Menininkų duetas

Marija Ladigaitė ir Vladas Vildžiūnas prie M.K.Čiurlionio paminklo Vilniuje

Skulptoriaus Vlado Vildžiūno profesionalūs, meniški, širdyje išnešioti darbai puošia Vilnių. Tai paminklinė skulptūra Laurynui Stuokai-Gucevičiui (1984), dekoratyvinės skulptūros „Lietuviška baladė“ (1973), „Barbora“ (1982). Jo darbų yra Kaune („Trys karaliai“, (1968), Druskininkuose – paminklinė skulptūra M.K.Čiurlioniui (1975), už kurią 1976 metais pelnyta valstybinė premija. Romas Viesulas 1977 metais „Draugo“ (JAV) laikraštyje rašė: „Rytų Europos dabartiniam uždarume ir šio regiono kontekste Čiurlionio paminklas yra didelės kūrybinės drąsos darbas, toli peržengęs sovietinės meniškos ir paminklinės biurokratijos dogmas“. Visą V.Vildžiūno sovietmečio kūrybą bene tiksliausiai 1992 metais įvertino Mindaugas Navakas: „Žvilgtelėkim į skulptūras. 1963 m. – „Surištas sukilėlis“ – juk tai surištas Kristus („Ecce homo“), 1968 m. – „Trys karaliai“, - pasveikinę gimusį Kūdikėlį Jėzų. 1972 m. iškaltas iš marmuro ir 1982 m. – iš granito „Ecce homo“ – Kristaus galvos studija, 1977 m. „Piligrimai“ – šv. Kristoforas, 1977 m. „Sparnuota figūra – Nukryžiuotasis“, o gal tiksliau, - Nukryžiuotojo siekimas. Man labai graži šita skulptūra, padaryta lyg visą laiką kartojant: „neminėk Viešpaties vardo be reikalo“. Bet įspūdingiausia – kaip lengvai ir nevaržomai šioje kūryboje kvėpuoja laisva autoriaus valia. Kartu kyla klausimas, kaip atsitiko, kad ši kūryba sovietmečiu, nors ir sunkiai, bet vis dėlto skynėsi kelią? Manau, svarbiausia – sovietinę ideologiją gaminantys ir saugantys klerkai buvo per daug buki, kad suprastų švarią, taisyklingą kalbą, o ne maskoliškai partiniu žargonu kalbantį žmogų“. Ne mažiau įspūdingi V.Vildžiūno paskutiniųjų metų darbai: paminklas Lietuvos tremtiniams Vorkutoje (1990), „Šventas Kazimieras“ (1995), „Kristus Nazarietis“ (1991), „Prisikėlimas“ (1999) ir kt.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija