Atnaujintas 2003 m. vasario 14 d.
Nr.13
(1117)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Pasaulis
Valstybė ir bažnyčia
Katalikų bendruomenė
Viltis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bažnyčių hierarchai V.Adamkui palinkėjo sėkmės ateities darbuose

Kadenciją baigiantis šalies vadovas Valdas Adamkus ir Katalikų bei Evangelikų Liuteronų Bažnyčių hierarchai

Penkerių metų darbu Lietuvos labui vasario 6 dieną Prezidentūroje surengtų pietų metu pasidžiaugė kadenciją baigiantis šalies vadovas Valdas Adamkus ir katalikų bei evangelikų liuteronų bažnyčių hierarchai.
Susitikime akcentuotas didelis Lietuvos dvasininkų indėlis puoselėjant europines vertybes, ugdant jaunąją kartą. Kalbėdami apie sklandų Lietuvos ėjimą į Vakarų erdvę, bažnyčių atstovai prižadėjo padėti pasirengti referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Siekdamas referendumo sėkmės, sakė dirbsiąs ir V. Adamkus.
"Duok Dieve, Prezidente, kad Jūsų balsas ir toliau visuomenėje būtų girdimas", - kadenciją baigiančiam V. Adamkui palinkėjo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
"Mes, vyskupai, norime ir toliau pasitarnauti, kad Lietuva taptų tikrai visavertė Europos narė, darysim ką galim", - sakė kardinolas. Pasak jo, Bažnyčia noriai bendradarbiaus ir su naujuoju Lietuvos vadovu Rolandu Paksu, ir su kitomis valdžios institucijomis.

Nesuvokiami paradoksai

Dar nė vienoje pasaulio valstybėje nebuvo pagerbti kolaborantai. Tačiau, kaip ne vienas jau įsitikinome, Lietuva - stebuklų kraštas. Čia ne tik pagerbiamas kolaborantas Nr.1, bet ir nemažai mažesniųjų „laborantų“ sėdi Seime, Vyriausybėje, jau nekalbant apie savivaldybes. Ir jeigu kas nors išdrįsta priminti jų praeitį, jie baisiai supyksta, nes, pasirodo, nieko blogo nedarę, tik tiesė kelius, statė gamyklas bei dirbo, dirbo ir dirbo nesudėdami bluosto, vykdė penkmečio ir septynmečio planus, apie ką jie dabar labai nenoriai prisimena. Tad koks gi čia kolaboravimas? Anot rašytojo A.Grybausko, kukliai nutylima, kad tuo pačiu sėkmingai kilta ir partinės hierarchijos laiptais, kad (kaip dabar teigiama - netikint idėja) tvirtinta partijos diktatūra ir visa okupacinė struktūra, o to, kad LSSR komunistų partija buvo anaiptol ne krašto dabintojų draugija, kažkaip ir nepaminima. Aišku, kolektyvinės kaltės samprata visiškai nepriimtina. Kiekvienas buvęs partinis išties vertinamas pagal jo darbus. Tačiau čia verta priminti keletą elementarių dalykų: komunistų partija iš tiesų yra genocido, masinio žmonių naikinimo partija, pražudžiusi nepalyginamai daugiau gyvybių nei Hitlerio nacistai. O Lietuvoje kompartija buvo pagrindinis okupacijos įrankis. Todėl paradoksalu, kad darbas okupacinėse struktūrose prilyginamas darbui Lietuvos labui. „Nusipelnę LSSR veikėjai“ nėra nusipelnę Lietuvos veikėjai, ir okupacijos periodas nėra Lietuvos valstybingumo tąsa. Mėgstama sakyti, jog metas liautis apie tai kalbėjus, kad viskas liko praeityje, kuri niekada nebegrįš. Negi? Tą praeitį bandoma grąžinti kitais pavidalais. Ir ne tik pasiduodant Maskvos spaudimui. Valstybingumas griaunamas ir kitais būdais: visuotine korupcija, valdininkų savivale, nusikalstamumo netramdymu, dažnai kvailų ir nesąmoningų įstatymų leidyba. Keisčiausia, kad apie tas piktžaizdes nuolat prisimenama prieš įvairaus lygio rinkimus. Faktiškai visos rinkimų kampanijos sutelkiamos ties korupcija, išklerusiu vadovavimu, skurdu. Žadamos didelės pensijos, mažesni mokesčiai ir panašūs dalykai. Vėliau viskas nutyla. Tačiau neilgam. Mat rinkimai veja rinkimus. Dabar, artėjant Seimo rinkimams, užsimota dar plačiau.