Ir grūmės tūkstančiai narsiausių vyrų - kad žemė ši vadintųs Lietuva

Nežinomo kareivio kapas Kaune V.Augustino nuotrauka

Laisvės paminklas Kaune

•Kiekvienas žmogus turi savo išrinktąją tautą - tėvynę.
•Klajokliai arijai atėjo į Pabaltįjį iš Azijos. Jų protėviai gerbė amžinąją ugnį - Dievo jėgą. Prijaukino žirgą.
•Paseno šimtmečiai istorijoj, besisupdami laiko sūpuoklėse. Dar nesugalvotais vardais tekėjo upės, dar šitos žemės niekas tėvyne nevadino.
•Lietau, aplyki dykumą. Per daug tavęs čionai. Tėvynės vardą išlijai tu iš apsiniaukusio dangaus.
•Ir atradom išridentą ant jūružės kranto gintarinį lobį.
•Klajojo gintaras pasauly ir skelbė mūsų žemės vardą, nunešė Graikijai.
•Gūdžioj miškų gelmėj aras Lizdeiką išaugino savo lizde tarp erelių. Kūreno šventą ugnį jis po ąžuolo šakom ir Viešpatį garbino.
•Valdovui atrakino sapno paslaptį užburtą - liepė pilį pastatyti, ant septynių kalvų įkurti miestą - žemės sapną akmeninį.
•Jisai regėjo tas dienas, kai svetimieji virš pilies kels savo vėliavas - kiečiausias ąžuolo kankles tada pravirkdys skausmas Lietuvos.
•Joninių naktį nemunėliais plukdėme savo jaunystės dalią, savo tėvynės lemtį - savo jaunystės rūtų vainikėlius, o savo tėvynės - erškėčių vainiką.
•Atplaukia kruvina puta istorijos jūra. Mūsų pilyse kovoja priešai. Kodėl tokias tvirtas pastatėm jas?
•Kardais mojavome kaip paukščiai, skrisdami į laisvę. Ir ko daugiau - kardų ar plūgų nukalta dėl tavęs, Tėvyne?
•Skydai voratinkliais, kalavijai rūdimis apaugo. Pilis išgriovė - jų akmenimis išgrindė gatves. Kur jos nuves?
•Nuėjo piliakalniai į užmarštį. Pilių griuvėsiuos ošia praeitis. Paveldėjom tėvų dainas ir motinų pasakas. Vaikams paliekame tik jų skeveldras.
•Lietuva - kultūrų, religijų ir klimatų kryžkelė. Miškų ir pelkių apsupti lietuviai susiformavo į savitą tautą. Lietuviams nereikia kovoti su gamtos stichijomis.
•Lietuva užima 1/10 000 dalį viso žemės paviršiaus.
•Trys ereliai - vokiečių, lenkų ir rusų kovėsi dėl Lietuvos pavergimo.
•Už tolumos dunksi kareivių sunkūs žingsniai - upeliai greit patvins mūsų krauju - kas perbris į Laisvės krantą.
•Kitais vardais pasivadinę, kitokiom uniformom apsivilkę, iš kitų šalių ir šimtmečių ateina, amžinai ateina tie patys pavergėjai.
•Vargas mums, kad jiems reikėjo šitos žemės, kur pasistatėme namus ir sodus pasodinome. Mūsų tėvų kapus jie trypė arklių kanopom ir mūsų paminklais savo gatves grindė. Pavadino savo vardais mūsų miestus ir kaimus. Jėga - jų teisybė ir plieno durklas - jų teisė.
•Kiekviena tauta turi savo kreivumo spindulį žmonijos sferų sistemoje. Kiekviena tauta, kaip ir žmogus, turi savo pašaukimą.
•Meilė namams, sklypeliui žemės, miestui tampa tėvynės meile, bet ne atvirkščiai.
•Tautos materialinis pagrindas - kraujas, kalba - formalinis.
•Tautiškumas - speciali žmoniškumo forma. Vertas tiek, kiek padeda jam išsiskleisti.
