Kančios problema
Pasaulinė ligonių diena
minima vasario 11-ąją. Tą dieną Lurde (Prancūzija) Bernadetai
Subirū pasirodė Švč.M.Marija. Lietuvoje Ligonių diena minima šeštą
kartą. Vilniuje ji paminėta vasario 9 dieną, sekmadienį. Arkikatedroje
šv.Mišias aukojo ir tai progai pritaikytą pamokslą pasakė kardinolas
Audrys Juozas Bačkis. Po šv.Mišių Arkikatedros bokšto varpinės
salėje įvyko konferencija Kančių tyloje. Įžanginį žodį tarė
Pasaulio gydytojų federacijos Už žmogaus gyvybę Lietuvos asociacijos
pirmininkė doc. Alina Šaulauskienė. Patirtimi, kaip įveikti fizinį,
psichologinį, socialinį ir dvasinį skausmą, dalijosi gydytojai
Irena Pavilionienė ir Danielius Serapinas. Apie kančios prasmę
pasakojo Arkikatedros administratorius kun.Ričardas Doveika (spausdiname
jo pranešimo tekstą). Buvo pristatytas popiežiaus Jono Pauliaus
II laiškas, skirtas Pasaulinei ligonių dienai. Konferenciją surengė
PGF Už žmogaus gyvybę Lietuvos asociacija ir arkivyskupijos
Šeimos centras.
Kančios problema
Visa kūrinija iki šiol dūsauja
ir tebesikankina (Rom 8,22), - skaitome apaštalo Pauliaus laiške
romiečiams. Iš tikrųjų kančios problema įvairialypė. Tikriausia
prasme ji kyla dėl blogio, kuris yra gėrio trūkumas, ribotumas
ar iškraipymas. Ji paliečia visus vienaip žemesnio išsivystymo
kūrinius, kitaip gyvūniją ir pagaliau žmogų.
Nors kančią patiria ir gyvūnai, ji ypač esminga žmogaus prigimčiai,
nes jis sąmoningai ją išgyvena. Kančios, kaip ir žmogaus, gelmė
didžiulė. Žmogaus gelmę ji savitai atspindi ir pranoksta. Kančia
priklauso žmogaus transcendencijai: ji yra viena iš sričių, kuriose
žmogui skirta tam tikra prasme pranokti patį save: žmogus tam
pašauktas slėpiningu būdu skaitome Popiežiaus laiške Salvifici
doloris. Žmogiškos kančios laukas platus ir turi daugybę matmenų.
Žodžiu kančia neretai įvardijame fizinį skausmą ar nepatogumą,
tačiau žmogiškoji kančia anaiptol tuo neapsiriboja: ji daugialypė,
giliai įsišaknijusi plačioje žmogaus būtyje, taigi apimanti ir
sielos skausmą, kurį gali sukelti netektis, išdavystė, nusivylimas,
šmeižtas ir daugelis kitų dalykų. Šis įvairumas grindžiamas dvilypiu
žmogiškos būties matmeniu ir nurodo į kūniškąjį bei dvasinį elementą,
kaip tiesioginį kančios subjektą. Tačiau toks dalijimas į kūno
ir sielos skausmą yra sąlyginis, nes žmogus yra šių dviejų,
tarpusavyje labai susijusių fizinio ir dvasinio elementų vienovė.
Ligonis, kančia, liga
Senajame Testamente
Senajame Testamente randame daugybę
kančios, liūdesio, skausmo pavyzdžių. Kančia visų pirma suvokiama
moralės bei dieviškojo tikslo kontekstu. Kančia čia įvardijama
kaip tiesioginė ar netiesioginė nuodėmės pasekmė. Tai gali būti
paties žmogaus klaidingas pasirinkimas, atnešantis kančią kaip
bausmę už tai, arba žmogus kenčia nuo nuodėmingų kitų žmonių veiksmų
bei sprendimų. Pavyzdžiui, kenčiama nuo tironiškų karalių (plg.Jer
22), kančią atneša karas bei priešai (plg.Joz 6,21), vergystė
(plg.Jer 48,7), kaltės jausmas (plg.Ps, 32). Psalmėse dažnai sutinkame
nekaltos aukos raudą (plg. Ps 7; 25), kuri kenčia nuo savo priešų.
