XXI amžius

Darbai ir atidirbinėjimai

Jei tu gali tarp sukčių doras likti,
Būt su karaliais toks, kaip ir minioj,
Pasiekti, kad pelnytai gerbt sutiktų
Tave ir priešai, ir draugai kovoj;
Jei tu gali teikt triūso vaisių gausiai,
Sau tart: „Vertai šį mirksnį gyvenau!“
Tada turtinga Žemė tau priklauso,
Ir būsi tikras tu Žmogus, sūnau!

Taip rašė garsusis anglų rašytojas 1907 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Radjardas Kiplingas, kuris sovietiniuose literatūros vadovėliuose ir enciklopedijose buvo vadinamas „britų imperializmo dainiumi“. Šios R.Kiplingo eilės (Juozo Subatavičiaus vertimas) atėjo į galvą neatsitiktinai. Juk kas dabar (ypač iš vadinamojo elito) susimąsto apie tokius dalykus. „Atgyvenos, baigiantys išmirti idealistai“, - paniekinamai kalbama apie tokius. Visiškas idealų neturėjimas, jau nekalbant apie moralines nuostatas, lakstymas iš partijos į partiją, pereinant visas pakopas nuo SSKP iki liberalų demokratų ar atvirkščiai, rodo, jog tokios sąvokos kaip Tėvynės meilė, pasiaukojimas, pagaliau elementarus padorumas šiems „elito“ žmonėms yra visai svetimos ir nesuvokiamos. Kaip pastebėjo vienas publicistas, chameleono esmė nesikeičia, pakitus jo spalvai. Ir tas spalvų bei kailių kaitaliojimas pristatomas kaip rūpestis tautos gerove? Bijokite Dievo, ponai!
Kaip rūpinamasi ta gerove, geriausiai rodo dabartinio Seimo sudėtis. Pažvelkime, kiek jame milijonierių ir kokiais būdais jie susikrovė tuos milijonus, kaip atsirado didelė dalis stambiųjų ūkininkų. Daugeliu atvejų tai buvę kolūkių pirmininkai, rajonų partiniai nomenklatūrininkai. Kas gi liko „liaudies masėms“? Ogi koks nors šiferio lapas ar tos pačios šakės, kuriomis dabar retsykiais mosuoja sumaniai pakurstomi elgetiškų mėsos ir pieno supirkimo kainų nualinti smulkieji žemdirbiai. Tad kokiai Lietuvai atstovauja tas „elitas“, buvę neseniai pašlovinto A.Sniečkaus ar jo įpėdinių bendražygiai? Na, kas gi gali nematyti, kam atstovauja K.Prunskienė, J.Veselka, Seimo „agrarininkai“, Rolandas Pavilionis, R.Karbauskis, pagaliau „mladolitovcu“ vadinamas S.Buškevičius? Pastarasis dabar bulvarinėms „Vakaro žinioms“ aimanuoja, jog Lietuvos stojimu į Europos Sąjungą suinteresuoti tiktai tie, kurie esą rengiasi gerai mokamam darbui Briuselyje ES struktūrose. „Vakaro žinios“, kurios, kaip kalbama, gali tapti net Prezidentūros oficiozu, jau pradėjo šmeižikišką kampaniją prieš ES. Pasirodo, savų „euroskeptikų“ jau nepakanka. Štai LTV laidos „Spaudos klubas“ vedėjas pasikvietė į laidą atvykėlį iš už Atlanto „finansų patarėją“ A.Avižienį, kuris aiškino, kiek daug praras Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą.
Prieš Lietuvos įsiliejimą į euroatlantines struktūras pakilo ne tik R.Pavilonio bei J.Veselkos tipo veikėjai, bet nevengiama pasinaudoti ir politiniu mailiumi - pavyzdžiui, šiauliečiu M.Murza, Tauragės juokdariu Oželiu ar „respublikonu“ K.Petraičiu. Ne kažin kas, tačiau, žinant daugelio žmonių politinį analfabetizmą, praverčia ir tokie.
