|
Po
penkiasdešimties metų
|
Kova dėl valdžios SSKP
viršūnėse vyko oficialiai Stalinui dar gyvam esant. Šis
ypač slaptas pranešimas apie būsimą viršūnių posėdį,
reiškė valdžios postų pasidalijimą |
Rusijos komunistai sujudo rengdamiesi
paminėti tautų tėvo ir mokytojo Josifo Stalino 50-ąsias mirties
metines. Užsimota Volgogradą vėl pervadinti Stalingradu. Komunistams
ėmus triukšmauti, kad miestui prie Volgos būtų grąžintas Stalino
vardas, prezidentas V.Putinas leido suprasti, kad jis būtų nieko
prieš, tačiau gali būti neteisingai suprastas ir tam, jo nuomone,
dar neatėjo laikas. Be to, anot V.Putino, Stalingrado vardo grąžinimas
Volgogradui yra ne jo, o vietinės valdžios, na, gal dar Valstybės
Dūmos reikalas. Žinant, kad vietinė Volgogrado valdžia komunistų
rankose, galima laukti, kad Rusijos žemėlapyje vėl atsiras Stalingradas.
Kaip žinoma, pagal oficialią versiją, kuri įrašyta ir visose sovietinėse
enciklopedijose bei istorijos vadovėliuose, vadą ir mokytoją
1953 m. kovo 1 d. užmiesčio rezidencijoje Volynskojėje ištiko
širdies smūgis, nuo kurio Stalinas ir mirė praėjus keturioms dienoms,
1953 m. kovo 5 d.
|
|
Puolimo
data nukeliama
Atrodo, kad Prancūzijos prezidentas
Žakas Širakas sumanė tapti Biblijos bebaimiu Dovydu, metusiu iššūkį
galingajam Galijotui - Vašingtonui. Prieštaraudamas prieš galimą
Irako puolimą, Ž.Širakas demonstruoja energingą pacifizmą, tačiau
tai ne rūpestis pasaulio taika, o siekimas maksimaliai susilpninti
JAV įtaką pasaulyje bei sustiprinti savąją arabų valstybėse. Kitas
dalykas - Prancūzijoje dabar gyvena apie šeši milijonai musulmonų,
todėl bijomasi jų reakcijos, jeigu Paryžius paremtų Vašingtoną Irako
klausimu.
Bet Ž.Širakui vargu ar pavyks paveikti JAV prezidentą Džordžą Bušą
atsisakyti Bagdado vagies puolimo. Dauguma apžvalgininkų Prancūzijoje
pripažįsta, kad jau per vėlu sustabdyti JAV ir jų sąjungininkų pasirengimą
Irako puolimui. Praktiškai nebeįmanoma sustabdyti paleistą mašiną.
Į JAV ir sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų išdėstymą Persijos įlankos
regione jau įdėta tokia gausybė materialinių išteklių, ginkluotės,
tankų ir raketų, jau nekalbant apie milžiniškas finansines lėšas,
jog ginkluotos atakos prieš Iraką atšaukimas darosi beveik neįmanomas.
Kitas dalykas, Vakarų demokratinių valstybių ir JAV finansinės sistemos
yra pakankamai peršviečiamos, taip pat ir karinių išlaidų srityje.
O dėl tų išlaidų panaudojimo efektyvumo, anksčiau ar vėliau teks
atsiskaityti rinkėjams. Kita vertus, JAV ir Didžiosios Britanijos
visuomenė vargu ar atleistų Dž.Bušui ir T.Bleirui, jeigu jie kapituliuotų
prieš Irako diktatorių S.Huseiną. Anot Rusijos laikraščio Nezavisimaja
gazeta, karas tapo neišvengiamas, o diskusijos dėl galimo konflikto
sprendimo vyksta tik dėl akių. Pagaliau tą suvokia, arba bent jau
privalėtų suvokti, pirmiausia Paryžiaus ir Berlyno pacifistai.
Konfliktą išspręsti taikiai buvo galima anksčiau, bet tik pritariant
S.Huseinui. Tačiau šis nenorėjo nusileisti.
|
|