•Sąmoninga tauta - nacija. Nacionalinis menas filharmonijoje, tautinis - kaime.
•Tautoje varguomenė konstruktyvi, diduomenė - dekoratyvi.
•Tautos viena šalia kitos, bet ne viena ant kitos.
•Kada meilei surašomas įstatymas, ji vadinasi santuoka, kada tautai parašoma konstitucija - ji vadinasi valstybė.
•Šiandien valstybė suabstraktinama, lyg ji būtų kažkas šalia žmonių, ją sudarančių.
•Valstybė tėra priemonė tautos egzistencijai. Baisu, kai ji tampa tikslu ar stabu - stabo šventikai reikalauja savo stabams didelių aukų.
•Tauta yra bendruomenė su bendra kilme, papročiais, kalba. Valstybė yra bendruomenė su bendru valdovu, teritorija ir įstatymais. Tauta stichinė, valstybė - organizuota.
•Tautai teritorija nėra esminė. Tik kraujo ir kalbos bendrumas. Valstybei esminė uždara teritorija. Tauta gali būti svetimoje valstybėje.
•Tauta sujungta laisvės prigimtiniais ryšiais, valstybė - socialinė prievarta.
•Tauta laikosi teisingumu, valstybė - teisėtumu. Valstybė - korys, tauta - medus. Tauta gimsta, valstybė įsteigiama. Tauta kuria kultūrą, valstybė - civilizaciją. Tauta - gamtinė kategorija, valstybė - socialinė.
•Tauta - išplėstinė šeima, makrošeima. Valstybė - praplėstas namų ūkis. Valstybės nauda, tautos - gerovė. Valdžia nieko negali duoti žmonėms, pirma iš jų nepaėmusi.
•Patenkintieji valdo nepatenkintuosius, pertekę - skurstančiuosius, sotūs - alkanuosius. Valdymo meno mokslas: valdovas dažnai užmiršta valdyti save.
•Tautos vadovai tampa jos suvedžiotojais. Despotas valdo per despotukus. Tironai įsako save vadinti demokratais. Noras valdyti žmonių mintis ir valią jau yra tironijos žymė.
•Proletarai ir turčiai neturi tėvynės: kur darbas ir kapitalas, ten jų tėvynė.
•Vakarų Europoje didelės katedros ir dideli šventieji. Lietuvoje kryžiai, koplytėlės ir nežinomi šventieji. Prisikėlęs Viešpats Rūpintojėliais rymo prie kelių. Per rudenio lietų ašaros rieda jų veidais. Rūpintojėlių veiduose mes savo liūdesį pažįstam.
•Lietuva pradėjo melstis karaliaus Mindaugo lūpomis. Trys Lietuvos krikštai - Mindaugo, Vytauto ir Giedraičio. Pirmiau valstybinė krikščionybė, o paskui gyvoji. Ne prieš krikščionybę, bet prieš netinkamą jos skelbimą lietuviai priešinosi.
•Buvome beraščiai ir beteisiai. Sunkiai vilkome baudžiavos jungą. Lietuva, apsivilkusi lino marškoniais, naginėm, brido vargo purvą. Nužingsniavo šiokiadieniai suskilusiom kojom. Daugianyčiai vargai buvo apmesti audėjos staklėse.
•Paskutinis žodis mirštančių prūsų buvo pirmas žodis gimstančios Lietuvos: tauta pražydo Donelaičio žiedu.
•Lietuviškas žodis svetimųjų vergijoje rūsėjo maldaknygėse - lietuvių pirmajame elementoriuje. Balanos apšvietė maldaknygę, iš Prūsų atgabentą, - iš „Aukso Altorių“ meldės Lietuva. Slebizavome „Aukso Altoriaus“ dideles raides - ir sunkiai mokėmės rašto.
•Išmokome skaityti. Ir atsivėrė mums didžiulės neteisybės: melavo žodžiai ir žmonės mums iš tolimų kraštų.
