Atnaujintas 2003 m. vasario 14 d.
Nr.13
(1117)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Pasaulis
Valstybė ir bažnyčia
Katalikų bendruomenė
Viltis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kaišiadorių Katedros vargonininkė

Vargonininkė Virginija Kazlauskienė

Penkerių metukų Virgutė liko be mamytės. Ji atgulė čia pat, už Palomenės bažnyčios, ant kalnelio… Iš visų vaikystės prisiminimų bene ryškiausiai išliko tie sekmadieniai, kai mamytė kartu su vyresniaisiais savo vaikais (o jų turėjo net septynis) už rankytės ją vedėsi į bažnyčią.
- Mamytė buvo labai pamaldi, - sako Virginija dabar. – Bažnyčia jai buvo tikra atgaiva. Ir mus, visus vaikus, mokė atjautos, gerumo, ieškoti Kristuje palaimos.
Jadvyga Tatarūnienė turėjo gražų balsą, giedojo Palomenės bažnyčios chore, ją ne tik kaimynai, bet ir iš tolimesnių kaimų kviesdavosi giedoti per laidotuves.
Dukrelė Virgutė paveldėjo iš mamytės skardų balsą. O kai išgirsdavo vargonų muziką, tai širdis tirpte tirpdavo jos garsuose. Atrodė, kad nieko taip nenorėtų, kaip prisiliesti prie vargonų klavišų, šlovinti Dievą skambiais vargonų akordais. Dešimties metukų būdama Virgutė Palomenės bažnyčios chore jau užėmė mamytės vietą – giedojo. Taip pakiliai, su vaikišku atvirumu, įsijautusi ji giesmėmis garbino Aukščiausiąjį. Muzikai gabią mergaitę pastebėjo iš Vilniaus atvažiuojanti vienuolė, kuri Palomenės bažnyčioje giedodavo per šv. Mišias. Ji kiek ir pamokydavo Virgutę. Mergaitei tai buvo neapsakomos laimės valandėlės. Virgutė tik vieno troško ir meldė Viešpatį: būti vargonininke, dainininke. O dar tokia laimė nusišypsojo: klebonas kun. Jonas Zubrus, matydamas švytinčias mergaitės akis, kai ji išvysdavo muzikos instrumentus, padovanojo Virgutei ne ką kitą, o netgi pianiną. Kiek džiaugsmo būta! Pati kažkiek pramoko skambinti. Atrodė, kad svajonė tapti vargonininke jau netrukus bus įgyvendinama.

Skambūs būsimųjų vargonininkų balsai

Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo dėstytoja Kristina Kondratavičienė

Kristinai Kondratavičienei teko dirbti vargonininke Vilniaus Arkikatedroje ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Ji yra baigusi Muzikos akademijos dėstytojos Renatos Marcinkutės vargonų klasę. Ten įgijo magistrės laipsnį. Šiuo metu K.Kondratavičienė dirba Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale vargonavimo ir bažnytinio giedojimo dėstytoja. Kartu ji yra bažnytinio giedojimo studijos vadovė.
Po truputį daugėja Rokiškyje parengtų vargonininkų. Pedagogė K.Kondratavičienė džiaugėsi: jeigu pernai ir užpernai jų buvo išleista po tris, tai šiemet vargonavimo meno čia mokosi jau aštuoni studentai. Rokiškyje parengti vargonininkai neša kultūros šviesą į miestuose ar provincijose esančias bažnyčias. Buvusi K.Kondratavičienės auklėtinė Kristina Vaznytė dirba Šiluvoje, Nida Šulcienė vargonuoja Viešintose, Rita Paurienė - Juodupėje.
Rokiškyje vargonavimo aukštumų siekiantys studentai - potencialūs giedotojai. Vargonininkai privalo turėti skambius balsus. Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale veikia mišrus choras. Jo vadovė - iš Rietavo kilusi pedagogė K.Kondratavičienė. Chore - devyniolika dalyvių. Jų parengta programa trunka maždaug dvi valandas. Joje - seniausia bažnytinė muzika, grigališkasis choralas, lietuvių autorių kūriniai. Repetuojama tai, kas prie širdies studentams ir kas tinka bažnyčiai.

Antanas Terleckas apie Vasario 16-ąją, iškraipomą istoriją ir dabarties pavojus Lietuvos valstybingumui

Antanas Terleckas

Prieš 15 metų, 1988 metais, okupuotoje Lietuvoje pirmą kartą viešai paminėta Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės 70-osios metinės. Šiomis dienomis 75-erių metų jubiliejų atšventęs Lietuvos laisvės lygos pirmininkas Antanas Terleckas sako, kad dabar ir to minėjimo, ir visus laisvės kovų nuopelnus nepelnytai prisiima Sąjūdis. “Reikėtų elgtis garbingai,- nerimsta buvęs disidentas ir laisvės kalinys A.Terleckas. - Kai kas dabar sako, kad atėjo Sąjūdis ir prikėlė mirštančią tautą. Tai nesąmonė. Pirmiausia buvo partizanai, po to – rezistentai-disidentai ir galiausiai atgimimo mitingai, kuriuose taip pat daugiausia dalyvavo buvę partizanai, tremtiniai ir disidentai. Pirmasis mitingas, pakvietęs tautą į kovą, vyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. To niekas nepaneigs”.

Kas praskynė kelią Sąjūdžiui?

Šiemet išleistoje knygoje “Lietuvos Laisvės Lygos kova už laisvę ir nepriklausomybę” A.Terleckas pateikia istorikų išvadas, kad kovą už Lietuvos nepriklausomybę pradėjo Lietuvos laisvės lyga (LLL), o ne Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Štai istorikas Česlovas Bauža knygoje “Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas” rašo: “Kiek nelauktai brežneviniu speigmečiu 1979 m., kaip iššūkis visuotinei abejingumo atmosferai, buvo paskelbtas Baltijos tautų 45 atstovų memorandumas (…). Memorandumo nuostatomis Sąjūdžio teisės ekspertai ir politikai vadovavosi, atitinkamai ruošdami Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketą”. Č.Bauža teigia, kad Memorandumas “Lietuvos visuomeninio gyvenimo atmosferoje buvo bene vienintelis ryškesnis tautinis savimonės blyksnis (…). Šis ir vėlesni LLL dokumentai per porą dešimtmečių kreipimųsi į užsienio valstybių ir TSRS vyriausybes dėl sovietinės okupacijos bei aneksijos padarinių panaikinimo pranoksta kitus disidentų bei savilaidos leidinius, niekada nepasiekusius tokios politinės minties brandumo”.