XXI amžius

Amerikiečių atstovai tikrino religinės laisvės padėtį Rusijoje

Vatikano diplomatinis atstovas Rusijoje italas arkivyskupas Antonijus Meninis su prezidentu Vladimiru Putinu

EPA-ELTA nuotrauka

Tikinčiųjų teisės nėra tik valstybės vidaus reikalas

Atsiliepdami į popiežiaus Jono Pauliaus II ir kitų religinių vadovų pareikštą susirūpinimą dėl nepatenkinamos religinės laisvės padėties Rusijoje, sausio 18-25 dienomis toje šalyje lankėsi Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybinės komisijos, skirtos religinės laisvės priežiūrai užsienio šalyse, atstovai. Grupę sudarė komisijos pirmininkė Amerikos žydų komiteto žmogaus teisių ekspertė Felisa Gaer, kuri dirba Jakovo Blaušteino instituto Niujorke direktore, taip pat komisijos vicepirmininkas JAV bachajų religijos nacionalinio dvasinio centro vienas vadovų Firuzas Kazemzadė ir komisijos narys Merilendo valstijos katalikų vyskupas Viljamas Frensis Merfis.
Tarptautinės religinės laisvės komisija, veikianti kaip JAV valstybės departamento (užsienio reikalų ministerijos) padalinys,Kongreso sprendimu buvo sukurta 1998 metais. Ją dvejų metų kadencijai sudaro devynių skirtingų religinių bendruomenių atstovai, kuriuos skiria JAV prezidentas, Senatas ir Atstovų rūmai. Kiekvienais metais komisija pateikia ataskaitą apie religinės laisvės padėtį pasaulyje, kurios pagrindu sudaromas „gėdingas sąrašas“ šalių, keliančių susirūpinimą dėl sąžinės ir religinės laisvės teisių pažeidimų. Kraštutiniu atveju, kai šalyje religinių motyvų pagrindu vyksta didelė tikinčiųjų diskriminacija, komisija rekomenduoja JAV administracijai imtis atitinkamų ekonominių bei politinių sankcijų prieš žmogaus teises pažeidinėjantį režimą.
Pažymėtina,kad, pradedant aštuntajame dešimtmetyje vadinamuoju Helsinkio procesu, pagimdžiusiu stiprų tarptautinį žmogaus teisių sąjūdį buvusiame komunistiniame Rytų bloke, dabar yra visuotinai priimta, kad žmogaus teisės, tarp jų ir religinė laisvė, negali būti laikoma atskiros valstybės „vidaus reikalu“. Yra atitinkami tarptautinės teisės dokumentai, kurių privalu laikytis visoms jas pasirašiusioms vyriausybėms ir kurių nesilaikymas teisėtai kelia pasaulinės bendrijos narių susirūpinimą. Pavyzdžiui, Vienos 1989 metų deklaracijoje, kurią pasirašė ir Rusija, aiškiai patvirtinama, kad religinės bendruomenės turi teisę tvarkytis pagal savo kanonines normas. Todėl kokiam nors Rusijos vyriausybės nepasitenkinimui dėl Katalikų Bažnyčios Rusijoje pertvarkymų 2002 metų vasarį, kai iš buvusių apaštalinių administratūrų sudarytos keturios vyskupijos, neturėtų būti jokio pagrindo. Šis kanoninis pertvarkymas yra Katalikų Bažnyčios vidaus reikalas, kuriam ji turi visišką teisę, tuo labiau kad apie šį sprendimą Rusijos vyriausybė buvo informuota iš anksto.
Per vėlesnius mėnesius po vyskupijų sudarymo Rusijos vyriausybė išvarė iš šalies keturis katalikų kunigus ir Irkutske rezidavusį vyskupą Ježį Mazurą. Dvasininkai buvo išvaryti be išsamaus paaiškinimo, tik nurodžius, jog yra FSB (taip dabar Rusijoje vadinasi buvusi sovietinė saugumo tarnyba KGB) jurisdikcijoje. Kitos valdžios priemonės, įskaitant trukdymus dėl religinių bendruomenių registracijos, naujų maldos namų statybos, leidybinės veiklos, sukėlė Vakaruose didelį susirūpinimą, jog valstybiniu mastu diskriminuojama katalikų religinė mažuma politiškai įtakingos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios naudai, kurios vadovybė neslepia savo priešiškumo katalikybei. Šią problemą gegužės mėnesį iškėlė pats Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas, kuris tuomet Maskvoje pirmą kartą susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pagaliau šiemet sausio 13 dieną, kalbėdamas prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatams, popiežius Jonas Paulius II sakė, kad iš Rusijos vyriausybės jis „tikisi konkrečių sprendimų, kurie užbaigtų šią krizę ir kurie atitiktų tarptautinius susitarimus…“

