Autobiografinė poezija

Poetė ir vertėja iš armėnų kalbos Marytė Kontrimaitė pristatė naują savo poezijos knygą „Palei pat gyvenimą“ Gedimino ŽILINSKO (ELTA) nuotrauka

Marytė Kontrimaitė katalikiškos spaudos skaitytojams yra seniai žinoma. Vos pradėjus eiti katalikiško moterų sambūrio leidiniui „Caritas“, ji tapo redkolegijos nare, daug rašė. Kai kuriuose straipsniuose esama autobiografinių detalių. „Kadaise, dar vaiką, tėvai mane slapta su svetimais žmonėmis išsiuntė iš Sibiro. Ilgus ketverius metus gyvendama pas gimines laukiau grįžtančių tėvų. Nors buvau išmokyta melstis, bet iki aštuonerių metų neregėjusi apeigų, todėl visos katalikiškos šventės nepaprastai jaudino ir rėžėsi atmintin. Vienas pirmųjų mano, devynerių metų „poetės“, eilėraštis yra iš Žolinės“, - skaitome 1990 metų aštuntajame „Caritas“ numeryje.
M.Kontrimaitė yra išleidusi tris eilėraščių knygas. „Kristalų atskalos“ išėjo 1971 metais, „Dienų veidai“ – 1982-aisiais, „Palei pat gyvenimą“ – 2002 metais. Pastaroji knyga Rašytojų sąjungos klube Vilniuje visuomenei pristatyta vasario 10 dieną. Anot Valentino Sventicko, ši knyga ryškiai išsiskiria iš dabartinio postmodernistinio poezijos konteksto. M.Kontrimaitė savo eilėraščiuose pasakoja apie tai, ką patyrė, ką išgyveno. Užvertus paskutinį puslapį, jau žinai apie jos tėvus, dukteris Vegą ir Justiną, vyrą Ruslaną, jos santykį su Dievu. Kalbėjimas paprastas ir aiškus. Štai posmelis, surimuotas besilankant Pivašiūnuose, žvelgiant į Šventojo Tėvo leidimu karūnuotą tamsaus gymio didžiulėmis akimis Švč. Dievo Motinos Nuliūdusiųjų Paguodos veidą.

...Tik rožės, lelijos
ir trapūs, ir kvapūs žolynai,
O Motin skaisčiausioji,
nejau Tu gėle pavirtai?
Nematė žemiškos akys
didingo Dangun Iškilimo –
Tik dangiškas kvapas aplinkui
ir meilės srautai…

Naujausioji knyga turi tris skyrius, kuriuos galima pavadinti Tėvynės žmogus, Šeimos žmogus ir Dievo žmogus. Poetė Onė Baliukonė sakė pajutusi polėkį, sparnų jausmą, kai skaitė šią knygą. Gerai buvo įvertintos dukters iliustracijos. Paklausta, kaip jaučiasi išleidusi naują knygą, M.Kontrimaitė atsakė: „Literatūroje, kaip ir gyvenime, visiems užtenka vietos. Viena poezija atveria naujus horizontus, kita duoda paprastus kasdieninius žodžius, kurių daug kas ieško ir neranda. Tokius žodžius duodu tiems, kuriems jų reikia“.
Kartu buvo atidaryta M.Kontrimaitės vyro R.Arutinjano paveikslų paroda. „Piešiau seniai, bet žmonėms pradėjau rodyti tik pernai“, - sakė dailininkas. Anot O.Baliukonytės, paveikslai kupini dvasios, vidinio virpulio. Jie vaizdingi, poetiški, pripildyti saulėtos Armėnijos šviesos. Toli nuo Lietuvos esančios tėvynės vaizdai dažnai ateina į R.Arutinjano sapnus, paskui pavirsta paveikslais.
Dvasinė kūrybinė šeimos partnerystė – tai didelė laimė. Tegul ji tęsiasi ilgai ilgai ir liejasi spalvomis, poezijos posmais.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"