Ar Tautininkų partija Lietuvoje turi perspektyvą?

Toks klausimas kilo susipažinus su Lietuvių tautininkų partijos rinkimų į savivaldybes rezultatais. Visoje Lietuvoje savivaldos rinkimuose tautininkai laimėjo tik trylika mandatų. Pagal rezultatyvumą tarp partijų tautininkai užėmė 12-ąją vietą. Tokią pat vietą pagal laimėtus mandatus užėmė ir Lietuvos rusų partiją (Sakalnikas G. Savivaldybių rinkimams pasibaigus // Tautininkų žinios. – 2003, Nr. 1. P. 1).
Tai simboliška, kad Lietuvoje beliko Lietuvos lygiai tiek pat, kiek ir Rusijos. Tai patvirtino ir Rusijos kapitalo pergalė Prezidento rinkimuose. Galima dėl to ginčytis, nesutikti, pateikti dešimtis argumentų prieš… Situacijos tai nepakeis – faktas lieka faktu.
Tautos situaciją pasaulio akyse įprasta tapatinti su tautinėmis partijomis, prisiėmusiomis atsakomybę už tautiškumo plėtrą. Kad ir kiek guostų save Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas G.Sakalnikas, kad tarp partijų yra ir dar mažiau mandatų rinkimuose gavusių – tai tėra tik akių dūmimas visai politikoje nesiorientuojančiam žmogui. Tautininkų partijos vieta Lietuvos partijų sistemoje yra ypatinga. Ji atstovauja lietuvių tautai. Tuo tarpu kitos mažosios partijos tėra tik komunistų (socialdemokratų) ir kitų jų margaspalvių šakų, išdygusių iš to paties kamieno, satelitės. Tautininkų partijai pralaimėjus rinkimuose, tautos interesai valdžios struktūrose neginami.

Kalbėdamas apie tautos ir valstybės sąsajas, žymiausias tautos ideologas Vladas Putvinskis-Pūtvis yra pasakęs: „Valstybė ir tauta yra susijusios taip, kaip forma ir turinys, indas ir tas, kas tame inde yra, vulgariškai sakant, lyg batas ir koja“ (Putvinskis-Pūtvis V.Gyvenimas ir parinktieji raštai. Čikaga, 1973. P. 53). Tautos svarbiausias politinis idealas yra sukurti laisvą ir nepriklausomą valstybę. Valstybė turi tarnauti tautai.
Tačiau šiuolaikinėse valstybėse gyvena daug tautų. „Organizacijos ir žmonių susigrupavimai netautiniais pagrindais, ekonominės sąlygos, tarpvalstybinė politika ir kitos sąlygos atitraukia valstybę nuo tautos (formą nuo esmės), duoda jai daugiau ar mažiau autoriteto ir savarankiško gyvenimo. Atsiranda savitas, nuo tautinio daugiau ar mažiau atplėštas valstybės ūkis, daugėja žmonių, susijusių su valstybės likimu, atsiranda tam tikra valstybinė ideologija, kuri nori atsiriboti nuo tautinės. Gali atsitikti taip, kad jau ne valstybė tarnauja tautai, bet tauta valstybei… Tauta pasidaro tik reikalingos valstybei žmogienos gamintoja. Valstybė tampa tautai Prokrusto lova, koja, vartojama, kaip kurpalis, kuris gyvas skutamas ir kalamas vinimis. Batas lieka tikslas, koja tik priemonė“ (Ten pat).
Jeigu tautinė sąmonė miega, tauta pati kalta. Valstybė negali būti tautos butas. Ji visada yra tautų bendrabutis, kuriame deklaruojamos visų tautų lygios teisės ir galimybės. Tauta savo valstybėje turi ginti savo teises ir savo orumą. „Valstybė turi būti paruošta gintis, kovoti, kariauti už save… Tauta turi būti paruošta tam pačiam tikslui, tik du kartus smarkiau negu valstybė ir dar du kartus didesniam frontų skaičiui negu valstybė“ (Ten pat. P. 76).
„Pažinkite einančius į valdžią pagal jų ligšiolinius darbus“, - taip XII Lietuvos laisvės kovų dalyvių sąskrydyje Ariogaloje kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės prezidentas de facto, dainuojančios revoliucijos vadovas.
Ką nuveikė Lietuvių tautininkų partija? Ar pateisino ji tautos lūkesčius? Jokiu būdu – ne! Visais aspektais! Tai nematoma, negirdima, uždara bendruomenė, kurios vienintelis gyvybės ženklas – „Tautininkų žinios“. Jas skaito tik tūkstantis Lietuvos žmonių. Negi tik tūkstantis lietuvių liko Lietuvoje? Tačiau jeigu „Tautininkų žinių“ nebūtų – tai niekas ir nežinotų, kad tokia partija dar tebėra tarp mažutėlių, dažnai tik vieno ambicingo vado partijų.
Lietuvių tautininkų partija neatliko savo svarbiausio uždavinio – negynė savo tautos ir savo valstybės nuo Rusijos dvasinės ir ekonominės invazijos. Šiandien yra taip, kaip yra. 47 proc. miegančios sąmonės Lietuvos gyventojų, kurie nėjo balsuoti, ir tų, kurie, Prezidento rinkimuose Rusijos technologijų apmulkinti ir papirkti balsavo prieš Lietuvą, valia žingsnis po žingsnio tampame dvasine ir ekonomine Rusijos gubernija savo tėvynėje. Pokario rezistencijos kovose ir Sausio 13-ąją Lietuvos laisvę apgynėme krauju, dabar ją atiduodame savo noru tam pačiam okupantui ir jo kolaborantams, įpykę, įniršę, pamynę visus idealus ir neišsiaiškinę, kas yra mūsų skriaudėjai, mus apiplėšę ir nuskurdinę iki bado ribos.
