Atnaujintas 2003 m. vasario 14 d.
Nr.13
(1117)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Pasaulis
Valstybė ir bažnyčia
Katalikų bendruomenė
Viltis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar rinkimų sistemos pakeitimas išgydytų politinio gyvenimo piktžaizdes?

Lietuvoje eilinį kartą siūloma taisyti rinkimų sistemą. Inicijuojamas referendumas, kuriame siūloma keisti Seimo rinkimų tvarką. Panašių iniciatyvų būta ir praeityje. Jos nepavyko ir, atrodytų, neverta daug dėmesio skirti V.Uspaskich ir jo bendraminčių idėjoms aptarinėti. Deja, viskas daug pavojingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia jau per Prezidento rinkimus įsitikinome didelių pinigų galia kurti rinkėjams patrauklias iliuzijas. Įdėmiau pažvelkime į žmonių, kurie remia rinkimų sistemos pataisas, pavardes. Dauguma jų labai turtingi žmonės. Galbūt jie nėra patyrę politikai, tačiau verslo pasaulyje jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Prie klausimo – kodėl Lietuvos „oligarchams“ svarbu pakeisti rinkimų sistemą, grįšiu kiek vėliau.
Dar vienas dalykas – Lietuvos politiniame gyvenime tikrai netrūksta piktžaizdžių. Politinės partijos neatlieka tos misijos, kurią turėtų atlikti demokratinėje visuomenėje, pilietinės struktūros vis dar negyvybingos, visuomenėje vyrauja tik „trečiajame pasaulyje“ analogus turinti turtinė nelygybė. Prezidento rinkimai aiškiai parodė, jog didelė Lietuvos gyventojų dalis ilgisi „tvirtos rankos“, netiki dabartiniu politiniu elitu. Pastarasis savo ruožtu gyvena „dramblio kaulo bokšte“ ir visiškai neįsivaizduoja realios padėties visuomenėje. Labai tikėtina, kad tokioje situacijoje V.Uspaskich kvietimas suduoti mirtiną smūgį politinėms partijoms, tariamai suteikti žmonėms didesnę pasirinkimo galimybę gali tapti patraukliu masalu. Deja, socialinių negandų gydymas, kurį šiandien siūlo Lietuvos „oligarchai“, yra žalingesnis už pačią ligą.


Maištautojai

Demokratija leidžia viską, ko nedraudžia įstatymas. O jei tu esi Seimo narys, juolab kokio komiteto pirmininkas, demokratija suteikia eiliniam piliečiui nepasiekiamas teises. Įstatymas draudžia valstybėje maištauti, kelti ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau jei pasipriešinimas neginkluotas, - maištauk į valias. Antai, kai Burokevičius ir Jarmalavičius organizavo ginkluotą maištą, juos pasodino už grotų, o štai Viktoras Uspaskich ir Rolandas Pavilionis patys maištauja, valstybėje kelia sumaištį, tačiau be ginklo, ir jiems – nieko. Užsidėję geradarių kaukes, be abejonės, paskatinami Rytų kaimynės, jie iš tikrųjų veikia prieš valstybę, kenkia jos pozityviai raidai. Dešimtmečius mulkinta visuomenė iš inercijos leidžiasi mulkinama; jei trūksta duonos, tai nors reginių geidžia turėti. Todėl ir tarpsta tokie maištautojai. Iš savanaudiškų paskatų jiems atveria duris radijo ir televizijos komersantai, organizuoja jų pasirodymus „koridose“ ir „frontuose“, laikraščiai spausdina spalvotus jų atvaizdus. Neišsivadavusiai iš raudono rūko liaudžiai į akis pučiama migla.