XXI amžius

Diskusijos dėl „teisingo karo“ principų Irako krizės akivaizdoje

JAV katalikų teologas Maiklas Novakas

Nuomonių įvairovė

Vykstant pasauliniams debatams dėl karo prieš masinio naikinimo ginklą turintį ir tarptautinį terorizmą remiantį Sadamo Huseino režimą Irake pagrįstumo, populiarus Italijos katalikų savaitraštis „Familia Cristiana“ pasiūlė skaitytojams atsakyti į klausimą: su kuo jūs - šio karo priešininku popiežiumi Jonu Pauliumi II ar su Jungtinių Valstijų prezidentu Džordžu Bušu, kuris rengiasi tą karą pradėti? Toks Katalikų Bažnyčios vadovo ir JAV politinio lyderio tiesioginis priešpastatymas gana abejotinas, tačiau neseniai į panašų, tik kitaip suformuluotą klausimą gana prasmingai atsakė Ispanijos gynybos ministras Frederikas Triljas, kuris pažymėjo, jog čia kalbama ne apie tikėjimo tiesas, bet apie politinius dalykus, todėl Popiežiaus raginimas nepradėti karo Irake katalikams nėra privalomas.
Kaip žinoma, krikščionių demokratų vadovaujama Ispanijos vyriausybė yra viena didžiausių Jungtinių Valstijų rėmėjų Irako požiūriu. Šios vyriausybės ministras F.Triljas yra tvirtai tikintis katalikas, netgi priklausantis žinomai „Opus Dei“ katalikiškai organizacijai. Tačiau politikoje jis turi savo nuomonę ir „nejaučia problemų dėl savo sąžinės, jeigu jo pozicija šituo klausimu yra kitokia negu Bažnyčios“, sakė gynybos ministras Madrido dienraščiui „El Pais“. F.Triljas taip pat pabrėžė, kad gerbia Šventojo Tėvo reiškiamą nuomonę ir jo diplomatines pastangas Irako krizei spręsti. Beje, galima pastebėti,`kad didžiausia JAV administracijos karinių veiksmų prieš S.Huseiną režimą priešininkė, matyt, bus Vokietijos socialdemokratų vyriausybė, kurioje, ko gero, nėra nė vieno tvirtai tikinčio ir kuri, visiškai praradusi žmonių pasitikėjimą vidaus politikoje, tik laikosi dėl šios populiarios pacifistinės nuostatos.

Šventojo Tėvo taikdarių iniciatyvų vertinimas

Tokiomis nuomonių įvairovės ir pavojingų nesutarimų dėl Irako režimo likimo aplinkybėmis teologiniuose bei socialinės etikos ekspertų sluoksniuose vėl atsinaujino diskusija dėl „teisingo karo“ sampratos apibrėžimo bei taikymo. Šiuo atžvilgiu nemažo dėmesio susilaukė žymaus JAV katalikų teologo pasauliečio Maiklo Novako vasario 10 dieną Vatikane skaityta paskaita, kurioje iš tradicinių savigynos principų bandyta pateisinti karinius veiksmus prieš Irako režimą. Surengtoje spaudos konferencijoje dr. M.Novakas, vadovaujantis Socialinių ir politinių studijų centrui Amerikos iniciatyvų institute (Vašingtone), pažymėjo, kad jis, kaip ir dešimtys tūkstančių amerikiečių, ypač Artimuosiuose Rytuose jau dislokuotų karių šeimos, meldžiasi dėl Popiežiaus diplomatinių taikos iniciatyvų sėkmės.
Šventojo Tėvo pastangos išvengti karo yra „vertos susižavėjimo“, sakė M.Novakas. Geriausia būtų S.Huseiną įtikinti dėl nusiginklavimo būtinumo arba kad jis geranoriškai atsisakytų valdžios ir emigruotų. Nuolatiniai Jono Pauliaus II paraginimai dėl taikos taip pat reikšmingi ir dėl to, kad paskatino visuomenę aktyviai diskutuoti bei įvairiomis akcijomis dalyvauti konfliktų sprendime. Ypač svarbu, kad plačiai dabar aptarinėjami galimo karo Irake moraliniai kriterijai taip pat pirmiausia yra Popiežiaus nuopelnas. M.Novakas, kuris anksčiau yra dirbęs katalikų žiniasklaidoje, vėliau buvo diplomatu ir laikomas artimu Dž.Bušo administracijos žmogumi, pažymėjo, kad Jungtinės Valstijos ir Vatikanas iš esmės sutaria dėl „teisingo karo“ moralinių principų. Skiriasi tik įvertinimas to pavojaus potencialo, kurį Irako diktatorius sudaro pasauliui.
Po Antrojo pasaulinio karo istorinio ir ypač po neseno 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolio patyrimo JAV vyriausybė yra įsitikinusi, kad nuolaidžiavimų politika ir kompromisai su agresyviu diktatoriumi S.Huseinu skatina prievartos apraiškas. Tik nedviprasmiškos reakcijos ir tvirtos laikysenos politika tarptautinio terorizmo akivaizdoje gali išsaugoti stabilumą bei taiką pasaulyje.

„Asimetrinio kariavimo“ pavojai

Vatikane skaitytame pranešime, kurio visą tekstą perspausdino amerikiečių žurnalas „National Review“, M.Novakas aiškino, kad S.Huseinas kelia pavojų tarptautinei tvarkai dėl atsisakymo nusiginkluoti ir dėl to, kad jo turimi masinio naikinimo ginklai (ypač cheminis ir biologinis) gali patekti į teroristų rankas. Šie tik ir laukia, be jokio perspėjimo, suduoti smūgį Vakarų pasaulio valstybėms. Teroristai veikia pagal vadinamąją „asimetrinio kariavimo“ koncepciją, tai yra gaudami slaptą jiems pritariančių valstybių (tokių kaip Irakas) paramą, faktiškai už savo veiksmus nėra atsakingi jokiai viešajai valdžiai ir negali būti kontroliuojami. „Todėl ribotas ir rūpestingai rengtas karas Irako režimui pakeisti yra kaip paskutinė priemonė, moraliai įpareigojanti, - tvirtino M.Novakas. - Tokio karo nenorėjimas reikštų neišmintingą pasitikėjimą S.Huseino gera valia“.
Susitikime, kuriame, kaip pranešama, dalyvavo apie 150 kviestinių svečių - Vatikano institucijų darbuotojų, Romos bažnytinių universitetų profesorių bei prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų, - amerikiečių teologas nurodė, kad dabartinis tarptautinio terorizmo proveržis „atskleidė kitą S.Huseino elgesio pusę ir šio diktatoriaus keliamą pavojų civilizuotam pasauliui padidino šimtą kartų“. Iš vienos pusės Irako režimas turi masinio naikinimo ginklą (kurį, nuodingąsias dujas, yra panaudojęs ir prieš savo šalies gyventojus kurdus - M.B.), o iš kitos pusės tarptautiniai teroristai siekia juos užvaldyti. Turint omenyje, kad abi šios jėgos demonstruoja neslepiamą neapykantą Vakarų pasauliui, ypač Jungtinėms Valstijoms bei Izraeliui, ir matant, jog S.Huseinas nekreipia jokio dėmesio į tarptautinės teisės principus (per pastaruosius dvylika metų ignoravo keliolika priimtų Saugumo Tarybos rezoliucijų, reikalavusių Irako nusiginklavimo), „tik neišmintingas ar netgi apkvailintas valstybininkas galėtų tikėti, kad šios dvi jėgos visada liks atsiskyrusios. Bet kuriuo metu jos gali slapta susijungti, kad išžudytų tūkstančius nekaltų ir nieko neįtariančių piliečių“.
M.Novakas susitikimo dalyviams, tarp kurių buvo jį rengęs JAV ambasadorius Vatikane Džimas Nikolsonas, o taip pat Šventojo Sosto užsienio reikalų ministras arkivyskupas Žanas Luji Toranas, paaiškino, jog toks išpuolis neatitiktų jokių kriterijų, pagal kuriuos paprastai nustatomas gynybinio „teisingo karo“ teisinamumas. Nebūtų nei kariuomenės judėjimo bei kitų regimų agresijos ženklų, nei priešiškos valstybės valdžios, kuri oficialiai paskelbtų karą, vis dėlto pasekmės taptų ne mažiau siaubingos. Tokie S.Huseino remiami tarptautinio džichado (šventojo karo) prieš neislamiškąjį pasaulį dalyviai būtų slaptai prasiskverbę „pėstininkai“ su nedideliu zarino dujų, butolino, antrakso ar kitų mirtį nešančių elementų kiekiu, galintys Čikagoje, Londone, Paryžiuje ar kitur padaryti didžiulę destrukciją.