Kaip matome, Senajame Testamente kančios pavyzdžių tikrai daug.
Įdomu tai, kad kančia Senajame Testamente aiškinama kaip ateinanti
iš Dievo, kaip Jo bausmė: Viešpats yra lėtas pykti, gausus gerumo,
atleidžiantis kaltę ir nusižengimą, tačiau nepaliekantis kaltųjų
be bausmės ir baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ligi trečios ir
ketvirtos kartos (Sk 14,18). Iš pasakojimų matome, kad daugybė
žmonių patyrė kančią, kiekvienas žmogus turi išgyventi savo skausmą,
ir niekas kitas negali to padaryti už jį. Siekiant numaldyti skausmą
ir surasti paguodą, svarbią vietą užėmė malda. Kartu su maldomis
natūraliai liejasi ir skundai (plg.Ps 102,1), raudos, kur atskiri
žmonės, o kartais ir net ir visa bendruomenė kreipiasi į Jahvę,
kreipdamiesi ir prašydami Jo gelbstinčio įsiterpimo ir tikėdamiesi
Jo pagalbos kančioje bei jos atitolinimo.
Atskirai reikia pažvelgti į Senojo Testamento požiūrį į ligą ir
ligonį, nes liga tai vienas iš kančios pasireiškimo būdų, buvusi,
be abejo, aktuali to meto žmonėms. Senovės Izraelio žmones ligos
dažnai slėgdavo. Socialinė sergančiųjų padėtis buvo nepavydėtina.
Dažniausiai užklupdavo to krašto klimato (reumatizmas) bei aplinkos
(akių pakenkimai) sukeltos ligos. Žmonės greitai tapdavo luoši
dėl kaulų lūžių (plg.2 Sam 4,4), kur kas daugiau nei šiandien
būdavo aklųjų bei sergančiųjų odos ligomis, dažniausiai raupsais
(plg. Kun 13,14). Vaikai nuo ligų mirdavo (plg.2 Sam 12,15). Senasis
Testamentas ligą neginčytinai sieja su Dievu, nes čia Viešpats
yra galutinis visa ko tikslas. Tai pat Senajame Testamente pabrėžiami
nuodėmės ir ligos saitai. Į ligą būdavo žiūrima kaip į Dievo bausmę,
nuodėmės (plg Iš 9,14) ir neklusnumo pasekmę. Ji buvo apibūdinama
kaip nešvarumas, o nešvarumui galima pasipriešinti tik šventumu.
Tai atsispindi Mozės Įstatyme, žadančiame saugoti Izraelį nuo
ligų, jei jis bus klusnus šiam Įstatymui, ir įspėjančiame apie
ligas, jei jo nesilaikys.
Tačiau, kad ir kokia būtų ligos prigimtis, Senojo Testamento žmogus
ją išgyvena Dievo akivaizdoje. Jis skundžiasi Dievui dėl savo
ligos ir meldžia gyvenimo ir mirties Viešpatį jį pagydyti. Ypač
tai atsispindi psalmėse. Daugelis jų gimė kaip maldos, prašant
Viešpaties išgydymo (plg.Ps 38). Liga atveria kelią atsivertimui
(plg Ps 32,5; 107,20). Išgijimas taip pat ateina iš Dievo. Taigi
Senasis Testamentas kančią ir skausmą atskleidžia kaip Dievo kontroliuojamas
patirtis. Šie žmogaus padėties aspektai kalba apie nuodėmę. Ji
atsirado dėl Adomo ir Ievos neklusnumo. Nuo tada į žmonijos istoriją
kartu su nuodėme atėjo ir kančia. Nuo to laiko žmonės kenčia dėl
savo ir kitų žmonių darbų bei sprendimų. Nuodėmė yra tokia integrali
žmogaus patirties dalis, kad ir individas, ir visuomenė yra paveikti,
ir kiekvienas jų yra pastovus neteisingumo bei kančios šaltinis.
