Atnaujintas 2003 m. vasario 14 d.
Nr.13
(1117)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Pasaulis
Valstybė ir bažnyčia
Katalikų bendruomenė
Viltis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Marijampolės dekanate

Jaunimo iš Maskvos viešnagė

Marijampolė. Vasario 3-4 dienomis mieste lankėsi keli katalikiško jaunimo iš Maskvos atstovai, daugiausia – įvairių specialybių studentai. Juos lydėjo kunigas Aleksandras Sevastynovičius. Šis kunigas yra Šv. Liudviko parapijos vikaras, atsakingas už jaunimo sielovadą. Kartu su svečiais iš Maskvos buvo ir kunigas Česlavas Pavliukevičius, prieš seminariją studijavęs Kauno politechnikos institute, o dabar dirbantis klebonu Roso parapijoje Gardino apskrityje (Baltarusija).
Vasario 4 dienos rytą svečiai kartu su klierikais dalyvavo šv. Mišiose Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje ir jų metu pagiedojo keletą giesmių. Per pamokslą kun. A. Sevastynovičius džiaugėsi šviesiais įspūdžiais, kuriuos jam nuo vaikystės paliko Lietuva. Gimęs Baltarusijoje, tik už aštuonių kilometrų nuo Lietuvos sienos, jis šį kraštą prisiminė kaip čia pat esantį kitokį pasaulį, kuriame galima įsigyti ne tik to, kas reikalinga buičiai, bet ir lengvai pasiekti katalikų kunigus, priimti sakramentus. Ir dabar, atvykus iš Maskvos į Vilnių, į akis krinta bažnyčių gausa, tarsi akivaizdus Dievo artumo ženklas. Šios Viešpaties artumą primenančios šventovės žadina tikinčiojo širdyje viltį, kviečia įsiklausyti į Dievo balsą ir jam paklusti. Kun. A. Sevastynovičius su dėkingumu prisiminė dabartinėje jo parapijoje Maskvoje, Malaja Lubiankos gatvėje, dirbusius lietuvius kunigus: tėvą Stasį Mažeiką, MIC, vėliau – Praną Račiūną, MIC.
Po šv. Mišių klierikai svečiams iš Maskvos padovanojo vaškinę žvakę, kurią kun. A.Sevastynovičius žadėjo uždegti reguliariai vykstančiuose katalikiško jaunimo susitikimuose. Savo ruožtu svečiai Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos bibliotekai paliko Maskvos arkivyskupo metropolito Tadeušo Kondrusievičiaus knygą „Vesna vozroždenija“ („Atgimimo pavasaris“). Šis 2001 metais išėjęs 448 puslapių leidinys yra skirtas Katalikų Bažnyčios struktūrų Rusijoje atstatymo dešimtmečiui. Jame atsispindi per tą laiką šios Bažnyčios nueitas kelias, sudėti arkivyskupo ganytojiški laiškai, pamokslai ir kiti tekstai. Svečiai iš Maskvos Lietuvoje dar aplankė Vilnių, Trakus ir Kauną.

VR

Alytaus dekanate

Iš kairės: Šv. Benedikto vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Teresė Langienė, sesuo Justina, sesuo Pranciška, sesuo Emanuela, kun. Kęstutis Bekasovas, Alytaus miesto švietimo skyriaus vyr. specialistė, rašytoja Elvyra Aleknavičienė, mokyklos direktorius Vytautas Bigaila, sesuo Imelda. Svečių knygoje pasirašo sesuo Jolanta

