1.
Žaidimas baigtas
Žiema jau eina į pabaigą. Niekas
nežino, kas pirmas sumanė prie tilto lesinti gulbes. Beje, tai
ir nesvarbu. Žmonės dažnai ateina čia, į senamiestį. Vieni lesina
savo numylėtines, kiti tiesiog gėrisi gracingais paukščiais, dar
kiti neskubėdami vaikštinėja krantine ir daugybe senųjų gatvelių.
Jiems atsiveria puikus vaizdas: upė, daugybės senamiesčio namų
ir pastatų atspindžiai, tarp kurių mažais baltais debesėliais
šviečia didingi paukščiai. Jie tarsi užburia, suteikia tikros
laisvės pojūtį. Štai ir aš šiandien vėl einu krantine. Neskubėdamas
vaikštinėju ir staiga susigriebiu, kad galvoju apie Moldovą. Kas
gi ten vyksta?
Aišku, kad, būnant ten, sunku išvengti vienokios ar kitokios įtakos.
O čia, per atstumą, Kišiniovo įvykiai atrodo kiek kitaip.
Pirma, kas krenta į akis, tai, kad kažkas labai nori būti istorinių
įvykių centre. Būtent taip, ir ne mažiau. Ir reikia, kad apie
tai sužinotų Europos bendruomenė, dar geriau - visas pasaulis.
Tiesa, šioje epochinės reikšmės ir lemtingoje situacijoje galima
įžvelgti kai ką labai pažįstama, ne kartą matyta ir girdėta. Antra,
be abejo, vėl bus persėdama iš vienų krėslų į kitus. Ypač tai
sakytina apie Kišiniovo valdininkus, nes jie šiuo požiūriu labai
patyrę. Jie gi aiškiai suvokia, kad pasikeičia tik kai kurie ministrų
portfelių savininkai, o dauguma įvairių departamentų, ministerijų
ir t.t. darbuotojai - praktiškai niekada. Bet šį kartą, matyt,
teks kažkiek nusileisti provincialams ir dar dėl savo vaikelių,
jau spėjusių atsidurti Europoje.