Valstybinės valdžios atsakomybė už saugumą

Teologas, pasiremdamas klasikiniu šv.Augustino ir šv.Tomo mokymu apie „teisingo karo“ principus, taip pat naujojo „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ nuorodomis (2309), pažymėjo, kad atsakomybė apibrėžti, ar Irako režimas kelia pakankamą grėsmę, kad būtų pateisinti kariniai veiksmai prieš jį, priklauso ne kokiems nors „tolimiems komentatoriams“, bet šalių vyriausybėms. Būtent civilinė valdžia pirmiausia turi užtikrinti savo žmonių saugumą ir „atstatyti minimalias tarptautinės tvarkos sąlygas“. Tik ji viena turi galimybę susipažinti su žvalgybos tarnybų išaiškintais faktais ir, remdamasi jais bei savo moraliniais įsipareigojimais visuomenei, „sustabdyti blogį, kai to reikalauja aplinkybės“. „Kiti asmenys taip pat turi teisę ir pareigą išsakyti savo sąžine grindžiamus vertinimus, tačiau galutinis sprendimas priklauso valstybinei valdžiai“, - pažymėjo M.Novakas.
Jis taip pat nurodė, kad priežastis, dėl kurios Jungtinės Valstijos argumentuos savo karinius veiksmus prieš S.Huseiną, jeigu jis neįvykdys savo „iškilmingų įsipareigojimų tarptautinei bendrijai“, neturi nieko bendra su naująja „prevencinio karo“ teorija. Iš esmės tai būtų 1991 metų Persų įlankos karo, kurį JAV ir sąjungininkai surengė prieš Iraką po to, kai jis neteisėtai okupavo kaimyninį Kuveitą, pratęsimas. „Tuo metu karas buvo laikinai nutrauktas dėl vedamų derybų su neteisingu agresoriumi S.Huseinu“, siekiant apibrėžti jo pasidavimo sąlygas. „Taikos derybose Jungtinės Tautos nustatė, jog pagrindinė sąlyga, kad S.Huseinas liktų vadovauti Irakui, jis privalo nusiginkluoti ir pateikti įrodymus JT, kad nusiginklavo“, išsamiai atsiskaitydamas dėl viso turėto masinio naikinimo ginklų arsenalo sunaikinimo.
Tačiau per pastaruosius dvylika metų, nepaisant nuolatinių perspėjimų ir tarptautinių inspektorių vizitų, taip pat ekonominių sankcijų (dėl kurių labiausiai kenčia paprasti irakiečiai, o ne režimo vadovai), S.Huseinas „begėdiškai paniekino visus tuos įsipareigojimus“. 2002 metų pabaigoje Saugumo Taryba priėmė dar vieną (jau septynioliktą) rezoliuciją, suteikdama paskutinį šansą diktatoriui įvykdyti tarptautinės bendrijos reikalavimus. Bet jis vėl nepateikė įtikinamų įrodymų dėl nusiginklavimo. „Iš tikrųjų tokiu savo elgesiu jis toliau tyčiojasi iš Saugumo Tarybos“, - darė išvadą M.Novakas.
Kaip žinoma, JAV prezidentas Dž.Bušas norėtų, kad Saugumo Taryba priimtų naują rezoliuciją, kuri įgaliotų panaudoti karinę jėgą prieš Iraką. „Absoliučiai geriausias dalykas yra visiškas sutarimas. Tačiau moraliniai principai turi veikti ir nesant tokio sutarimo“, - pastebėjo M.Novakas, tuo pateisindamas Dž.Bušo pasirengimą kariauti prieš Iraką, be naujosios rezoliucijos priėmimo. (Šią rezoliuciją patvirtinti gali sukliudyti Prancūzijos ar Rusijos prieštaravimas, kurios Saugumo Taryboje turi „veto“ teisę.)