Sielovados baruose turi pakakti erdvės visiems

JAV komisijos atvykimą į Maskvą, matyt, nulėmė šis Popiežiaus kreipimasis, o taip pat gruodžio mėnesį į Rusijos spaudą prasiskverbęs vyriausybinio dokumento projektas, kuriame nurodoma, kad Katalikų Bažnyčia, kaip „labiausiai ekstremistinė organizacija“, kelia didžiausią pavojų Rusijos nacionaliniam saugumui. Ši nuostata, kuri, anot vieno Maskvos dienraščio, „vargu ar gali ateiti į galvą sveikai mąstančiam žmogui ir nors kiek išsilavinusiam pareigūnui“, buvo išreikšta ataskaitos projekte „Dėl kovos su religinio ekstremizmo apraiškomis Rusijos Federacijoje“, kurią rengė ekspertų grupė, vadovaujama nacionalinių ir migracijos reikalų ministro Vladimiro Zorino ir Kremliaus paskirto Čečėnijos valdytojo Achmato Kadyrovo.
Tarptautinės religinės laisvės komisija kitą dieną po Šventojo Tėvo kalbos diplomatams pasiuntė laišką JAV valstybės sekretoriui Kolinui Pauelui, kuriame paragino Jungtinių Valstijų vadovybę imtis priemonių, kad būtų pasipriešinta bandymams apriboti religinę laisvę Rusijoje. „Dėl Rusijos turimos įtakos regione negatyvūs pokyčiai jos politikoje religijos atžvilgiu gali turėti pragaištingą poveikį religinei laisvei ir kitose šalyse“, - buvo teigiama laiške. Komisijos manymu, nors parengtas minėtos ataskaitos tekstas „dėl kovos su religiniu ekstremizmu“ yra tik projektas (vėliau nuo jo ministras V.Zorinas atsiribojo), tačiau jo turinys pats savaime kelia rimtą susirūpinimą dėl tikėjimo išpažinimo laisvės likimo Rusijoje.
Komisijos atstovams sausio 18 dieną atvykus į Maskvą, jos narys vyskupas V.Merfis amerikiečių žiniasklaidos atstovams sakė, kad komisija bus rūpestinga ir atidi, susipažindama su religinės laisvės reikalų padėtimi Rusijoje. Nors 600 tūkst. narių turinti Rusijos katalikų bendruomenė tėra „nykštukas“ prieš tuos 80 milijonų, kurie sakosi priklausantys Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai, tačiau šis skirtumas, vyskupo nuomone, neturėtų labai daryti įtakos šalies vyriausybės politikai religinės laisvės garantavimo atžvilgiu.
„Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje neleistina religijos diskriminacija arba valstybės kišimasis į religinių mažumų veiklą. Tai tiesiog nepriimtina, - kalbėjo vyskupas V.Merfis. - Vienas iš dalykų, kuriuos aš norėčiau išsiaiškinti, kokiu laipsniu tai priima pati Stačiatikių Bažnyčia dėl Rusijos etninės padėties ir dėl to pabrėžimo, kad Stačiatikių Bažnyčia ir „šventoji Motina Rusija“ yra viena“. Jo įsitikinimu, Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, kaip didžiausia stačiatikių bendruomenė Rytų Europoje, ir Katalikų Bažnyčia turi būti partnerės, o ne varžovės. Kaip žinoma, Maskvos patriarchatas nuolat kaltina Katalikų Bažnyčią neva ekspansija jos kanoninėje teritorijoje ir prozelitizmu.
„Mes neturime kalbėti apie bandymus perimti tikinčiuosius iš vienos Bažnyčios į kitą. Tai skelbimo, Jėzaus Kristaus skelbimo, reikalas, ir jeigu mes tai darome nuoširdžiai, tada Jėzaus Kristaus skelbimas turi savo galią patraukti. Bet nė viena krikščionių grupė neturi matyti grėsmės jai, - teigė vyskupas. - Pakanka erdvės visiems“.
Vizito metu vyskupas V.Merfis ir kiti komisijos nariai, žinoma, domėjosi ne tik katalikų, bet ir kitų religinių mažumų padėtimi Rusijoje, aiškinosi dėl tam tikrų antisemitizmo bei antimusulmoniškų (dėl padėties Čečėnijoje) apraiškų stiprėjimo. Amerikiečių delegacija pirmiausia ištyrė įstatymo, reguliuojančio religinių bendruomenių veiklą, taikymo praktiką, ypač dėl bendruomenių registravimo sunkumų ir valdžios įstaigų santykių su neregistruotomis religinėmis organizacijomis. Buvo aptariamos iškylančios vizų gavimo problemos užsieniečiams dvasininkams, kurie sudaro didžiąją daugumą iš Rusijoje dirbančių katalikų kunigų.

