Dvasios broliai, tiesę
tiltus tarp kultūrų ir tautų
|
Valstybinė įmonė Lietuvos
paštas išleido pašto ženklą, pagerbiantį Šveicarijos sūnaus
ir Lietuvos patrioto, iškilaus mokslininko, visuomenės veikėjo,
Eltos įkūrėjo, aktyvaus prieškario katalikų veikėjo, filosofijos
daktaro, profesoriaus Juozo Ereto (1896 - 1984) atminimą.
Pašto ženklo autorė dailininkė Aušrelė Ratkevičienė
Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka |
Vilniaus viešojoje A.Mickevičiaus
bibliotekoje pristatyta Juozo Ereto knyga Kazys Pakštas. Bibliotekos
Šveicarijos skaitykloje vykusiame minėjime kalbėta apie du didžiuosius
vyrus, išvariusius gilią vagą lietuvių kultūros istorijoje. Šveicaro
J.Ereto knygą apie vieną didžiausių lietuvių geopolitikų ir kultūros
žmonių prof. J.Pakštą parengė Baltoskandijos akademija ir išleido
leidykla Pasviręs pasaulis. Kodėl Baltoskandijos tiltų serijai
pradėti pasirinktas J.Ereto veikalas? Pasak Baltoskandijos akademijos
pirmininko dr. Silvestro Gaižiūno, K.Pakštas yra didysis Baltoskandijos
tiltų iniciatorius, prieškariu plačiai populiarinęs šitą idėją.
Ši J. Ereto knyga pirmą kartą buvo išleista 1970 metais Romoje,
Lietuvių katalikų mokslo akademijoje. Po 2001 metais Naujojo
amžiaus išleistos J.Ereto knygelės Užmirštieji baltai tai antras
J.Ereto veikalas, šiais laikais pasirodantis Lietuvoje.
Kultūrų sintezės puoselėtojai
S.Gaižiūnas pristatė J.Ereto
knygą jos kūrybinės laboratorijos kontekste. Reino tėkmė yra tas
veidrodis, kuriame galime pamatyti paties J.Ereto gyvenimą, jo
dvasios tėkmę Baltijos jūros link. Iiš Šiaurės į Pietus keliavo
Gėtė, Herderis, Nyčė ir Tomas Manas. Šiuo keliu amžiaus pradžioje
skuba ir K.Pakštas. Atvirkštine kryptimi iš pietų į šiaurę
savo likimo pasitikti keliauja šveicaras medikas ir alchemikas
Paracelsas, o XX amžiuje J.Eretas. S.Gaižiūno žodžiais tariant,
tarp šiaurės ir pietų bręsta svarbiausios XX a. lietuvių kultūrinio
proveržio idėjos. Tarp šių polių vienas kitą sutinka J. Eretas
ir K. Pakštas du bendraminčiai ir juodu vienas kitą uždega grandioziškiems
visuomeniniams projektams, originalioms kultūros akcijoms, kūrybiniams
darbams.
J.Eretas gražiai vaizduoja, kaip K.Pakštas, stovėdamas prie Viduržemio
jūros ir mąstydamas apie šio regiono senąją kultūrą, galvoja ir
apie kultūrinę perspektyvą prie Baltijos jūros. Tos analogijos
padeda jam rutulioti svarbiausias jo idėjas. Keliaudamas nuo Reino
prie Nemuno, J.Eretas Lietuvon atneša Reino kultūrinės sintezės
idėją. Ir kai mes stebimės, kodėl Šveicarijos mokslininkas nuo
Pareinio iš germanų-romaniškos erdvės taip greit įsiliejo į šiaurietiškąjį
kultūrinį kontekstą, reikia prisiminti ir tai, kad Nemunas bei
Baltija primena jo gimtinės pasaulį kaip jungčių zoną. Anot S.Gaižiūno,
ir Reinas, ir Baltija tam tikra prasme yra religinės ir kultūrinės
sintezės simboliai, teikiantys toleranciją, dvasinio supratimo
ilgesį, kurį savo veikaluose nuolat akcentavo ir J.Eretas, ir
K.Pakštas.
J.Eretas subrandina daugybę savo veikalų, kuriuose atsispindi
kultūriniai ir politiniai ryšiai tarp šių regionų. S.Gaižiūnas,
be to, primena, kad J.Ereto misijos samprata taip pat neatsirado
tuščioje vietoje. Nors J.Eretas ir vadovavosi šveicarų tautinės
misijos samprata, t.y. siekiu šviesti kitoms tautoms savo humanistinėmis
idėjomis ir padėti tas idėjas įgyvendinti, jį įkvėpė ir didžiojo
norvegų mokslininko bei keliautojo Fridjofo Nanseno pavyzdys.
