Ar dera katalikams švęsti Užgavėnes?

Etnologė Gražina Kadžytė Zanavykų muziejuje pasakoja apie Užgavėnių papročius, tradicijas, simboliką

Tautodailininkas Alfonsas Zokas (dešinėje) rodo savo autoportretinę kaukę liaudies meistrui Albinui Bilinskui Gedimino JOKŪBAIČIO nuotraukos

Apie tai kalba ne vienas, motyvuodamas, jog Užgavėnės – pagonių šventė.
Vasario 19 dieną Zanavykų krašto muziejuje vyko seminaras „Užgavėnės, kaip jas švęsti zanavykams“, kurio metu etnologė Gražina Kadžytė papasakojo apie Užgavėnių papročius, tradicijas, simboliką. Pakonsultavo, kaip patiems pasigaminti kaukes. Aktyviai dalyvavo Šakių rajono mokytojai, moksleiviai, kultūros darbuotojai, folkloro ansamblių dalyviai.
Veikė 65 medinių kaukių paroda, kurias pagamino žymūs krašto tautodailininkai: Alfonsas Zokas, Gediminas Jėčys, Valdas Paukštys, originalias ir įdomias kaukes pristatė liaudies meistras Albinas Bilinskas.
Įvairių tipų, įdomių kaukių ekspozicijoje buvo galima pamatyti Griškabūdžio vidurinės mokyklos moksleivių, vadovaujamų mokytojo Romano Laurinaičio, ir Plokščių vidurinės mokyklos moksleivių kūrybinių darbų.
Pasak Zanavykų krašto muziejaus darbuotojos Rimos Vasaitienės, šis seminaras muziejuje lyg ir tradicinis, jis turi edukacinį tikslą. Esant sunkioms socialinėms sąlygoms, neretai vaikai, šiek tiek pasidažę skruostus ar nosį, su ištiestom rankom prašo maisto produktų, pinigų. Todėl renginio tikslas - kad dirbantys su vaikais žmonės jiems išaiškintų, kaip turi atrodyti persirengėlis personažas, kokį vaidmenį jis turi suvaidinti.

* * *

Paskatos Užgavėnėms formuotis į kaimą atėjo iš miesto. Karnavalai su artėjantį pasninką imituojančiomis dvikovomis dar XIII amžiuje vyko Prancūzijoje, o XVI amžiuje tokie vaidinimai išplito Europoje. XVII amžiuje Vilniuje pasirodė Užgavėnių karnavalai. M.Valančiaus „Žemaičių vyskupystės istorijoje“ rašoma, kad XVII a. pradžioje per Šeštines žemaičių buvo naudojamos „bjaurios ličynos kipšų“, vadinasi, gamintis kaukes jie jau mokėjo. Kaimiečiai buvo gerai perpratę čigonus bei žydus. Pirmieji dar XVI amžiuje ėjo per kaimus pardavinėdami ir prajodinėdami arklius, o Smurgainyse XVII amžiuje Karolio Radvilos įsteigtoje „lokių akademijoje“ dresavo lokius.
Pasak G. Kadžytės, Užgavėnių papročiams formuotis turėjo įtakos vestuvių papročių elementai. Užgavėnės – tai diena, kai žmonės turi linksmintis, juoktis, gali visiškai atsipalaiduoti, bet pažeminti žmogaus orumo nevalia. Juoką „daugiau negu įprasta“ šią dieną stengiamasi sukelti įvairiais veiksmais: neįprastu muzikavimu, šmaikštavimu, teatralizuotais sceniniais vaizdais.
Užgavėnės – tai žmogaus ryšys su gamta, galimybė pajudinti kaimo bendruomenės šykštuolius, nevalas. Laikas įneša naujų personažų į šią šventę, be to, tai – šv.Velykų, žemės darbų pradžios – Jurginių laukimo metas, pavasario šauksmas.

* * *

Po ilgų diskusijų lietuviai bando atrasti meilės ryšį tarp Valentino dienos ir Vasario 16-osios. O kaip švęsime Užgavėnes? Ar šią šventę – kaip žiemos palydas - tik Rumšiškėse paversime masiniu renginiu, kai iš įvairių Lietuvos vietų čia susirenka folkloriniai ansambliai ir gausybė žiūrovų, kai Užgavėnės Rumšiškėse tampa įvairių etnografinių sričių papročius kiek niveliuojančiu pramoginiu renginiu?
Gal šia tema parapijose galėtų išsakyti nuomonę Katalikų Bažnyčios kunigai?

Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Kaunas – Šakiai

© 2003 "XXI amžius"