Rusai neįprato gyventi pagal įstatymus

„Atvejų, kada valstybė atsisakė išduoti vizas katalikų dvasininkams, yra pakankamai daug ir, mūsų požiūriu, tai nėra atsitiktinai, - kalbėjo spaudos konferencijoje Maskvoje komisijos vadovė F.Gaer. - Šis klausimas rimtas ir kelia mums susirūpinimą“. Beje, per pastaruosius metus įvažiavimo į Rusiją vizos buvo atšauktos arba nepratęstos ne tik keliems katalikų kunigams, bet ir protestantų bei kitų tikybų dvasininkams. JAV komisijos nariai apie šias ir kitas religinės laisvės problemas kalbėjosi susitikimuose su įvairių Rusijos krikščioniškų konfesijų ir kitų religinių bendruomenių atstovais, žmogaus teisių gynimo organizacijų vadovais, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijų pareigūnais, atsakingais Prezidentūros darbuotojais. Visą surinktą ir apibendrintą medžiagą tarptautinės religinės laisvės komisija Vašingtone turėtų paskelbti gegužės mėnesį savo tradicinėje metinėje ataskaitoje.
Baigiant vizitą duotame interviu Maskvos dienraščiui „Nezavisimaja gazeta“ delegacijos vadovė F.Gaer sakė, kad komisija kol kas nepriėjo prie galutinių išvadų dėl religinės padėties Rusijoje ir tik pavadino ją „trapia“. Ji teigė, kad „religijos laisvė Rusijoje šiuo metu dar neįgijo galutinai susiformavusio pobūdžio, todėl padėtį šioje srityje kol kas galima charakterizuoti kaip trapią“. Ypač tai pasakytina apie didelės tarptautinės kritikos susilaukusio 1997 metais priimto įstatymo „Apie sąžinės laisvę ir religines organizacijas“, kuris buvo vienašališkai palankus Stačiatikių Bažnyčiai ir kuriuo norėta atlikti religinių bendruomenių „valymą“, vykdymą praktikoje, jo nevienareikšmišką interpeliaciją ir pataisas.
F.Gaer pažymėjo, kad, be susirūpinimą keliančio vizų atšaukimo užsieniečiams, taip pat neigiamai vertintinos iškylančios problemos su komunistų konfiskuotos bažnytinės nuosavybės grąžinimu ir „daromos kliūtys naujų maldos namų statybai. Šie faktai nesiderina su tomis garantijomis ir normomis, kurios suformuluotos Rusijos konstitucijoje“. Komisijos narius, žinoma, ypač domino skandalingojo „Zorino