Vitražas – menininko būties švytėjimas

Vitražistas Vytautas Švarlys Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kas yra gyvenimas? Ieškodama vaizdingos metaforos, galėčiau pasakyti, kad gyvenimas yra lyg perregimas trapus stiklas, atspindintis įvairiaspalvius mūsų būties spindulius. Menininko būtis išsiskiria iš kitų, ji yra ypatinga, nes jos užduotis – priversti šį įvairiaspalvį stiklą švytėti, savo kūrybinėmis galiomis atspindėti dvasinę žmogaus prigimties šviesą. Toks yra vitražisto Vytauto Švarlio gyvenimas. Šiemet švenčiantis savo šešiasdešimtmetį, trisdešimt kūrybos metų jis atidavė vitražui – tai sunkiai įveikiamai, daug pastangų ir jėgų reikalaujančiai technikai, kurios grožis vilioja garsiuosius menininkus nuo pat romaninės ir gotikinės dailės laikų. Vasario 14 dieną Vilniaus „Arkos“ galerijoje buvo atidaryta personalinė V.Švarlio vitražų paroda, kurioje autorius, perkėlęs kūrinius į rėmines fotografijų plokštumas, eksponuoja pagrindinius, per pastaruosius metus sukurtus vitražus ir dekoratyvines kompozicijas, puošiančias įvairius visuomeninių pastatų bei sakralinių erdvių interjerus. Tai, kad paroda buvo atidaryta visuotinės meilės dieną, galime įžvelgti tam tikrą simboliką, nes kas, jeigu ne meilė, duoda akstiną kūrybai, kuri yra šventas žmogaus veiksmas, jo žemiškos būties įprasminimas ir transformacija į aukštesnį lygmenį.
Kūrybinė menininko biografija, jo paties žodžiais tariant, prasidėjo nuo pat vaikystės, nuo gimtosios Krekenavos apylinkių grožio, nuo mamos įdiegtų vertybių. „Vaikystėje mama mane vesdavosi į Krekenavos bažnyčią. Ten mane traukė languose šviečiančios spalvotos vitražo žvaigždutės. Žiūrėdavau ir žiūrėdavau į jas. Galbūt taip atsirado trauka stiklui, ryškioms spalvoms?“ – samprotavo V.Švarlys. Paskui studijavo Kauno meno mokykloje ir Vilniaus Dailės institute, kur jaunas studentas pasinėrė į išsvajotąjį meno pasaulį, o savo pomėgį ryškioms spalvoms demonstravo vilkėdamas ryškius marškinius. Tuo metu buvo populiarūs storo, skaldyto stiklo vitražai. Šios technikos mokyklai atstovavo Kazys Morkūnas bei šviesaus atminimo profesorius Algimantas Stoškus, kurie išugdė jaunam dailininkui meilę bei kantrumą šiai nelengvai monumentalaus meno specialybei. Yra dalykų, kurie kiekvieną žmogų savaip, nepaaiškinamai traukia. Pasak V.Švarlio, šios traukos veikiamas, jis „susirgo“ spalvotų stikliukų-vitražo „liga“, kuri tęsiasi iki šiandien.
1972 metais baigęs Vilniaus dailės institutą, V.Švarlys iš karto įsijungė į aktyvų kūrybinį gyvenimą, pradėjo dalyvauti respublikinėse parodose, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Dirbdamas klasikine vitražo technika, kurioje naudojamas spalvotas ir baltas stiklas, švinas bei alavas, menininkas sukūrė apie šimtą monumentalių vitražo kompozicijų, kurios puošia ne tik visuomeninių pastatų bei bažnyčių interjerus, bet ir privačias kolekcijas Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus asmeninei kolekcijai priklauso V.Švarlio sukurta dekoratyvinė kompozicija „Vilnius“. Vienas pirmųjų menininko darbų buvo Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklai skirtas vitražas „Svajonė“ (1973), o vienas didžiausių jo darbų – 142 kvadratinių metrų plokštumoje sukomponuotas vitražas „Lietuva“, esantis Birštono kultūros rūmuose. Birštono sanatorijoje puikuojasi jo darbas „Versmė“ (2002), o kitos dekoratyvinės kompozicijos puošia buvusias banko „Hermis“ patalpas Vilniuje (1997), Radviliškio savivaldybėje („Atgimimas“, 1990), Kauno karininkų ramovėje („Kardas“, 2002) bei kituose visuomeninės paskirties pastatuose.
Tačiau reikšmingiausią V.Švarlio kūrybos dalį sudaro vitražai, sukurti Lietuvos bažnyčioms ir koplyčioms. Kiekvienas istorinis laikotarpis ar lūžis politinėje sistemoje menininkų kūryboje palieka tam tikrą antspaudą. Vitražisto žodžiais tariant, po atgimimo laikotarpio, peržengę tarybinio meno kanonų rėmus, dailininkai galėjo išlaisvinti savo kūrybines dvasios galias ir, nevaržomi Meno tarybos reikalavimų, galėjo perkelti jas į užmirštas sakralines erdves. „Atsiradusi galimybė kurti bažnyčiose visiems buvo didelė palaima, dirbdavome nesiafišuodami, tiesiog savo malonumui ir džiaugsmui. Buvome laimingi, nes atsivėrė nauja kūrybinė erdvė, leidusi kitaip pažvelgti į sakralines vertybes“, - prisimena menininkas.
