XXI amžius

Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio dekanate

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas diakonu pašventintam Andriui Šukiui įteikia Evangelijų knygą

Diakono Andriaus Šukio tėveliai Liudas ir Virginija
bei sesutė Jurgė

Naujasis diakonas Andrius ir Miežiškių klebonas kun. Kostas Balsys

Vitalio DAUPARO ir Francišeko JUSIELIO nuotraukos

Apsivilkęs Jėzaus Kristaus meile

Miežiškiai. Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas diakonu pašventino seminaristą Andrių ŠUKĮ. Tai Viešpaties dovana ne tik Miežiškių ir Velykių parapijų žmonėms, bet ir visos Panevėžio vyskupijos tikintiesiems.
Diakonas Andrius apsivilko Jėzaus Kristaus rūbą, kad galėtų, anot kunigo Alfonso Lipniūno, savo sieloje gyventi džiaugsmo šventę.
Štai keletas minčių apie kvietimą, atsiliepimą, tarnystę…

* * *

Diakone Andriau, esame kviečiami sekti Kristų, sekti Avinėlį, kad ir kur Jis eitų, gyventi su Juo, būti su Juo, jausti Jį. Prisimink savo pašaukimo kelionę.
Žmogaus pašaukimas - būti laimingam, visiškai save įgyvendinti ir skatinti savo artimo pašaukimą. Tai ir yra misija. Tarnauti kitam. Kaskart atsižvelgiant, ko Dievas nori iš tavęs. (Juk meldžiamės „Teesie Tavo valia”!) Užduotis nelengva. Tačiau ta misija džiaugsminga. Kai esi šaukiamas, atsakai „Taip”. Tapimas diakonu yra pasakymas „Taip” Kristaus Bažnyčiai.
Augau katalikų šeimoje. Religija buvo persmelkusi kiekvieną iš mūsų. Nebuvome tik šventinių pamaldų lankytojai. Religija buvo ir yra šaltinis bei visa ko pagrindas. Seneliai nuolat lankė Bažnyčią, kasryt ir kas vakarą meldėsi. Malda vienijo juos. Ir šiandien močiutės neišleidžia rožinio iš rankų.
Tėvai susituokė jauni. Visomis įmanomomis galimybėmis kabinosi į gyvenimą. Nebuvo lengva. Mane augino močiutė, kuri ir dabar rūpinasi savo „mažuoju” vaikaičiu. Mokykloje iki nepriklausomybės atkūrimo apie Dievą girdėti daug negalėjai, nors daugelis mokytojų tikėjo. Laisvei sugrįžus, viskas pakito.
Pamenu, dar pirmajai išpažinčiai rengėmės savosios bažnyčios bokšte slaptai, o po Pirmosios Komunijos jau galėjome viešai nusifotografuoti.
Paauglystė – didžiausias ieškojimų ir prieštarų laikotarpis, keliantis širdyje klausimus: kas aš? Pamenu įdomų įvykį. Būdamas vienuoliktokas kartu su klasės draugu nedrįsau įeiti pro Kauno seminarijos vartus. Prieš tai sutiktas pakeleivis (Dievas siuntė vienuolį, kuris, man įstojus į seminariją, dėstė vokiečių kalbą) parodė vartus, kad įeitume apsižvalgyti. Tačiau tada dar nedrįsome.
Šeima buvo ir yra „mažoji bažnyčia”. Mama Virginija – didžioji mano patarėja, tėtis Liudas – palaikytojas ir padrąsintojas, sesuo Jurgė – tikra linksmuolė. Jie – nuostabūs.
Dievas siunčia žmones, kad svarbiuose apsisprendimuose ir išbandymuose neliktum vienas. Vienas tokių - dabartinis mano klebonas, labai žmogiškai ir tėviškai atskleidęs manąjį pašaukimą. Apsispręsti niekada nėra paprasta. Tokiu momentu reikalinga kitų malda.
Atėjęs į Seminariją, sutikau žmones, iš kurių tikėjausi kažko daugiau (mat kartais linkstama per daug idealizuoti). Būti žmogumi – reiškia eiti į tobulumą, į šventumą. Tada surandi Jėzų, gyvąjį Dievą. Suvoki, kad esi sukurtas pagal Dievo paveikslą, kad esi Jo panašumas. Kad kiekviename turi pamatyti Jėzaus veidą, kad pats esi Šventosios Dvasios buveinė…
Prabėgo šešeri metai Seminarijoje. Kaip jautiesi šiandien?