Liga, kančia, ligonis
Naujajame Testamente
Naujasis Testamentas į kančią
žvelgia jau iš kitokios perspektyvos. Požiūris į kančią aiškiausiai
atsiskleidžia Kristaus patirtyje. Jėzaus kančia yra tikslinga.
Nors ir nepelnyta, jos tikslas buvo priartinti mus prie Dievo.
Kelias į išganymą eina per paties Dievo Sūnaus kančią. Jėzaus
kančia pabrėžia visišką Jo žmogiškumą. Kančia, savaime suprantama,
yra blogis, tad bet kokia kaina stengiamės jos išvengti tiek dėl
savęs, tiek dėl kitų. Tad daug kas priklauso nuo kenčiančiojo
laikysenos kančios akivaizdoje. Naujasis Testamentas Kristaus
kančią pristato kaip pavyzdį mums visiems. Krikščionys turi perimti
Jo pasitikėjimo bei klusnumo nuostatą ir kantriai priimti kančią,
galinčią užklupti kiekvieną akimirką. Senajame Testamente pateikta
sąsaja tarp nuodėmės ir ligos, Naujajame Testamente nėra visiškai
panaikinama. Liga gali būti nuodėmės sąlygota Dievo bausmės forma,
tačiau Jėzus visada parodomas ir pristatomas kaip gydantis ir
niekada nesukeliantis ligos. Jėzaus nuostata rodo, kad Dievas
trokšta būti žmogaus gydytoju ir gydo jį. Naujasis Testamentas
taip pat pabrėžia kitas ligos priežastis nei asmeninė nuodėmė.
Liga tai mirties, perduodamos žmonijai kartu su gimtąja nuodėme,
išraiška. Taigi Naujojo Testamento supratimas apie ligą siekia
toliau nei Senojo Testamento. Ligos yra primestos žmonėms priešiškų
jėgų, kurios džiaugiasi žmonių kančia. Nors Dievas ir leidžia
kančią, Jis gali išvaduoti iš bet kokios negalios, ir tokiais
atvejais matome, kaip Jis nuostabiai pakeičia ligonių gyvenimą.
Kartais Dievo darbas atsiskleidžia per žmogaus išgydymą, nes Dievas
yra sveikatos ir pilnatvės šaltinis, kartais per ligą, nes Jis
praturtina kenčiantįjį, įgalindamas jį pakelti kančią garbinimo
dvasioje. Tad liga gali pažadinti ir gėrį. Naujajame Testamente
plačiau suprantamas Dievo vaidmuo ligoje. Nors Jis matomas kaip
kai kurių ligų priežastis, tačiau kur kas svarbesnis Jo, kaip
gydytojo, vaidmuo. Atskleidžiamas Dievo troškimas gydyti žmones.
Dažnai Dievas ligą leidžia tam, kad Jo darbai atsiskleistų ligonių
gyvenimuose ir per juos.