•Muravjovas korė Lietuvą - nepakorė. Sukilėliai, kitaip dalgius įtvėrę, išėjo skurdo usnių kapoti. Avinėlio pėdomis sekė vilkai.
•Kančios martenuose lydėsi likimo plienas Lietuvos: jos tėvas - knygnešys, jos vyras - savanoris, sūnus jos - sakalas žaliuose miškuose, o ji - giesmė graudžioji.
•Iš laukų laukelių, kur už laisvę kovės, akmenis surinko ir paminklan dėjo tam, kuris, Tėvynei laisvę iškovojęs, mūšy žuvo, vardo nepasakęs.
•Iš kelių kelelių kryžiai susirinko, nuo vargų palinkę, nuo skausmų sukrypę, būreliu sustoję prie kareivio kapo, Lietuvos Golgotos žygį apdūmoja.
•Iš tamsių tamsiausių nevilties landynių čia atėjo žmonės žiaurūs į Tėvynę. Jie nupjovė kryžius, paminklus nugriovė. Angelui ant rankų pančius vėl uždėjo.
Lietuviai pirmiausia kovojo dėl žodžio laisvės, o tik vėliau - dėl politinės. Literatūra ir menas buvo kariais.
•Kuri kita valstybė pasaulyje turi savo herbe žmogų? Nugalėto blogio slibino krauju pasruvęs laukas. Tuo laiku joja ant balto žirgo šv. Jurgis. Nei vienos dėmės ant balto žirgo, nei vienos dėmės ant sidabrinių raitelio šarvų.
•Lietuvos sostinės Vilniaus herbe Kristoforas neša per upę į kitą krantą Šv. Kūdikį - žmogus neša savo Viešpatį Dievą. Kauno herbe - gyvulys, iškėlęs tarp ragų kryžių.
•Kryžstulpių inkiluose šventieji tartum paukščiai. Medinė tyluma sustingus rūpintojėlių rūpesty. Snaigių raštai kryžiuos ar kryžių raštais spindi jos?
•Sujungia prakaitas darbe, sujungia kraujas kovoje, sujungia sielvartas širdis ir skausmo ašara karti, sujungia suprasta daina, sujungia tėviškė viena. Bet viską išskiria klasta, juodos širdies tau numesta.
•Kai niekas tavęs nešauks vardu nei brolio, nei sūnaus, kur dėsies tu tada, Tėvynės išdavike?
•Jie viską atėmė iš mūsų - ir sodus, ir namus - tik rankoj raktai liko. Ką raktais užrakinsiu? Ką jais atrakinsiu? Aš džiaugsmą užrakinsiu. Aš skausmą atrakinsiu.
•Motulė rytuos, tėvelis vakaruos, brolelis sakalas žaliuos miškuos. Namai sugriauti, sodai iškirsti, kiemelis išartas. Kur pasislėpti? Kur prisiglausti?
•Raudonos žvaigždės virš bokštų dega didelėj nykioj nakty.
•Mes nugriovėm kryžius prie savo kelių, mes žodžio nepratarėm ir rankų nepakėlėm jų apginti, mes kalėme sau pančius ir statėme sau kalėjimus. Ir meldėmės: „Sulaužyk rykštę, Viešpatie“.
•Ko jūs, aguonėlės, taip graudžiai raudonos? - „Žydime mes kraują, tėviškėj išlietą“. Ko jūs, rugiagėlės, mėlynai pražydot? - „Žydime akis mes, žemėje užmerktas“.
•Grįžta paukščiai į Tėvynę, tik broleliai ne: gėlė įgėlė kulka - bitelė į pačią širdį. O Dieve, mano Dieve, į pačią širdį.
•Bičių spiečiumi išlėkėte iš Tėvynės avilio. Bet vilties inkarai surūdijo. Kuri tavo lopšio, kuri tavo kapo Tėvynė?
•Įrašykime į Raudonąją knygą laisvę, tiesą, teisybę ir meilę kartu su nykstančiais paukščiais, medžiais ir ramybe.
