Atnaujintas 2003 m. vasario 14 d.
Nr.13
(1117)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Pasaulis
Valstybė ir bažnyčia
Katalikų bendruomenė
Viltis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5,7)

„Bet Dievas apstus gailestingumo...“ (Ef 2,4). Tasai, kurį mums kaip Tėvą apreiškė Jėzus Kristus. Apreiškė jį ir savyje parodė jo Sūnų (plg.Jn 1, 18; Žyd 1,1). Įsimintina akimirka, kai Pilypas, vienas iš dvylikos apaštalų, kreipiasi į Kristų:„Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“, o Jėzus atsako: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14,8). Tie žodžiai buvo ištarti atsisveikinimo kalboje, baigiant Paskutinę vakarienę, kuria prasidėjo anų šventųjų dienų įvykiai, turintys kartą visiems laikams patvirtini: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2,4). …Šiandienė mąstysena, turbūt daugiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Pats žodis „gailestingumas“ bei jo sąvoka tarsi trikdytų žmogų, kuris dėl mokslo ir technikos negirdėtos plėtros labiau nei bet kada užvaldė žemę ir tapo jos viešpačiu (plg. Pr 1,28). Toksai „žemės užvaldymas“, ne kartą vienpusiškai ir paviršutiniškai suprantamas, tartum jau nebepalieka vietos gailestingumui. Tą „žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje“ galime apibūdinti konstitucijos „Gaudium et spes“ įvado žodžiais. Ten, be kita ko, skaitome: „Ir taip jau yra, kad šiuolaikinis pasaulis pasirodo esąs drauge ir galingas, ir silpnas, sugebantis realizuoti ir geriausius, ir blogiausius dalykus; taip jam atsiveria kelias į laisvę ir priespaudą, į progresą ir atsilikimą, į brolybę ir neapykantą. Be to, žmogus dabar supranta, jog jam priklauso apvaldyti jėgas, jo paties pažadintas ir galinčias jį prislėgti arba jam tarnauti“ (Gaudium et spes, 9) ...Bažnyčia privalo juos nagrinėti ir svarstyti iš Dievo gautoje tikėjimo šviesoje. Kristuje apreikštoji tiesa apie Dievą, kuris yra „gailestingumo Tėvas“ (2 Kar 1,3), leidžia mums jį regėti labai artimą žmogui, ypač kai žmogų ištinka kančia ar iškyla grėsmė jo egzistencijai ir orumui.

Kančios problema

Pasaulinė ligonių diena minima vasario 11-ąją. Tą dieną Lurde (Prancūzija) Bernadetai Subirū pasirodė Švč.M.Marija. Lietuvoje Ligonių diena minima šeštą kartą. Vilniuje ji paminėta vasario 9 dieną, sekmadienį. Arkikatedroje šv.Mišias aukojo ir tai progai pritaikytą pamokslą pasakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Po šv.Mišių Arkikatedros bokšto varpinės salėje įvyko konferencija „Kančių tyloje“. Įžanginį žodį tarė Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė doc. Alina Šaulauskienė. Patirtimi, kaip įveikti fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį skausmą, dalijosi gydytojai Irena Pavilionienė ir Danielius Serapinas. Apie kančios prasmę pasakojo Arkikatedros administratorius kun.Ričardas Doveika (spausdiname jo pranešimo tekstą). Buvo pristatytas popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas, skirtas Pasaulinei ligonių dienai. Konferenciją surengė PGF „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija ir arkivyskupijos Šeimos centras.

Kančios problema

„Visa kūrinija iki šiol dūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8,22), - skaitome apaštalo Pauliaus laiške romiečiams. Iš tikrųjų kančios problema – įvairialypė. Tikriausia prasme ji kyla dėl blogio, kuris yra gėrio trūkumas, ribotumas ar iškraipymas. Ji paliečia visus – vienaip žemesnio išsivystymo kūrinius, kitaip gyvūniją ir pagaliau – žmogų.
Nors kančią patiria ir gyvūnai, ji „ypač esminga žmogaus prigimčiai“, nes jis sąmoningai ją išgyvena. Kančios, kaip ir žmogaus, gelmė – didžiulė. Žmogaus gelmę ji savitai atspindi ir pranoksta. Kančia priklauso žmogaus transcendencijai: ji yra viena iš sričių, kuriose žmogui skirta tam tikra prasme pranokti patį save: žmogus tam pašauktas slėpiningu būdu – skaitome Popiežiaus laiške „Salvifici doloris“. Žmogiškos kančios laukas – platus ir turi daugybę matmenų. Žodžiu „kančia“ neretai įvardijame fizinį skausmą ar nepatogumą, tačiau žmogiškoji kančia anaiptol tuo neapsiriboja: ji daugialypė, giliai įsišaknijusi plačioje žmogaus būtyje, taigi apimanti ir sielos skausmą, kurį gali sukelti netektis, išdavystė, nusivylimas, šmeižtas ir daugelis kitų dalykų. Šis įvairumas grindžiamas dvilypiu žmogiškos būties matmeniu ir nurodo į kūniškąjį bei dvasinį elementą, kaip tiesioginį kančios subjektą. Tačiau toks dalijimas į „kūno“ ir „sielos“ skausmą yra sąlyginis, nes žmogus yra šių dviejų, tarpusavyje labai susijusių – fizinio ir dvasinio – elementų vienovė.

Paminėta Pasaulinė ligonių diena

Vasario 11 dieną vienuoliktąjį kartą Pasaulinės ligonių dienos pagrindiniai renginiai vyko Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone, Mergelei Marijai dedikuotoje amerikiečių nacionalinėje šventovėje.
Vasario 4 dieną Vatikane buvo paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas, skirtas vasario 11-ąją švenčiamai šiemetinei Ligonių dienai.
Mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Išgelbėtoją… Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli (1 Jn 4,14.16). „Šie apaštalo Jono žodžiai,- rašo Popiežius,- labai gerai paaiškina sveikatos sielovados tikslus. Bažnyčia, atpažindama Kristų kenčiančiuose broliuose, įsipareigoja skelbti jiems Gerąją naujieną ir liudyti ją artimo meilės darbais. Kiekvienas žmogus širdyje kelia dramatiškus klausimus apie mirtį ir skausmą. Ir nors sekuliarizuotas mentalitetas norėtų juos pašalinti arba ignoruoti, šie klausimai vis tiek reikalauja atsakymo. Ypač kai susiduriama su tragiškais žmonių išgyvenimais, krikščionis yra pašauktas liudyti guodžiančią tiesą apie prisikėlusį Kristų, kuris pasiima visas žmonijos negandas, kančias, taip pat ir mirtį, ir viską paverčia gyvybe ir malone. Šią tiesą šiandien reikia skelbti ir liudyti visam pasauliui, iki pat žemės pakraščių“.