ataskaitos projekto“ rengimo aplinkybės, užkulisiai ir „ką visa tai galėtų reikšti“, sakė F.Gaer. Nepaisant to, kad Rusijos pareigūnai bando aiškinti, jog spaudoje pasirodęs minėto dokumento tekstas tėra klastotė, JAV tarptautinės religinės laisvės komisijos nariai vis dėlto linkę manyti, kad religinės laisvės politika Rusijoje turi tendenciją būti vykdoma būtent to paskelbto dokumento projekto dvasia.
Iš tiesų Rusija žmogaus teisių gynėjų pasaulyje žvilgsnius kreipia ne tik dėl „trapios“ padėties religinės laisvės srityje, bet ir dėl vis dar pasitaikančių atvejų apriboti veikimo, pavyzdžiui, žiniasklaidos laisvę. „Turbūt tai, kas dabar vyksta Rusijoje, geriausiai apibūdino vienas iš susitikimų su mumis dalyvių, - sakė F.Gaer. - Jis teigė, kad rusai kol kas nepriprato gyventi pagal įstatymų laikymosi tvarką. Iš tikrųjų po tokio ilgo laiko, kai valstybė buvo nukreipta prieš religiją, padėtis negali būti lengva. Ir permainos įstatymdavystėje dar nepakankamai įsitvirtino žmonių gyvenime ir sąmonėje“. Pagaliau nereikia užmiršti, kad ir tarptautiniai standartai religinės laisvės bei tikinčiųjų teisių srityje buvo priimti tik prieš 50-60 metų, kas dar visiems yra palyginti nesenas dalykas, dėl kurio vyksta ir pasaulinės diskusijos.
Religinės laisvės padėties gerėjimu Rusija turi būti suinteresuota ir dėl daugelio kitų priežasčių. Kaip sausio pabaigoje duotame interviu Maskvos dienraščiui „Izvestija“ pastebėjo JAV kongresmenas Tomas Lantosas, nuo gegužės mėnesį pateiktos Tarptautinės religinės laisvės komisijos ataskaitos priklausys Kongreso nuostatos dėl žinomos „Džeksono ir Veniko pataisos“ atšaukimo, kuri iš sovietinių laikų dėl žmogaus teisių pažeidimų neleidžia Rusijai suteikti palankaus prekybos partnerio statuso. Pagaliau nuo to priklausys ir Jungtinių Valstijų laikysena dėl Rusijos trokštamo priėmimo į Pasaulio prekybos organizaciją. „Aš noriu tiesiai pasakyti: religinė laisvė yra sąlyga jūsų šalies priėmimui į civilizuotą Vakarų valstybių šeimą, - sakė kongresmenas. - Rusijoje turėtų būti leidžiama būti kitų religinių konfesijų atstovams“.