Šveicarų ir norvegų mentalitete, šių tautų istorijoje, pastebi
S.Gaižiūnas, esama kažkokio paslėpto giminingumo. Pasiremdamas
Stasio Šalkauskio tezėmis, S.Gaižiūnas teigė, kad ir vieni, ir
kiti pripratę nuo amžių kovoti už žmogaus ir tautos laisvę, labiau
atjaučia kitiems teikiamas skriaudas ir lengviau už kitas tautas
ryžtasi kovoti už svetimas teises ir laisvę. Kultūrinės sintezės
idėja buvusi labai artima ir K.Pakštui.
J.Eretas kiekviename puslapyje savo herojų įveda į kokį nors kultūrinį
kontekstą europinį ir pasaulinį. Taip knyga įgyja papildomą
vertę, ji tampa svarbi ir Europai. Kalbėdamas apie K.Pakšto veiklą
ir misiją J.Eretas nuolatos mini žymiausias pasaulinio lygio asmenybes.
Primindamas pranašus, kurie buvo svarbūs atskiroms tautinėms kultūroms
ir visai Europai, J.Eretas suskirsto juos į dvi grupes. Vienoje
plejadoje jis mini Dantę, Servantesą, Šilerį, Mickevičių, kitoje
K.Pakštą, kuris savo regėjimuose matė naujo pasaulio pirmavaizdį,
kvietė visu šimtmečiu pirmyn.
S.Gaižiūno nuomone, turėtume nusilenkti J.Eretui už tai, kad jis
savo knygoje susumavo ne tik savo bendraminčio K.Pakšto veiklos
rezultatus, bet apskritai nubrėžė labai svarbias lietuvių kultūros
trajektorijas ir, rašydamas apie vieną žmogų, iš esmės parašė
pačių reikšmingiausių kultūrinių, politinių vizijų istoriją. O
prisiminęs 1944 metais parašytą komunistiškojo literato Petro
Cvirkos straipsnį Smetonos kiemo gaidys arba Kazys Pakštas,
prelegentas su viltimi pastebėjo, kad J.Ereto knyga galbūt pradės
atstatyti ir istorinę neteisybę. O ji tokia paminklas P.Cvirkai
Vilniuje stovi, o paminklo K.Pakštui nėra.
J.Ereto vardo įamžinimas
Lietuvoje
Dr.Aldona Vasiliauskienė plačiau
pristatė neeilinę J.Ereto asmenybę, bandė susirinkusiuosius uždegti
nepaprasta J.Ereto dvasia. Tai žmogus, kuris, iš Šveicarijos
atvykęs į mūsų šalį, buvo vienas nepriklausomos valstybės kūrėjų,
atidavęs savo antrajai tėvynei visas savo jėgas. Čia jis pasineria
į įvairiausius darbus: juk Elta J.Ereto sukurta (Ereto Lietuvos
telegramų agentūra), Blaivybės draugija jo atkurta ir įtvirtinta;
katalikų universitetas, vėliau, 1931 metais, Lietuvos katalikų
universitetas irgi J.Ereto kurtas. J.Eretas ir vienas pirmųjų
inteligentų Lietuvos kariuomenės savanorių, patraukęs paskui save
kitus inteligentus; jis gavo Lietuvos pilietybę, buvo išrinktas
į Seimą. Mesdavo darbus juos padaręs, įtraukęs naujus žmones,
nerdavo ten, kur reikia dirbti. Ne tik pavasarininkai, bet ir
ateitininkai, kitos jaunimo organizacijos jautė jo dėmesį. Anot
A.Vasiliauskienės, prieškariu Lietuvoje buvo pripažinti trys garsiausi
kalbėtojai, kurie sugebėdavo pakerėti sales, - tai J.Eretas, K.Pakštas
ir M.Krupavičius. Pasakojama, kad žmonės užgniauždavo kvapą, kad
išgirstų kiekvieną garsą, balso niuansą, kiekvieną širdies virptelėjimą
J.Eretas sugebėjęs kalbėti taip, kad kiekvienas jo žodis jaudino,
turėjęs tikrai didžiulę Dievo dovaną.
J.Eretui Lietuvoje pradirbus 15 metų, apie jį didžiulį straipsnį
parašė filosofas S.Šalkauskis. Tai pirmas paminklas J.Eretui.
1941 metais J.Eretas su visa savo lietuviška šeima pasitraukė
iš Lietuvos. Grįžęs į Šveicariją garsina Lietuvą, rašo garsiąją
tremties trilogiją, kalba apie Lietuvą kaip apie savo tėvynę.
Rašo, kad reikia rengtis sugrįžimui į Lietuvą. Kai lietuviai tam
tikrais momentais jau buvo praradę tikėjimą laisve, J.Eretas lietuviams
buvęs įkvėpimo šaltinis. Jis ir išeivijoje paskui save vedė lietuvius.