•Ateina Neringa į Klaipėdą ieškoti Naglio. Atranda girtą ir verkia. Kam savo širdį pamerkei į spiritą?
•Būna gyvenimas žygdarbis. Ir būna gyvenimas niekšybė. Seniai seniai gyveno didvyriai galingi. Dabar čia su aklaisiais kurmiais nykštukai rausiasi niekingi.
•Šiandien pavasario erdvė riaumoja traktoriais - kur vyturio giesmė? Surūdijo žagrės dainose, pamiršo dirvos plūgą, o pievos dalgį. Užarti keliai, iškirsti sodai.
•Prie Rumšiškių padėjo Lietuvą į muziejų.
•Dievdirbių nebėra. Velndirbiai velnius gamina tuzinų tuzinais - velnias riešutus kramto raudonais nasrais, kitas žvakę ant uodegos laiko ar raktus sukandęs - ir visi beprasmiškai šypsos iš kvailumo žmonių.
•Tirono šermenys buvo linksmi - visi džiaugėsi numetę jungą. Bet gal dar per anksti, gal dar sunkesnį jungą uždės tasai, kuris iš lėto lipa į tuščią sostą, kietai suspaudęs lūpas?
•O vis dėlto džiaugias žmonės bent tas kelias dienas dviejų tironų sambrėškyje.
•Mūsų ainiai! Kai jūs panorėsite, į žemę lietus lis, o -žemė derlių neš, kuris visus pasotins. Jūs nugalėsite ligas, kurios mus žudė. Jūsų darbas bus tarsi žaidimas. Nebus nei alkano, anei benamio žemėj. Ar mus atminsit, kurie sulinkę nešėme plytas jūsų rūmų sienoms, kurie kovojome kovas žiaurias ir kruvinas? Ir buvom alkani, ir buvome benamiai. Mes jums takus pramynėm, mes jums sparnus sukūrėm. Mes - protėviai pilkieji.
•Teka ainių gyslomis požeminė kraujo upė per šimtmečius.
•Mūsų kapuos ilsisi svetimųjų kaulai - priešai atsigulė šalia. Ir laukia teismo paskutinio. O brolių kapai toli toli laukia amžino susitikimo.
•Susirenka į vieną atminties albumą paminklai kankiniams. „Jedem das seine“ - tuos žodžius visame pasauly supranta be vertėjo. Pirčiupio motina stovi ir verkia motinų, kurių vaikai sudegino jos vaikus.
•„Tu kaltas, kad gimei mano pavergtoj šaly, todėl tu būsi mano vergas iki mirties“.
•Mūsų mintį priešai sumindė.
•Kalbėjo, rašė, piešė taiką, o širdyje brandino karą. Ir ginkluota veidmainystė nugalėjo: priešais pavadinti mūsų broliai. Teisybė tyliai raudojo kalėjimuose. O laisvė nuolatos ten su žmogžudžiais ir vagimis.
•Ir grotos lieka grotomis, kokiais ornamentais jas be-lankstytum.
•Tėvynė ten, kur tėviškė, O kur tavo tėviškė? Tu gimei gimdymo namuose, augai devynaukštyje, gyvenai devyniuose miestuose, vedei svetimtautę, kuri nesupranta tavo motinos ir tėvo kalbos, dirbai kitose respublikose, išbarstei savo gyvenimą tundrose ir stepėse už pinigus ir duoną. Kur tavo tėviškė? Kur tavo tėvynė?
•Įsirišiu skarelėn gimtosios žemės žiupsnį…
•Mes einame per Raudonąją jūrą - šventasis Kristupas su Kūdikiu tikrai išbris iš jos, nes Viešpaties valia grandžių aštriųjų skaičių žino pančiuose.
•Paimki akmenį, širdies krauju sukruvintą, ir į paminklą jį įmūryk, o akmeny iškalk - LIETUVA, tavo vardą žmonija džiaugsmo psalmėj minės!

1945-1985
Vardas Nežinomas

© 2003 "XXI amžius"