Ar rinkimų sistemos pakeitimas
išgydytų politinio gyvenimo piktžaizdes?
Lietuvoje eilinį kartą siūloma
taisyti rinkimų sistemą. Inicijuojamas referendumas, kuriame siūloma
keisti Seimo rinkimų tvarką. Panašių iniciatyvų būta ir praeityje.
Jos nepavyko ir, atrodytų, neverta daug dėmesio skirti V.Uspaskich
ir jo bendraminčių idėjoms aptarinėti. Deja, viskas daug pavojingiau,
nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia jau per Prezidento rinkimus
įsitikinome didelių pinigų galia kurti rinkėjams patrauklias iliuzijas.
Įdėmiau pažvelkime į žmonių, kurie remia rinkimų sistemos pataisas,
pavardes. Dauguma jų labai turtingi žmonės. Galbūt jie nėra patyrę
politikai, tačiau verslo pasaulyje jaučiasi kaip žuvys vandenyje.
Prie klausimo kodėl Lietuvos oligarchams svarbu pakeisti rinkimų
sistemą, grįšiu kiek vėliau.
Dar vienas dalykas Lietuvos politiniame gyvenime tikrai netrūksta
piktžaizdžių. Politinės partijos neatlieka tos misijos, kurią
turėtų atlikti demokratinėje visuomenėje, pilietinės struktūros
vis dar negyvybingos, visuomenėje vyrauja tik trečiajame pasaulyje
analogus turinti turtinė nelygybė. Prezidento rinkimai aiškiai
parodė, jog didelė Lietuvos gyventojų dalis ilgisi tvirtos rankos,
netiki dabartiniu politiniu elitu. Pastarasis savo ruožtu gyvena
dramblio kaulo bokšte ir visiškai neįsivaizduoja realios padėties
visuomenėje. Labai tikėtina, kad tokioje situacijoje V.Uspaskich
kvietimas suduoti mirtiną smūgį politinėms partijoms, tariamai
suteikti žmonėms didesnę pasirinkimo galimybę gali tapti patraukliu
masalu. Deja, socialinių negandų gydymas, kurį šiandien siūlo
Lietuvos oligarchai, yra žalingesnis už pačią ligą.
Kodėl dabar pavojinga keisti rinkimų sistemą? Pirmiausia todėl,
kad politinio gyvenimo chaoso priežastis šiandien yra ne partijų
gausa, bet jų silpnumas. Didžioji dauguma politinių partijų yra
oligarchų įtakoje ir tarnauja jų interesams. Dabartinėje Lietuvoje
politiką daro tie, kurie demokratinėje pilietinėje visuomenėje
turėtų budriai stebėti, jog politinis gyvenimas vyktų pagal sąžiningas
ir racionalias taisykles. Turiu galvoje žurnalistus, verslininkus.
Tai, kad Lietuvoje žiniasklaida yra tapusi reikiamos informacijos
gamybos cechu, yra atskiro rašinio tema. Simptomiška ir tai, kad
žurnalistai nemato didesnio skirtumo tarp profesionalios politikos
ir žurnalistikos. Jie drąsiai kandidatuoja į valstybės prezidentus,
Seimo narius. Savo ruožtu Lietuvos verslininkai dar Nepriklausomybės
pradžioje įsisąmonino mintį, jog pelningiau ne demokratinė, tvirtą
stuburą turinti, bet mūsiškių valdžia. Iš pradžių bandyta finansuoti
politikus, taip juos pririšant prie savęs. Vėliau kilo idėja,
kad tai - nereikalingos išlaidos: paprasčiau patiems ateiti į
valdžią. Kas galėtų paneigti, jog V. Uspaskich verslas niekada
taip neklestėjo, kaip jam tapus Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku?
Seimo nario kėdė racionali investicija, todėl nenuostabu, jog
šiandien investuojama į idėją, kad Seimo narius reikia rinkti
tik vienmandatėse apygardose. Priėmus tokią pataisą, dideli pinigai
galėtų įveikti bet kokias kliūtis. Tiesa, ir dabar oligarchai
patenka į Seimą, tačiau, pakeitus rinkimų sistemą, labai tikėtina,
kad Lietuvą valdys tik jie ir jų finansuojami atstovai.
Gal aš per menkai pasitikiu Lietuvos žmonių sąmoningumu? Negi
mes nemokėsime pasirinkti? Gal ir mokėsime, bet pasirinkti bus
sunkiau. Taip pat bus sunkiau kontroliuoti mainus balsas už butelį.
Tikiu, kad ilgainiui atsiskleistų oligarchų savanaudiškumas ir
nenoras dirbti bendrajam labui. Deja, už praregėjimą turėtume
sumokėti didelę kainą. Eksperimentai su demokratija yra itin brangūs,
tai gal geriau pasinaudokime demokratine teise jiems pasipriešinti?
Andrius NAVICKAS
Krikščionių pilietinio veikimo centro pirmininkas
© 2003 "XXI amžius"