Smalsūs moksleiviai atidžiai klausėsi viešnių pasakojimo

Autoriaus nuotraukos

Seserys benediktinės ir elzbietietės viešėjo mokykloje

ALYTUS. Paskutinę sausio dieną į svečius pas Šv. Benedikto mokyklos moksleivius atvyko Kaune įsikūrusios seserų benediktinių kongregacijos atstovės – sesuo Pranciška, sesuo Justina, taip pat Šv. Elzbietos seserų kongregacijos seserys: vyresnioji sesuo Jolanta, seserys Emanuela ir Imelda. Šiai išvykai vadovavo Kauno Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas kun. Kęstutis Bekasovas.
Susitikime dalyvavo jaunesniųjų ir vyresniųjų klasių mokiniai, mokyklos vadovas Vytautas Bigaila, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Teresė Langienė, Alytaus miesto švietimo skyriaus vyresnioji specialistė, rašytoja Elvyra Aleknavičienė.
Sesuo Pranciška smalsiems moksleiviams papasakojo apie benediktinių atsikėlimą į Kauną iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Nesvyžiaus miesto (esančio dabartinėje Baltarusijos teritorijoje) dar 1624 metais lietuvio didiko A.Skorulskio rūpesčiu. Jo prašymu Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III padovanojo vienuolijai Šv.Mikalojaus bažnyčią Kaune. Dievas buvo maloningas, todėl per visus karus, okupacijas, represijas ir trėmimus išsaugojo seserų bendruomenę iki šių dienų. Dabartinė bažnyčia Kaune pastatyta 1822 metais. Tai Kauno senamiesčio puošmena. Bažnyčia ir vienuolynas vėl pašventinti 1992 metais. Benediktinių gyvenime svarbiausia – malda, kontempliacija, Dievo garbinimas, Dievo žodžio skaitymas, apaštalavimas, darbas.
Pasak sesers Pranciškos, benediktinių kongregacija šiuo metu labiau atitinka Kristų, nuolat besimeldžiantį, kad ir kur Jis būtų: kelyje, žmonių apsuptas, negyvenamoje vietovėje, tarp mokinių, su ligoniais ar vaikais. Seserys ypatingą dėmesį skiria Švč. Sakramentui garbinti.
Apie Šv. Elzbietos kongregaciją moksleiviams papasakojo jos vyresnioji sesuo Jolanta. Šios seserys ypač jautrios ir padeda vargšams, ligoniams. Jos trokšta sekti Kristaus pavyzdžiu. Juk ir XIII amžiuje gyvenusi Vengrijos karalienė šv. Elzbieta rėmė vargšus ir ligonius.
Moksleiviams buvo įdomu sužinoti, kodėl jaunosios seserys pasirinko vienuolių gyvenimą, kaip gyvena, mokosi, ką veikia ir pan. Į visus klausimus viešnios išsamiai atsakė.
Paaiškėjo, kad gausus būrys Šv.Benedikto vidurinės mokyklos mokinių yra geri giedotojai. Kartu su seserimis, pritariant gitarai, mokiniai sugiedojo giesmę „Dievas yra didis“. Visi moksleiviai gavo po šv. Benedikto atvaizdėlį, lankstinuką apie Šv. Elzbietos seserų kongregaciją.
Svečiai apžiūrėjo modernią mokyklą, pasirašė svečių knygoje, padėkojo šeimininkams už šiltą priėmimą, paskui skaniai papietavo mokyklos valgykloje.
Kuomet pernai Europos Sąjungos tarpparlamentinė komisija kartu su Lietuvos Seimo nariais lankėsi Kauno arkivyskupijoje ir susitiko su arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi, tada buvo paklausta ir apie katalikiškų mokyklų skaičių Lietuvoje. Jų kiekis iš tikrųjų dar nėra įspūdingas. Reikėjo didelių pastangų, organizacinių sugebėjimų, kad ir Lietuvoje, po 50 metų sovietizavimo, ateizmo, atsirastų katalikiškosios mokyklos.
Buvusio Alytaus dekano kunigo Juozo Gražulio (dabar Lietuvos vyriausiojo kariuomenės kapeliono, pulkininko leitenanto) ir Jotvingių vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) direktoriaus Kęstučio Miliausko iniciatyva Alytaus miesto Taryba 1991 m. spalio 3 d. nusprendė įkurti katalikišką pradinę mokyklą. Vykstant statyboms, miesto Taryba 1995 m. spalio 24 d. nutarė pradinę mokyklą pertvarkyti į katalikišką vidurinę. Kitų metų rudenį ši vidurinė mokykla pradėjo veikti, o 1998-aisiais pavadinta Šv. Benedikto vidurine mokykla. 2000 metų vasarį Lietuvoje pasirašyta pirma dviejų mokyklos steigėjų - Alytaus miesto savivaldybės ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos - sutartis.
Nuo 2002 metų birželio Alytaus šv. Benedikto vidurinei mokyklai vadovauja direktorius V.Bigaila. Direktorius pasakojo, kad mokykla siekia suteikti ne tik pradinį, pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, bet ir Evangelijos dvasia stengiasi išugdyti praktikuojantį sąmoningą kataliką, tarnaujantį Lietuvos ir kiekvieno žmogaus gerovei. „Mes didžiuojamės, kad mokykla turi šventojo Benedikto vardą, - teigia V.Bigaila. – Juk šv. Benedikto vardas išreiškia mokymo idėją, siekius ir mokinių ugdymo kryptį. (Lotyniškai „benedictus“ reiškia palaimintas, šlovinamas, malda.) Šv. Benediktas yra Europos globėjas. Jis laikomas Europos kultūros, švietimo ir amatų pradininku“.
Šv. Benedikto vardas Lietuvoje turi garbingą istoriją. Benediktinus Vytautas Didysis 1403 metais pasikviečia į Lietuvą ir juos įkurdina savo tėviškėje, Senuosiuose Trakuose. Šiemet nuo jų įsikūrimo Lietuvoje sukanka 600 metų. Mokykla, pasak direktoriaus, tikisi užmegzti ryšius su pasaulio benediktinais, sulaukti jų dėmesio ir paramos ugdant moksleivius.
Labai įdomiai mokyklos vadovas nusakė mokyklos reikšmę. Mokyklos projekte įgyvendinta įdomi idėja: tai yra laivas, plaukiantis gyvenimo vandenyne, išskleidęs keturias bures ir nešantis vaikystę, jaunystę išgyvenančius žmones, taip pat juos supančius mokytojus, tėvus, šeimos narius, kurie visada čia laukiami. Pedagogai tiki, kad Dievas globoja šią kelionę.
Čia besimokantys vaikai turi tik jiems tinkančią, jaukią savo vietą, todėl ir burių spalvos pritaikytos mokinių amžiaus tarpsniui. Pirmasis korpusas – pirmoji laivo burė. Čia mokosi patys mažiausieji, 1-3 klasių mokiniai. Antrojoje burėje – 4-6 klasių moksleiviai. Jiems reikia glostančių, švelnių mokytojų rankų ir geros širdies. Trečiojoje burėje – 7-9 klasėse besimokantys vaikai, tarsi gležni daigeliai, apsupti rūpestingos mokytojų globos. Ketvirtoji burė – pati didžiausia, skirta tiems, kurie turi pakilti, išskleisti sparnus savarankiškam gyvenimui, ateities kūrimui.
Kaip sakė direktorius V.Bigaila, mokykla vadovaujasi ne tik Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklų nuostatais, bet ir bažnytinės doktrinos normomis. Jos veikla reglamentuojama II Vatikano Susirinkimo deklaracija „Gravissimum educationis“, bažnytinės teisės 793-806 kanonais.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija