
R.Pakso politinių veiksmų (ir neveikimo) epizodų seka, aiškiai rodanti, kaip glaudžiai jo veikla susijusi su Rusijos kompanijų ar platesniais Rusijos interesais, visiškas R.Pakso nesiskaitymas su priemonėmis savo politinėje veikloje ir nebaudžiamumas (lyg turint galingus užtarėjus), mus verčia su nerimu klausti, kaip šio laiško pradžioje, ar Lietuva yra pajėgi apsiginti nuo rusiško kapitalo politinės invazijos?
Jeigu ligšiolinė R.Pakso veikla ir toliau liks teisiškai neįvertinta, kas gali garantuoti, jog mūsų šalis bus apsaugota nuo to, kad Rusija, į Lietuvos politinį gyvenimą „investavusi“ 10-15 mln. litų, Lietuvos valstybei nedarys neteisėtos užvaldymo įtakos (nepaisant to, kad Lietuva bus ir NATO, ir ES narė).
Mes suprantame, kad šis mūsų atviras laiškas jus, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Generalinės prokuratūros vadovus, stato į keblią padėtį. Tokių klausimų savo darbe jūs iki šiol nenagrinėjote. Negerai būtų atsakyti, kad mūsų samprotavimai nenurodo tiksliai į kodeksuose numatytus nusikaltimų požymius ir paragrafus, vienas tinka bet kuriuo atveju - BK 285 straipsnis apie piktnaudžiavimą tarnyba, o mūsų vieši samprotavimai apie rusiško kapitalo grėsmę gadina santykius su Rusija. Bet mes, būdami savo valstybės piliečiais, negalime tylėti. Tikimės, kad ir jums užteks pilietiškumo mūsų įvardijamas problemas svarstyti valstybiškai principingai ir teisiškai kompetentingai, įsigilinant ir į atitinkamus paragrafus.

Andrius Kubilius,
Jurgis Razma,
Rasa Juknevičienė,
Vytautas Landsbergis
Seimo nariai

© 2003 "XXI amžius"