Pašventinančioji kančios
reikšmė: egzistencinis kančios problemos sprendimas
Žvelgiant į kiekvieno žmogaus
patiriamą kančią, taip pat kaip ir į viso kančios pasaulio ištakas,
neišvengiamai kyla klausimas kodėl? Jis ne tik lydi žmogaus
kančią, bet ir apibrėžia jos žmogiškąjį turinį, kas kančią daro
būtent žmogiškąja kančia. Skausmas, ypač fizinis, yra paplitęs
ir gyvūnų pasaulyje. Tačiau tik kenčiantis žmogus suvokia savo
kančią ir kelia klausimą kodėl?, o, neradęs jį tenkinančio atsakymo,
jis kenčia dar labiau. Šį klausimą žmonės užduoda vienas kitam,
o taip pat ir Dievui, kaip pasaulio Kūrėjui ir Viešpačiui. Dėl
šio klausimo Dievo ir žmogaus santykiuose neretai atsiranda daug
nepasitenkinimų bei konfliktų, o kartais imama netgi neigti Dievą,
nes blogis ir kančia gali užtemdyti Jo paveikslą. Daugelis jautresnių
žmonių, negalėdami pakelti tokios kančios gausybės, ypač nekaltų
žmonių, vaikų kančios, nusisuka nuo Dievo. Juos prislegia tokių
kentėjimų beprasmiškumas: kodėl Dievas, jei Jis visagalis, tai
leidžia?, aš nenoriu turėti reikalų su Dievu, kuris leidžia
tokius dalykus. Tokiems žmonėms dieviškąją šviesą pasaulyje užstoja
blogio tamsa. Tačiau blogis neleidžia žmogui susitaikyti su juo
paliesta tvarka, todėl žmogus ieško jo prasmės. Bandymai spręsti
šią problemą teorinėje plotmėje nieko neduoda, nes ją svarstydamas
žmogaus protas gali prieiti prie išvados, kad jokio blogio nėra.
Pavyzdžiui, nemirtingumas nėra žmogaus prigimties savybė, todėl
žmogaus protas nusprendžia, kad mirtis visai ne blogis, nes blogis
tai trūkumas to, kas turi būti, o žmogus (kaip ir kiekviena
gyva būtybė) šios savybės savyje neturi (A.Maceina), taigi mirtis
gyvai būtybei tai tik natūrali gyvybinių jėgų pabaiga. Panašiai
su kančia. Protu galima prieiti prie išvados, kad kančia įgimta
žmogui, skausmas ir jo keliama kančia tai signalai, įspėjantys,
kad kažkas žmoguje yra ne taip, kad kažko reikia pasisaugoti,
vengti ar ieškoti beprasidedančios ligos. Taigi jie nėra blogi,
nes tarnauja kaip priemonės mūsų egzistencijai palaikyti. Tačiau
ką duoda šie proto samprotavimai, jei žmogus ir toliau vengia
kančios ir mirties, bijo jų. Taigi teorinis visų šių dalykų nušvietimas
dar anaiptol nepaverčia jų gėriais savyje ir tuo pačiu mūsų dvasios
neįtikina ir nenuramina (A.Maceina). Tokiu būdu sprendžiant problemą,
jos esmės ir prasmės įžvalgos išreiškiamos bendra visiems galiojančia
formule. Tačiau kančia ir mirtis mūsų egzistencijos dalis. Šios
patirtys tai ne idėja ir ne teorija, bet mūsų išgyvenama tikrovė,
todėl spręsti jas reikia egzistenciškai. Egzistencinis problemos
sprendimas yra jos išgyvenimas, nuostata bei asmeninis apsisprendimas
jos atžvilgiu. Taip egzistenciniais apsisprendimais pasirenkamas
tam tikras būdas būti, egzistuoti, ir tai turi išliekančias pasekmes
(K.Trimakas). Taigi teorinis minėtų problemų sprendimas veda į
bendrybes, o egzistencinis į individualų atsakymą. Egzistencinis
sprendimas visada yra individualus. Tai ne kokia nors visiems
tinkanti formulė. Jis apima kiekvieno asmeninį atsakymą ir asmeninį
apsisprendimą problemos atžvilgiu. Anot V.E.Franklio, net ir kritiškiausiose
gyvenimo situacijose žmogus turi galimybę prasmingai formuoti
gyvenimą, priimdamas tam tikrą nuostatą į šį priverstinį savo
egzistencijos apribojimą. Taigi egzistencinis problemos sprendimas
ieško atramos, ant kurios statomas visas tolesnis žmogaus gyvenimas.