Na, o „laisva ir nepriklausoma“ žiniasklaida Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, jau nekalbant apie Rusiją, pradėjo bauginimo kampaniją, jog į Baltijos valstybes, pirmiausia į Lietuvą, ateina NATO ginkluotosios pajėgos, visų pirma - JAV. Štai šiomis dienomis Rygoje rusų kalba išeinantis laikraštis „Biznes Baltija“ paskelbė net trijų autorių straipsnį „Šiauliai nori tapti pirmąja NATO baze“. Straipsnyje rašoma, jog Baltijos šalių politikai jau atliko savo darbą, gavę pakvietimą į Šiaurės Atlanto Aljansą, o dabar užleido vietą kariškiams. Teigiama, jog labiausiai skuba lietuviai, kurie formuoja Šiaulių Zoknių aerodromo pavertimą NATO karinės aviacijos baze. Esą NATO specialistai jau tyrinėjo Zoknių aerodromo galimybes ir priėjo išvadą, kad jis tinka NATO aviacijos reikmėms. Rašoma, kad Lietuvos kariškiai deda visas pastangas, parengiant visuomenės nuomonę dėl Zoknių aerodromo perleidimo NATO.
Tokių publikacijų galima nemažai aptikti ir Lietuvos spaudoje. Europos Sąjunga bus nupiešta kaip pragaro vartai. Tam reikia rengtis nedelsiant nė vienos dienos. Vargu ar agitacijai už ES pakaks numatomo milijono litų. Praėjusieji rinkimai aiškiai parodė, jog, norint juos laimėti, reikia bent jau penkiolika kartų daugiau. O šį kartą joks Borisovas neparems, o jeigu ir parems, tai tik „euroskeptikus“.
Visiems politikams turėtų būti aišku, jog artėja bene svarbiausias istorinis momentas - referendumas dėl narystės ES, kurio rezultatai nulems, ar vėl nebūsime nublokšti ne tik į Europos, bet ir į istorijos užkaborius. Deja, daugelis politikų užsiima visiškai kitais dalykais. Pavyzdžiui, svarsto galimybę įteisinti homoseksualų „santuokas“. Čia, kaip ir kitose panašiose iniciatyvose, aktyvūs liberalai. Esą Lietuvoje gyvena apie 200 tūkstančių tokių asmenų. Antai liberalas E.Masiulis, dabartinio Seimo kadencijos pradžioje išgarsėjęs pasiūlymais legalizuoti prostituciją, teigia, kad homoseksualų „santuokų“ likimas turi būti išspręstas artimiausioje ateityje. „Liberalusis jaunimas dar prieš kelerius metus pasisakė už santuokų tarp tos pačios lyties atstovų įteisinimą. Tačiau niekas to pareiškimo neišgirdo“, - apgailestavo parlamentaras. Neprieštarautų tokioms „demokratiškoms naujovėms“ ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas naujasis socialdemokratas G.Dalinkevičius. Tiesa, jis aiškino, jog dėl tų „santuokų“ dar reikia luktelėti, kol visuomenė susivoks ir nuspręs, kad atėjo laikas tokiai „pažangiai ir demokratinei“ idėjai įgyvendinti. O kad tas laikas ateis, irgi galima neabejoti. Jį paskubės priartinti „laisvoji“ ir „nepriklausoma“ žiniasklaida, kuri jau keliolika metų skleidžia niekinamą požiūrį į moralę, patriotizmą, dvasingumą.