V.Švarlio vitražai puošia Šeduvos, Šalčininkų, Lukšių, Grūšlaukės, Krekenavos, Kaltinėnų, Maišiagalos, Biržų, Senosios Varėnos bažnyčias. Bene svarbiausias jo darbas yra Šalčininkų bažnyčioje 2000 metais sukurtas vitražinis altorius „Malda“. Pastarasis darbas Lietuvoje neturi analogų. Mūsų krašto bažnyčiose tai pirmasis altorius, sukurtas storo, skaldyto stiklo vitražo technika. V.Švarlys pasakojo, kad Lietuvoje nėra išvystyta minėtos technikos gamybinė bazė, todėl šis altorius gimė ypatingo užsispyrimo ir sunkaus triūso bei geranoriškai nusiteikusių žmonių dėka, o ypač bažnyčios klebono kun. Juozo Norkūno, kuris vitražinio altoriaus įgyvendinimo planus derino su Vilniaus kurija.
Altorius bažnyčioje yra pati švenčiausioji vieta, todėl menininkui tenka didelė atsakomybė įveikti ne tik architektūrines visumos detales, meno kūrinio plastinę ir idėjinę išraišką, bet ir įminti Aukščiausios būties bei žmogaus sąlyčio mįslę. Autoriui pavyko altoriaus koncepciją suderinti su architektūrine bažnyčios vidaus erdve, su interjero lubų konstrukcija, diktavusia vertikalią altoriaus kompoziciją, primenančią kosminės raketos formą, kurios viduje įkalintas Kristus kenčia už mūsų visų nuodėmes. Į akis krentanti raketos forma iš pradžių šiek tiek glumina žiūrovą, tačiau jos sienos išnyksta, kai žvilgsnis pereina prie plastiškos Kristaus figūros, nuo kurios, lyg stengdamosi pramušti uždarą formą, į visas puses sklinda įvairiomis spalvomis žėrinčios dinaminės spindulių linijos. Autoriui buvo svarbu pabrėžti Kristaus pasaulio Atpirkimo idėją, to pasaulio, kuriame vyrauja nerimas, kova, chaosas. Ekspresyvi Kristaus figūra, apsupta judrios dinamikos, tarsi grumiasi su šių dienų pasauliu, lyg norėdama jį sulaikyti, lyg kviesdama sustoti, pažvelgti į save ir susitaikyti. Visas altorius spinduliuoja ypatinga dvasine energija. Didelę reikšmę čia turi apšvietimas. Tamsioje prieblandoje skendinčioje bažnyčios vidaus erdvėje apšviestas ir vaiskiomis vitražo spalvomis žėrintis altorius su Kristaus figūra išnyra prieš mus kaip visa gelbstinti pasaulio Šviesa.
Didelės apimties V.Švarlio darbas yra „Kristaus kryžiaus kelias“ – dvylikos stočių vitražinis ciklas Kaltinėnų bažnyčioje (1995). Šis ciklas, pasižymintis ryškia spalvų palete, figūrinių linijų aiškumu bei formos apibrėžtumu, priartina autoriaus kūrybą prie supaprastintos liaudies meno išraiškos. Dieviškasis aspektas, pristatomas monumentaliu simbolizmu, ypač gražiai atsiskleidžia vitražuose „Palaiminimas“ Grūšlaukės bažnyčioje (1999) bei „Prisikėlimas“ Krekenavos bažnyčioje (1999). Šiuose darbuose nėra nieko banalaus, meninėmis išraiškos priemonėmis čia įtaigiai stengiamasi atskleisti pagrindinę Biblijos tiesą: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21, 3-4). Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje naujai suskambančiu dvasiniu aspektu pasižymi dar neužbaigtas kurti V.Švarlio penkiolikos vitražų ciklas M.K.Čiurlionio tematika. Vitražai „Atnašavimas“ (2001), „Auka“ (2001), „Angelo prisilietimas“ (2002), „Apvaizdos žvilgsnis“ (2002) – tai išgyventa kontempliacija, kuri priartina žmogų prie Amžinybės grožio paslapčių.
Šiuo metu didžiausia V.Švarlio svajonė – užbaigti minėtą ciklą iki 2005 metų, kada bus minimos M.K.Čiurlionio 130-osios gimimo metinės. Prie projekto įgyvendinimo daug prisideda M.K.Čiurlionio draugijos Varėnos skyriaus pirmininkė Gražina Jaronienė, be kurios pastangų ir nuoširdaus pasiaukojimo šiam darbui vargu ar būtų galima realizuoti užsibrėžtus tikslus. Sakralinė erdvė yra per plati, kad visas pastangas nulemtų tik materialinis pagrindas. Anot Paluobių parapijos Šventų Angelų Sargų bažnyčios klebono kun. Antano Mickevičius, kuris seniai svajojo savo bažnyčioje įrengti kelis vitražinius langus, įvyko stebuklas: V.Švarlys sutiko kelis vitražus sukurti ir padovanoti. Tokia yra menininko kasdienybė, jo būties ir darbų šviesa.

Lina KLUSAITĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"