Viena geriausių egzistencinio problemos sprendimo pavyzdžių
tai Jobo knyga. Nors Jobo draugai ir įrodinėja, kad Dievas šitokias
kančias jam leidžia už nuodėmes, Jobas jaučiasi nekaltas, jis
žino, kad nenusipelnė jokios bausmės. O jei tai tiesa, tuomet
jo draugų teigimas, kad kančia yra bausmė už nuodėmes, neatlaikomai
griūva. Pagaliau ir pats Dievas priekaištauja Jobo draugams už
jų kaltinimus ir pripažįsta, kad Jobas nekaltas. Jo kančia nekalto
žmogaus kančia ir ją reikia priimti kaip slėpinį, kurio žmogus
savo sveiku protu nėra pajėgus iki galo suvokti (Jonas Paulius
II Salvifici doloris). Vadinasi, kančia ne visada yra bausmė
už nuodėmes. Taigi kančios siejimas su nuodėme jos prasmės neatskleidžia,
nes toks teiginys neatitinka egzistencinės tikrovės. Jobas jaučia,
kad teorinio atsakymo čia negali būti, todėl jis kritikuoja savo
draugus, pats neformuodamas jokios teorinės pažiūros, kuria ryžtųsi
atsakyti į kančios prasmės klausimą. Šiuo atžvilgiu kančia jam
- nesuvokiamas dalykas, tad Jobas duoda atsakymą savo egzistencija.
Jis ją priima, apsispręsdamas susieti ją su Dievu. Jobas sudeda
savo likimą į Jo rankas, nenustodamas vilties, kad Dievas pagelbės
jam jo situacijoje. Taigi kančios prasmę Jobas randa savo paties
apsisprendime. Jis pasirenka ją išgyventi. Tai egzistencinis atsakymas.
Jobas kančios problemą išsprendžia ne duodamas kokią nors abstrakčią
formulę, kaip jo draugai, bet tam tikru būdu elgdamasis kančioje,
reaguodamas į ją. Čia ir slypi kančios didybė (A.Maceina, Raštai,
III).
Panašiai elgėsi ir šventieji. Kančios užklupti, jie priimdavo
ją, apsispręsdami ją išgyventi Dieve, tai yra aukodami jam savo
kančias ir vienydami jas su Kristaus kančia. Ne vienas jų netgi
troško kančios bei su džiaugsmu pasitikdavo ligas, nelaimę, skurdą,
kankinimus ir net mirtį. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę
ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti,
kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių (Fil 3,10). Širdyje
pajutau didelį troškimą kentėti ir sykiu nuoširdų įsitikinimą,
kad Jėzus man ruošia nemažai kryžių. Kančia mane traukte traukė,
žavėjausi ja, dar jos nepatyrusi (Kūdikėlio Jėzaus Teresė). Kančios
troškimas ir džiaugsmas kenčiant yra vienas būdingiausių šventos
asmenybės ženklų. Tačiau kaip galima trokšti blogio? Juk kančia
ardo žmogaus egzistenciją ir jį nubuitina. Taigi kančios troškimas
šventųjų gyvenime mums atskleidžia didelę žmogiškosios egzistencijos
mįslę. Tai, kad kančia nebūtina žmogui ir padaro jį mažiau esantį,
atskleidžia jos negatyvumą (A.Maceina). Tačiau būtent dėl to jos
trokštama ir ieškoma. Kodėl? Kančios ištiktas žmogus eina nebūties
link. Pats savęs jis pagrįsti negali. Todėl tokiam žmogui lieka
du keliai: arba eiti toliau iki visiško žlugimo, arba ieškoti
naujo pagrindo nebe savyje, bet už savęs, save peržengiant. Taigi
žmogus turi apsispręsti. Pasirinkusieji pirmąjį kelią žūsta.
Juos kančia palaužia ne tik fiziškai, bet ir nužmogina iki to,
jog jame dingsta visi aukštesni idealai, jausmai, troškimai, dorybės,
tokiu atveju kančia yra tarsi savotiškas būties vėžys, ėdąs žmogiškąją
egzistenciją (A.Maceina). Pasirinkęs šią tamsiąją pusę, žmogus
nustoja būti žmogumi dvasine šio žodžio prasme. Tačiau kiti, pvz.
Jobas, šventieji, pasirinko kitą galimybę, šią šviesiąją ir atperkančiąją
kančios pusę. Jie jautė savo grimzdimą į nebūtį, kaip aną, tamsųjį
kelią pasirinkusieji, tačiau, jausdami, kad nyksta, jie griebiasi
naujo kančios pagrindimo: ne pačiais savimi, nes žmogus pats čia
nieko negali. Jie peržengė save ir pagrindo savo būčiai ieškojo
jau transcendencijoje Dieve, nes Jis jiems buvo vienintelė atrama
(A.Maceina). Pvz., apaštalo Pauliaus troškimas pažinti Viešpatį,
vienyti su Juo savo kančią, nes žino, kad, miręs su Kristumi,
jis bus prikeltas su Juo (plg.Fil 3,10; Rom 6,8). Kitoje vietoje
jis vėl rašo: Aš galiu visa tame, kuris mane stiprina (Fil 4,13).
Taigi, matydami nykstančią savo egzistenciją, jie sujungė ją su
transcendencija (Dievu), kad Jis iš naujo juos įbūtintų.
Tad, atvėręs Dievui savo būtį, žmogus nepasilieka vienas. Dievas
pripildo jį savimi. Kančios nebūtinai egzistencija pakyla, bet
jau ant naujo pagrindo, susivienijusi su dieviškąja būtimi. Prisiimta
ir Dieve iškęsta kančia yra kelias į žmogaus sudievinimą. Tapti
šventuoju tai daug kentėti. Kančia gimdo meilę ir pripildo sielas
gyvybės (Motina Teresė). Pati savyje kančia nieko pozityvaus
neturi. Ji tik ardo žmogų. Kančia savaime yra niekas. Tačiau,
būdama Kristaus kančios dalimi, tampa nuostabia dovana ir meilės
ženklu (Motina Teresė). Taigi, kas atsiveria Dievui, Jis jam
suteikia naują buvimą. Būtent todėl kančia šventiesiems buvo proga
nusikratyti senuoju žmogumi ir apsivilkti naujuoju, kuris atnaujinamas
tobulam pažinimui pagal savo kūrėjo paveikslą (Kol 3,10). Kančia
jiems buvo vienintelis tikras kelias į Dievą.
Štai tokia yra egzistencinė kančios prasmė. Tai atsakymas, kurį
Jobas davė savo draugams ir kurį Bažnyčios šventieji duoda kenčiančiam
ir kančios prasmės ieškančiam pasauliui. Šis atsakymas rodo, kad
kančia yra tarsi dviašmenis kalavijas. Savo esme ji yra nubūtinimas:
žmogaus ardymas. Tačiau žmogus Dievui užsisklendžia, savo būties
Juo negrindžia, kančia jį suardo ligi visiško nužmoginimo. Tačiau
jei jis Dievui atsiveria, Jame ieško pagrindo naujai savo būčiai,
dieviškoji malonė jį perkeičia, sudievina ir pašventina (A.Maceina,
Raštai, III), taigi kančia prasminga tik tada, kai ji atveria
kelią Dievui į mūsų nubūtintą egzistenciją. Visais kitais atvejais,
kai Dievas neįsileidžiamas ir žmogaus lieka vienas su savo kančia,
ji tampa beprasmė. Štai tokia yra ir pašventintoji kančios reikšmė.
Kančia yra svarbus išbandymo galutinio apsisprendimo už Dievą
momentas. Vienydamasis su Kristaus kančia, žmogus tam tikra
prasme yra pašventinamas, kad duotų vaisių, kentėdamas panašiai,
kaip kentėjo Išganytojas. Taigi su Kristumi suvienyta kančia įgauna
naują prasmę tampa dalyvavimu atperkamajame Kristaus darbe ir
Jo Karalystės kūryboje.
Kun. Ričardas DOVEIKA,
Vilniaus Arkikatedros administratorius
© 2003 "XXI amžius"