Be daugybės knygų, išeivijoje J.Eretas parašė tris svarbias monografijas:
apie K.Pakštą, S.Šalkauskį ir prelatui Pranciškui Jurui skirtą
Valančiaus šviesa už marių. Pati šilčiausia ir mieliausia pačiam
J.Eretui buvusi monografija apie S.Šalkauskį, nes abu buvę labai
geri bičiuliai.
Kitas svarbus veikalas 1968 metais vokiečių kalba parašyta studija
Užmirštieji baltai. Jaunesnės kartos Amerikos lietuvis Algis
Liepinaitis, susižavėjęs šia knyga, panoro, kad apie ją sužinotų
kuo daugiau ambasadorių, politikų, žurnalistų Šiaurės bei Pietų
Amerikoje ir Europoje. Jo iniciatyva J.Ereto studija buvo išversta
į anglų, prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbas ir išsiuntinėta
po pasaulį. Po 33 metų A.Liepinaičio iniciatyva studija išversta
ir į lietuvių kalbą.
Išeivijoje J.Eretas buvo pagerbtas straipsnių rinkiniu-knyga,
kurios išleidimo proga Juozas Girnius rašė: Kaip gerai
nors kartą
lietuviai pasirodė kaip kultūringi piliečiai - nes mes įpratę
garbinti tik numirusius, J.Eretas gi sulaukė pagarbos ir būdamas
gyvas.
Lietuvoje sovietmečiu apie J.Eretą niekas negalėjo kalbėti. Tuo
tarpu išeivijoje atsikūrusioje Lietuvių katalikų mokslo akademijoje
jis buvo paskelbtas garbės nariu. Be jo, tokį titulą dar turėjo
tik Adomas Dambrauskas-Jakštas. Lietuvoje 1994 metais, J.Ereto
dešimtųjų mirties metinių proga, minėjimas vyko Vilniuje, Šv.Kazimiero
bažnyčioje. Po dvejų metų organizuoti 100-ųjų gimimo metinių minėjimai.
Vyko mokslinės konferencijos Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Panevėžyje,
Kupiškyje. Prie jų organizavimo labai daug prisidėjo aktyvus Vilniaus
lietuvių inteligentijos Algimantas Zolubas. A.Vasiliauskienė apskaičiavo,
kad tuo metu Lietuvos spaudoje pasirodė 20 J.Eretui skirtų straipsnių.
Kai buvo sutvarkytas naujasis Katalikų teologijos fakulteto pastatas,
šalia jo, minint 105-ąsias J.Ereto gimimo metines, pastatytas
ir pašventintas J.Eretui skirtas koplytstulpis. Kaune ir Panevėžyje
surengtos mokslinės konferencijos. Šiemet išleistas pašto ženklas
su J.Ereto atvaizdu.
Dr. A.Vasiliauskienė įsitikinusi, kad J.Ereto įamžinimas tęsis
ir toliau. Įsivaizduokite, jis taip pamilo Lietuvą, kad visą
gyvenimą su vaikais namuose kalbėjo tik lietuviškai,- stebėjosi
prelegentė. Net po daugelio metų į Lietuvą atvykęs J.Ereto sūnus
Juozas pranešimą tėvo jubiliejaus proga skaitė lietuviškai.
Išsipildžiusi Baltoskandijos
idėja
K.Pakšto Baltoskandijos idėja
viena iš keliolikos jo utopinių idėjų, kuri ne tik buvo realizuota,
bet ir pranoko lūkesčius. Apie tai kalbėjo Baltoskandijos akademijos
darbuotojas Arūnas Bliūdžius. Pasak jo, ne be reikalo K.Pakštas
vadinamas didžiuoju lietuvių geopolitiniu vizionieriumi. K.Pakšto
Baltoskandijos idėja įgyvendinta ne tik Šiaurės Tarybos ir Baltijos
asamblėjos politinėse struktūrose, bet ir toliau plėtojama. Pats
Baltoskandijos terminas pradėtas vartoti praėjusio amžiaus trečio
dešimtmečio pradžioje, švedų geografų ir politikoje vėliau vartotas
labai trumpą laikotarpį trečio dešimtmečio pabaigoje ketvirtojo
pradžioje. Vėliau paplito tarp mokslininkų istorikų ir šiuo metu
yra populiariausias Suomijoje, nes ši šalis visada jautėsi kiek
pasiklydusi tarp Baltijos ir Skandinavijos. Labiausiai šį terminą
pagrindė ir išpopuliarino du didieji XX amžiaus geopolitikai ir
teoretikai estų profesorius Edgaras Kantas ir lietuvis K.Pakštas.
Tačiau K.Pakšto Baltoskandijos idėja, S.Bliūdžio nuomone, yra
artimesnė dabartinei politinei situacijai, nes būtent jo išpranašautas
Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo modelis kaip tik ir
turi realų politinį pamatą. Simboliška, kad 1996 metais pirmas
Šiaurės Tarybos ir Baltijos Asamblėjos parlamentarų susitikimas
įvyko Vilniuje.
Arvydas JOCKUS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"