Šešeri metai nėra toks ilgas laiko tarpas. Tai, ką siūlo Seminarija, yra pamatas gyvenimo praktikai. Galima daug kalbėti apie Dievą ir krikščionybę, tačiau svarbiausia - gyventi tuo, ką kalbi. Suprantu, kad arba būni Bažnyčioje visiškai jai atsidavęs, arba kaip tas jaunas žmogus iš Evangelijos, Jėzaus paragintas viską palikti ir sekti jį, nusiminęs pasitrauki. Kitos išeities nėra.
Seminarijos aplinką kuria kiekvienas. Svarbiausia – draugystė („Aš jus draugais vadinu”, - sako Kristus). Vienas ne kažin ką gali padaryti. Be to, Bažnyčia nėra atskirų individų, besirūpinančių savo interesais, institucija. Bažnyčia yra asmenų bendruomenė. Be draugystės ji neįmanoma.
Kunigystei rengeisi ir parapijoje. Kokios patirties įgijai šioje aplinkoje?
Gimiau Panevėžyje, o mano parapija Miežiškiai (Panevėžio r.). Už visą sielovadinę patirtį esu dėkingas klebonui kun. Kostui Balsiui. Šis žmogus yra nuostabus, išmokęs daug praktiškų dalykų, skatinęs, raginęs. Visus tuos metus, besimokydamas Seminarijoje, žiemos ir vasaros praktikas atlikdavau šioje parapijoje.
Žmonės yra nuoširdūs. Šiandien kaime sudėtinga. Todėl Bažnyčia turi skleisti viltį, skatinti siekti bendrojo gėrio, padėti vienas kitam. Tai kalba ir socialinis Bažnyčios mokymas. Po vieną mažai ką galime nuveikti. Reikia įsikibti kito rankos. Tada - veikti, žadinti miegančiuosius.
Esu dėkingas visiems ir kiekvienam sutiktam parapijose. Už buvimą kartu ir bendrą maldą.
Papasakok, kas yra diakono šventimai, kas vyksta jų metu?
Diakonato šventimai prasideda po Evangelijos. Šventinamasis išeina prieš vyskupą, jam prisistato ir nusilenkia pagerbdamas jį. Po to vyskupas klausia įgaliotą kunigą apie kandidato į diakono šventimus vertumą.
Po vyskupo pamokslo, kandidatas į diakonus pasižada būti klusnus. Šventinamasis sudėtas rankas padeda ant vyskupo rankų ir pažada jam bei jo įpėdiniams pagarbą ir klusnumą. Sudėtos maldai rankos simbolizuoja atsidavimą Viešpačiui, pasiryžimą visur klausyti Dievo balso. Tokiu pat būdu ir šventinamasis šia apeiga parodo savo atsidavimą vyskupui kaip Apaštalų Įpėdiniui, pasiryždamas vyskupo klausyti kaip paties Kristaus, iš kurio vyskupas gavo galią valdyti ir ganyti Dievo tautą.
Per Visų Šventųjų litaniją šventinamasis, kaip Kristus Getsemanėje, parpuola kniūbsčias maldai prieš galutinai apsispręsdamas aukai ir diakono tarnystei.
Kaip apaštalas Paulius gavo kunigystės malonę ir galias apaštalų rankų uždėjimu, taip ir vyskupas, uždėdamas rankas, įšventina diakoną, nes turi kunigystės pilnatvę ir yra Apaštalų Įpėdinis. Tik vyskupo suteikti šventimai yra tikri ir galiojantys. Po tylaus rankų uždėjimo vyskupas kalba konsekracijos maldą.
Po to naujasis diakonas aprengiamas diakono drabužiais. Alba – baltas drabužis, panašus į senovės romėnų tuniką, simbolizuoja diakono tyrumą, šventumą. Savo ilgiu žymi ištvermę. Stula, perjuosta per kairįjį petį, simbolizuoja diakono galias – šventinti, mokyti, taip pat ženklina pareigas. Dalmatika – diakono rūbas, simbolizuojantis ir ženklinantis meilę. Diakonas privalo apsivilkti Jėzaus Kristaus meile. Kadangi šis drabužis velkamas virš kitų drabužių, tai reiškia, kad meilė viršija visas kitas dorybes.
Aprengus šiais drabužiais, pašventintajam įteikiama Evangelijų knyga. Šioje knygoje užrašyti Dievo žodžiai, kuriais Visagalis moko ir veda savo išrinktąją Tautą. Diakonas turi pats gyventi Dievo Žodžiu, būti Jo persmelktas ir taip pat tuo gyvybės Žodžiu dalytis su tikinčiaisiais, juos mokyti, auklėti, patarti.
Pabaigoje vyskupas pabučiuoja šventinamąjį, tuo dar kartą pabrėžia, kad naujai įšventintą diakoną priima į savo bendradarbių eiles.