Irako naftos klausimai

M.Novakas savo paskaitoje taip pat atmetė dažnus kaltinimus Jungtinėms Valstijoms, kad jos savo politikoje prieš S.Huseiną pirmiausia suinteresuotos dėl Irako naftos atsargų. Artimas Vatikanui jėzuitų žurnalas „La Civilta Cattolica“ neseniai savo redakciniame straipsnyje nurodė, kad Amerikos „pagrindiniai geopolitiniai motyvai grindžiami tuo, kad Irakas, drauge su Saudo Arabija ir Iranu, yra pagrindinė naftos ir dujų gamintoja Artimuosiuose Rytuose“. Tačiau, anot M.Novako, dėl veiksmų motyvų dėl Irako naftos tai pirmiausia reikėtų kalbėti apie Prancūziją, Rusiją ir Kiniją, nes būtent šių šalių kompanijos yra sudariusios su S.Huseino režimu kontraktus dėl naftos verslovių įsisavinimo.
Be to, apskritai Europa yra labiau priklausoma nuo Artimųjų Rytų naftos nei Jungtinės Valstijos, kurios dabar pirmenybę teikia naftai iš Vakarų pusrutulio - Kanados, Meksikos, Venesuelos - šaltinių. Šiuo metu iš JAV sunaudojamo apie 1000 milijonų tonų per metus naftos kiekio tik 6 proc. tenka naftai iš Irako ir 26 proc. - iš visų Artimųjų Rytų. Europa yra labiau „įklimpusi“ į Irako naftą ir dalyvauja tos šalies naftos industrijos plėtroje. Todėl reikia kelti klausimą, ar būtent tai nėra vienas pagrindinių motyvų, kodėl ypač Prancūzija taip pasirengusi taikiai sugyventi su S.Huseino režimu, tradiciniu savo prekybiniu ir (netolimoje praeityje) kariniu partneriu.
Kai kurie šaltiniai nurodo, kad Jungtinės Valstijos, laimėjusios karą prieš Iraką (dėl tos pergalės beveik negalima abejoti), pasirengusios ne vienos valdyti šalies naftą, kuri priklauso irakiečių tautai, bet sudaryti įvairių šalių konsorciumą tolesniam verslovių eksploatavimui pagal kontraktus su naująja Irako valdžia. Be to, sausio mėnesį savo metinėje kalboje Kongresui apie valstybės reikalų padėtį prezidentas Dž.Bušas pranešė apie naują tyrimų programą, kurios tikslas - pasiekti, kad per ateinančius penkiolika metų žymi dalis automobilių variklių ir šildymo aparatūros naudotų jau ne naftos produktus, bet vandenilinę energiją (eksperimentiniai modeliai jau sėkmingai dirba ir dabar). Taigi ateityje Jungtinių Valstijų energetinė priklausomybė nuo Artimųjų Rytų naftos toliau mažės.