Ošiandien, anot Prezidento inauguracijos komisijos vadovės D.Kutraitės-Giedraitienės, bus surengta šventė visai tautai. Ji bus su fejerverkais, lazerių šėlsmu. Įdomiausia, jog bene pagrindinis inauguracijos iškilmių leitmotyvas bus specialiai sukurta lyg daina, lyg himnas, pavadintas „Tu, Lietuva“. Opusas sukurtas sovietinės poetės Vilijos Šulcaitės žodžiais. Ją dabar mažai kas ir beprisimena, nors rašė eiles apie „revoliucinę praeitį“, šlovino partiją ir pavergėjus, buvo LSSR rašytojų sąjungos valdybos nare. Tik stebėtis reikia, iš kur naujojo Prezidento komanda ir D.Kutraitė-Giedraitienė su Prezidentūros „pilkuoju kardinolu“ jau vadinamu G.Šurkumi atkapstė tą ištikimiausios partijos dukros V.Šulcaitės eilėraštį. Ir apie kokią Lietuvą ji galėjo kalbėti? Tik apie „tarybų“. Tai gal geriau reikėjo paprašyti pagrindinio rėmėjo J.Borisovo pagalbos. Tas būtų kokį nors Kremliaus dvaro kompozitorių atsiuntęs ar net patį „Kremliaus lakštingalą“ Josifą Kobzoną atskraidinęs. Būtų bent jau suprantamiau ir aiškiau. Tiesa, ir V.Šulcaitės bei muzikanto A.Kulikausko sukurtoje inauguracijos dainoje skamba tokie „revoliucingi“ žodžiai kaip „lašas kraujo iš arterijų“, minimi kažkokie karo pabūklai. Beje, labai tinkantys prie naujojo Prezidento partijos emblemos: išskėtusiam sparnus ereliui puikiai dera ir „kraujo lašai“, ir „karo pabūklai“. O dėl „pilkojo kardinolo“ G.Šurkaus, tai Lietuvos radijo laidoje „Akis į akį“ ir kituose noriai duodamuose interviu pastarasis atsiskleidė visu gražumu. Tikrai patikimas ir išbandytas kadras. Ir iš kokios šeimos! Juk tėtušis, būdamas vyriausiuoju psichiatru, pripažino susideginusį Kaune Romą Kalantą psichikos ligoniu! Neaišku, ar gavo už tai kokį ordiną ar medalį, bet nuopelnai tikrai nebuvo pamiršti. Juk už kokius nuopelnus sūnelis - jaunas gydytojas – okupacijos siautėjimo metais buvo nuvežtas į „pasaulio imperializmo irštvą“ JAV? Matyt, nereikia aiškinti, jog, tik teoriškai nesant tam tikrų struktūrų paslaugų tiekėju, apie tokias keliones net svajoti nebuvo galima.
Aišku, inauguracijos dainos pasirinkimas nors ir ne esminis, bet daug ką pasakantis faktas. Nuo tokių ir prasideda dreifas į praeitį. Beje, paklaustas, ar naujasis Prezidentas ketina atsilyginti geradariui J.Borisovui už paramą rinkimuose, G.Šurkus nedvejodamas atsakė: „Žinoma, bus atsilyginta“. Ir ne pinigais, o tvarkos įvedimu Lietuvoje, nes, pasirodo, buvęs sovietų armijos karininkas tik būsimajame Prezidente, vienintelėje politinėje figūroje, įžiūrėjo „kietą vyruką“, sugebėsiantį įvesti tvarką. Žinoma, pagal J.Borisovo modelį. Štai tamstoms ir „karo pabūklai“, ir artileristai, kurie iš jų šaudys. Visuomenė turėtų ne juokais įsidėmėti „pilkojo kardinolo“ G.Šurkaus žodžius, jog atidirbti reikės ne Lietuvos žmonėms, o J.Borisovui. Ir tą jis kartoja net pasimėgaudamas.
Visgi šiuos pamąstymus norėtųsi užbaigti irgi R.Kiplingo eilutėmis:

Jei tu gali svajot, bet išmintingai,
Mąstyt, bet nelaikyt stabais minčių,
Būt Nesėkmei ir Sėkmei abejingas,
Jas vertinti mastu tokiu pačiu;
Jei tu gali ištvert, kai savo tiesą
Kiti iškraipo, ruošdami klastas;
Jei tu gali, sugriovus rūmą šviesų,
Pavargęs vėl iš naujo kraut plytas.

Petras KATINAS