Kalbėjosi Justas JASĖNAS

Paminėtas vienuolijos jubiliejus

Kalba Lietuvos provincijos vyresnioji sesuo Rita Bernotaitė

Pirmoje eilėje sėdi (iš kairės): vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Telšių vyskupas Jonas Boruta, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius kan. Bronius Antanaitis

Autoriaus nuotraukos

Panevėžys. Vasario 8-ąją buvo pažymėti Švč.Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijos 125-metis ir Lietuvos provincijos 80-metis. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Panevėžio vienuolyno koplyčioje. Jas aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, dalyvavo vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Šiaulių ir Telšių vyskupai - Eugenijus Bartulis ir Jonas Boruta, jėzuitas kunigas Leonardas Jagminas, Telšių kunigų seminarijos vicerektorius kun. Antanas Lapė, Panevėžio vyskupijos kancleris kun. Tomas Skrudupis. Jubiliejų proga seseris vienuoles sveikino Panevėžio vyskupas J.Kauneckas. Ganytojas linkėjo joms džiaugsmo nešant Viešpaties kryžių bei didesnio pasisekimo pritraukiant kuo daugiau naujų širdžių į tikėjimo kelią. Jis pasakė nuoširdų ir gyvais gyvenimo pavyzdžiais paremtą pamokslą.Visi vyskupai palaimino vienuoles bei dalyvaujančius Mišiose žmones geriems darbams.
Po šv.Mišių visi buvo pakviesti į vienuolyno salę. Šventę čia pradėjo Lietuvos provincijos vyresnioji sesuo Rita Bernotaitė.
Ji dėkojo visiems, susirinkusiems pažymėti dviejų garbingų jubiliejų. Kartu s. R.Bernotaitė pristatė į iškilmes atvykusius - vyskupą emeritą J.Preikšą, Panevėžio, Šiaulių ir Telšių vyskupus J.Kaunecką, E.Bartulį ir J.Borutą, jėzuitą kun. L.Jagminą, Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorių kan. B.Antanaitį, viešnias - seseris vienuoles iš Lenkijos ir Latvijos. Buvo perskaitytas šiai šventei skirtas eilėraštis. Jo autorė s. Berchmansa - vyriausia pašaukimu visoje provincijoje.Vienuolyno slenkstį ji peržengė 1929 metais.
Paskui susirinkusieji buvo supažindinti su kongregacijos ir Lietuvos provincijos atsiradimo istorija. Kongregacija buvo įkurta 1878 metais tėvo Honorato Kožminskio. Lietuvos provincijos atsiradimo data - 1923 metai. Jos vyresniąja buvo paskirta s. Zofija Margarita Rimkevičaitė.
Prisiminti pirmuosius Lietuvos provincijos metus, praleistus Panevėžyje, buvo pakviesta s. Domicelė Gailiušytė. Vienuolyno nare ji tapo 1934 metais. Tai buvo sunkus, kartu ir laimės kupinas laikas. Tai buvo s. D.Gailiušytės jaunystės metai.
Okupavus Lietuvą sovietams, seserys buvo išvarytos iš savo namų ir jos pasklido po visą šalį, kad galėtų pradėti rašyti naują savo veiklos lapą pavergtoje Tėvynėje. Jos tapo lyg pavienėmis vienuolėmis, slapta apaštalaujančiomis ir tyliu pavyzdžiu liudijančiomis Kristų savo aplinkoje. Ką išgyveno tuo laiku pačios seserys, susirinkusiems į jubiliejines iškilmes pasakojo s. Marytė Medišauskaitė.
Tačiau po nakties būtinai išaušta rytas, todėl po sunkių persekiojimų, draudimo laikų sušvito vilties šviesa – laisvė. Kartu su Lietuvos laisve atgijo, kad atnaujintų vienuolišką gyvenimą. Panevėžyje buvo grąžinti buvę provincijos centriniai namai. Seserys, pasitikėdamos Švč.Motinos Marijos globa, būrėsi į bendruomenes bendram gyvenimui, bendrai maldai, bendram darbui. Apie tuos džiugius laikus pasakojo jauniausioji vienuolių kartos atstovė s. Kristina Bernatonytė: ”Kada sugrąžino provincijai centrinius namus, mes, kaip tos bitutės, suleistos į naują avilį, pradėjome rengtis naujam gyvenimui. Atgauti namai buvo labai apleisti, todėl teko nemažai paprakaituoti juos tvarkant.Trūkstant lėšų, daug darbų reikėjo atlikti pačioms: nuskusti sienas, perdažyti langus ir duris, valyti remontuojamas patalpas”.
Visas jų vargas buvo apvainikuotas 1994 metais šių namų koplyčios pašventinimu.
Nuoširdžius palinkėjimų žodžius vienuolėms tarė visi iškilmėse dalyvavę vyskupai. Kalbėjo į šventę atvykusi kongregacijos generalinė motina Danuta Vrobel, Lomžos provincijos sesuo Kazimiera Kovalčik. Kalbėjo Švč. Trejybės bažnyčios rektorius kan. B.Antanaitis, Margaritos Rimkevičaitės technologijos mokyklos atstovai.
Provincijos vyresniajai s. R.Bernotaitei buvo įteiktas didžiulis kaimiškos ruginės duonos kepalas, ant kurio viršaus buvo išvedžiotas skaičius 80. Susirinkusiesiems buvo parodyta meninė programėlė, ją parengė vienuolės.

Bronius VERTELKA