Aiškintis Artimųjų Rytų terorizmo ir įtampos ištakas

Surengusi M.Novako paskaitą JAV ambasada Vatikane pabrėžė, kad teologas „atvyko į Romą kaip privatus pilietis pateikti savo asmeninį požiūrį į dabartinę Irako krizę“ ir neatstovauja nei Jungtinių Valstijų vyriausybei, nei šalies katalikų vyskupams, kurie visiškai pritaria Šventojo Tėvo pozicijai. Vis dėlto žinant šio konservatyvaus teologo pasirengimo lygį, informuotumą bei artimumą valdantiems politiniams sluoksniams, jis savo pasisakyme pakankamai atspindėjo tas ideologines nuostatas, kurios būdingos galingiausios pasaulio valstybės dabartinei administracijai. Stebėtojai pažymi, kad M.Novako misija Romoje, bandant išaiškinti, kad JAV veiksmai prieš S.Huseiną yra tik „gynybiniai veiksmai“ dėl tarptautinio terorizmo grėsmės, nebuvo visiškai įtikinantys.
Kaip sakė vienas paskaitos kviestinių svečių, Vatikano radijo politinis komentatorius jėzuitas kunigas Federikas Lombardis, M.Novako vizija į situaciją, susijusią su Irako krize, nėra išbaigta. „M.Novako argumentai yra įtikinantys tik tuo atveju, jeigu juos priimtum iš siauros neigiamos perspektyvos, būtent dėl terorizmo baimės po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių. Tačiau šiose pažiūrose trūksta pozityvios nuostatos, tai yra, kaip pašalinti pačias neapykantos šaknis ir kaip kurti taiką būtent sutaikinančiais darbais“, - sakė kunigas F.Lombardis. Kaip anksčiau, vasario pradžioje, duotame interviu JAV katalikų laikraščiui „National Catholic Report“ sakė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas arkivyskupas Renatas Martinas, tikrosios terorizmo ištakos glūdi besivystančių šalių skurde, Vakarų bandyme primesti joms priešingą kultūros modelį ir nusivylime dėl realios paramos nebuvimo.
„Ši neviltis gali būti išreikšta terorizmu. Kada jaunas žmogus nemato ateities, likti gyvam ar žūti jam yra beveik tas pats, - kalbėjo arkivyskupas R.Martinas. - Aš visada sakau, kad terorizmo negalima išnaikinti tik stengiantis „nukenksminti“ vieną ar du tūkstančius teroristų, bet reikia aiškintis terorizmo šaknis. Šios šaknys yra trijų rūšių: politinės, ekonominės ir kultūrinės“. Jo nuomoje, būtent visomis šiomis trimis kryptimis trečiojo pasaulio šalys patiria Vakarų priespaudą. Tuo tarpu dabartinės JAV administracijos politinėje filosofijoje gyvos „misijinės“ nuostatos, kad Irakui ir visam Artimųjų Rytų regionui galima karinėmis priemonėmis įvesti laisvės, demokratijos, gerovės ir taikos santvarką (taip buvo padaryta Japonijoje, amerikiečiams okupavus šią šalį po Antrojo pasaulinio karo), yra „neįtikėtinai naivios“. Tai faktiškai būtų bandymas primesti „Pax Americano“ islamo kultūros visuomenei, neatsižvelgiant į jos sudėtingas realijas bei istorines aplinkybes, kurios labai skiriasi nuo amerikietiškojo modelio vystymosi eigos.
O dėl katalikiškosios „instum bellum“ („teisingo karo“) doktrinos, tai arkivyskupas R.Martinas pažymėjo, kad šis mokymas patyrė evoliuciją, panašiai kaip ir nuostatos dėl mirties bausmės. Kaip žinoma, „Katalikų Bažnyčios katekizme“ nurodoma, jog mirties bausmę galima taikyti ekstremaliais atvejais. Tačiau vėlesnėje popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Evangelium Vitae“ pabrėžta, jog dabar visuomenė turi pakankamai priemonių kovoti su nusikalstamumu, nenaudojant letalinės jėgos. „Tas pats gali būti taikoma ir karo atveju.
Šiuolaikinė visuomenė privalo rasti ir, aš manau, ji turi priemones, kuriomis galima išvengti karo“, - paaiškino Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos vadovas.
Atsakant į M.Novako pastabą, jog Jungtinių Valstijų kariniai veiksmai prieš Iraką būtų jau nuo 1991 metų vykstančio Persų įlankos karo „pergalingas užbaigimas“, tai galima pabrėžti, jog iš esmės pirmiausia reikia užbaigti dešimtmečiais besitęsiantį Izraelio ir palestiniečių konfliktą, kuris yra pagrindinė įtampos Artimuosiuose Rytuose priežastis. Būtent šia kryptimi sutelktos JAV ir Europos Sąjungos diplomatinės pastangos padėtų atstatyti dabar dėl Irako gerokai sujauktą Vakarų visuomenės vienybę ir tikrai realizuotų Jungtinių Valstijų, kaip vienintelės supervalstybės, politinį potencialą tarptautinei taikai įtvirtinti.

Mindaugas BUIKA