Ir
grūmės tūkstančiai narsiausių vyrų - kad žemė ši vadintųs Lietuva
 |
Nežinomo kareivio kapas
Kaune |
Kiekvienas žmogus turi savo išrinktąją
tautą - tėvynę.
Klajokliai arijai atėjo į Pabaltįjį iš Azijos. Jų protėviai gerbė
amžinąją ugnį - Dievo jėgą. Prijaukino žirgą.
Paseno šimtmečiai istorijoj, besisupdami laiko sūpuoklėse. Dar
nesugalvotais vardais tekėjo upės, dar šitos žemės niekas tėvyne
nevadino.
Lietau, aplyki dykumą. Per daug tavęs čionai. Tėvynės vardą išlijai
tu iš apsiniaukusio dangaus.
Ir atradom išridentą ant jūružės kranto gintarinį lobį.
Klajojo gintaras pasauly ir skelbė mūsų žemės vardą, nunešė Graikijai.
Gūdžioj miškų gelmėj aras Lizdeiką išaugino savo lizde tarp erelių.
Kūreno šventą ugnį jis po ąžuolo šakom ir Viešpatį garbino.
Valdovui atrakino sapno paslaptį užburtą - liepė pilį pastatyti,
ant septynių kalvų įkurti miestą - žemės sapną akmeninį.
Jisai regėjo tas dienas, kai svetimieji virš pilies kels savo
vėliavas - kiečiausias ąžuolo kankles tada pravirkdys skausmas
Lietuvos.
Joninių naktį nemunėliais plukdėme savo jaunystės dalią, savo
tėvynės lemtį - savo jaunystės rūtų vainikėlius, o savo tėvynės
- erškėčių vainiką.