Viltys dėl permainų

Kelios dienos prieš JAV komisijos vizito pradžią, sausio viduryje, į Maskvą atvyko naujas Vatikano diplomatinis atstovas Rusijoje italas arkivyskupas Antonijus Meninis. Tai, kad per pastaruosius dešimt metų, kai formaliai buvo atkurti Rusijos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai, Vatikano atstovas Maskvoje keičiamas jau ketvirtą kartą, rodo šių santykių problemiškumą. Arkivyskupo A.Meninio pirmtakas vokietis arkivyskupas Georgas Curas praėjusiais metais ne kartą pareiškė protestus dėl katalikų dvasininkų išvarymo, tačiau jam nepavyko nei pakeisti tų sprendimų, nei gauti kokį paaiškinimą Rusijos užsienio reikalų ministerijoje. Arkivyskupas A.Meninis, kuris prieš tai dirbo apaštališkuoju nuncijumi Bulgarijoje, be kitų pagrindinių kalbų, taip pat moka ir rusų kalbą, atvykęs į Maskvą žurnalistams sakė, kad tikisi, jog „santykiai tarp Šventojo Sosto ir Rusijos Federacijos plėtosis abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo dvasia“.
Beje, iki šiol Vatikano diplomatiniai santykiai su Rusija nėra visavertiški, tai yra ambasadų lygiu, todėl arkivyskupas A.Meninis, kaip ir jo pirmtakai Maskvoje, neturės apaštalinio nuncijaus statuso, o tebus tik „Vatikano atstovas Rusijos Federacijoje“. Dėl to ir skiriamuosius raštus jis iš pradžių įteikė tik Užsienio reikalų ministerijai. Tačiau netikėtai vasario pradžioje (jau JAV komisijai išvykus iš Maskvos) arkivyskupą A.Meninį (tarsi kaip tikrą ambasadorių, tai yra nuncijų) panoro Kremliuje priimti pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, su kuriuo vyko formalus, tačiau draugiškas pokalbis.
V.Putinas pasisakė už būtinumą toliau plėtoti Rusijos ir Vatikano politinį dialogą. „Daugeliu klausimų, tarp jų ir tokių kaip kova su terorizmu, mūsų pozicijos praktiškai sutampa su Vatikano“, - sakė Rusijos prezidentas. Jo nuomone, geri dvišaliai Rusijos ir Vatikano santykiai „turėtų padėti daugelio sudėtingų dabartinės pasaulio sąrangos klausimams spręsti“. Žinoma, šis dvišalis politinis dialogas priklausys, ar gerės Vatikano ir Maskvos patriarchato santykiai. Atvykęs į Maskvą arkivyskupas A.Meninis sakė, kad „reiškia pagarbą, vertinimą ir tikrą padėką“ Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai už „didžiąsias rusų tautos dvasines ir kultūrines tradicijas“. Šie žodžiai yra tarsi ištiesta ranka, kviečianti į susitaikymą.
Bažnytinio gyvenimo Rusijoje stebėtojai pažymi gana svarbų faktą, jog pastaruoju metu gerokai sutriko patriarcho Aleksijaus sveikata ir kad jam pats laikas pagalvoti apie tai, kokį pėdsaką jis paliks tarpbažnytinių ir ekumeninių santykių istorijai. Praėjusių Kalėdų proga patriarchas Aleksijus II į Romą popiežiui Jonui Pauliui II pasiuntė labai šiltą sveikinimą su kvietimu „atnaujinti mūsų broliškus kontaktus ir tuo būdu parodyti džiaugsmingą pagarbą dieviškajam Kūdikiui, kuris atėjo į žemę mūsų išgelbėti“. Maskvos katalikų arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius ta proga pastebėjo, jog tokie mandagūs sveikinimai daugiau yra formalus dalykas (atitinkamą sveikinimą patriarchui Aleksijui II stačiatikių Kalėdų, švęstų sausio 7-ąją, proga pasiuntė ir Jonas Paulius II), tačiau, atsižvelgiant į atšalusių Romos ir Maskvos bažnytinių santykių kontekstą, jie gali būti prasmingi ir stiprina viltį, kad „blogiausia jau praeityje“.
Panašias šviesias viltis ateičiai sausio pabaigoje duotame interviu Vatikano radijui pareiškė ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos darbuotojas kunigas Jozefas Majus, kuris yra atsakingas už ryšius su slavų Stačiatikių Bažnyčiomis. „Praėjusiais metais santykiai buvo įtempti ne tiek savo turiniu, kiek dėl buvusių įvykių interpretacijos, - sakė jis. - Aš esu įsitikinęs, kad mes esame kelyje į padėties išsiaiškinimą, ir tai gali užtrukti keletą mėnesių“. Ar bus pateisintos šios viltys, parodys netolima ateitis.

Mindaugas BUIKA