V.Putvinskis-Pūtvis minėtoje knygoje rašė: „Niekad nežuvo laisva Tauta, pasiryžusi ginti savo nepriklausomybę… Tautos mirties priežastis visuomet buvo vidaus liga, iš jų yra baisiausia – vergija. Iš visų vergijų baisiausia yra ta, į kurią einama laisvu noru, nes iš laikinos priverstinės vergijos galima išsivaduoti, o iš laisvu noru prisiimtos sunkiau ištrūkti, kadangi trūksta dvasios pasiryžimo ir jėgos“ (Ten pat. P. 259).
Ar įmanoma Lietuvai išsivaduoti iš dabartinės prisiimtos savo noru dvasinės ir ekonominės vergijos? Tautos dvasiniam atgimimui V.Putvinskis-Pūtvis matė tik vieną kelią – tautos idėjos atgaivinimo. „Tautinė idėja yra svarbiausia, nes be jos kitos idėjos lieka pakibusios ore, - rašė jis. – Tauta be tautinės idėjos žūsta. O žuvusiai tautai nereikalinga nei teisinga ūkiškoji būtis, nei jokie galutiniai tikslai“ (Ten pat. P. 10).
Lietuviai ir ypač Lietuvių tautininkų partija turi apie ką pamąstyti ir susimąstyti, kiek juose lietuvybės belikę.
Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitinka? Apie dalį priežasčių jau rašyta viename iš ankstesnių autorės straipsnių (Voverienė O. Šių dienų lietuviškasis tautiškumas ir nacionalizmas // Lietuvos aidas. - 2002 m. rugsėjo 2 d. P. 7).
1. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje tautininkų ideologija susilaukė pačios aršiausios komunistų ir sovietų filosofų kritikos. Komunistinei neapykantos ideologijai nėra nieko baisiau už tautiškąją-krikščioniškąją. Šios gyvybingumas buvo patikrintas tūkstančių pokario rezistentų ir Sausio 13-osios aukų krauju.
Penktajai kolonai pavyko į Tautininkų partiją inkorporuoti savo žmones, kurie, keikdami ir niekindami Lietuvos nepriklausomybę ir ypač jos architektą prof. V.Landsbergį, padarė daugelį tautininkų skyrių (tarp jų ir Vilniaus) lojalius komunistams ir pritariančius Rusijos ekspansijai Lietuvoje.
Suniekinus savo tautos atkurtą valstybę ir Lietuvos nepriklausomybei labiausiai nusipelniusius žmones, kokios vertybės lieka tautininkų vertybių sistemoje? Svarbiausiųjų – nebelieka.
2. Lietuvių tautininkų partija turi asmenybių, kurios, vertinant jas individualiai, yra įdomios ir patrauklios. Tai istorikai Algimantas Liekis, Marius Kundrotas, Vytautas Baškys, Gediminas Sakalnikas, Rimantas Matulis, Algis Avižienis, Gintautas Ereminas, Vytautas Šilas, Vytautas Kundrotas, Algirdas Rimdeika ir kt. Jų publikacijos „Tautininkų žiniose“ įkvepiančios ir keliančios.
Tačiau partijoje nėra tas asmenybes buriančio ir vienijančio lyderio, veiksmo žmogaus, veržlaus ir energingo, nuolat besigrumiančio už savo partijos vietą po saule ir telkiančio vieningai kovai prieš valdžios savivaliavimą ir partijų parsidavinėjimą kitoms šalims. Suprantame, kad mūsų standartizuotame, konformistiniame pasaulyje surasti asmenybę, ko gero, - pati sunkiausia užduotis. Italų rašytojas Roberto Muzilis yra rašęs: „Šiandien Asmenybės su žiburiu ieškoti reikėtų, ko gero, dar ir apsijuoktum, besiblaškydamas su lempa vidury baltos dienos“.
Jeigu asmenybės, tinkančios vadovauti Lietuvių tautininkų partijai, nėra, reikia ją išsiugdyti. Tautininkai, kaip nė viena kita partija, turi talentingo, mąstančio jaunimo, kad ir mūsų jau minėti A.Avižienis, M.Kundrotas, G.Ereminas. Jų tobulinimui reikėtų labai nedaug – iš paskutiniųjų dviejų sąmonės pašalinti svetimą mąstyseną, kurią jiems į smegenis įdiegė prieš tautą dirbantieji profesoriai L.Truska ir Kasperavičius. Jie patys tą turėtų padaryti tobulindami savo intelektą.
3. Jau minėtame XII Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje prof. V.Landsbergis kalbėjo: „Lietuva toliau eina nelengvu savo likimo keliu, kuriame laisvė sumišusi su nelaisve, teisė su neteise, teisėtvarka su neteisybe ir neteisingumu. Yra dėl ko rūpintis, su kuo nesutikti ir pasipriešinti“ (Lietuvos aidas, – 2002 m. rugpjūčio 3 d. P. 1).
Tautininkai, o ne kuri nors kita partija turi prisiimti atsakomybę, kad šiandien, tryliktaisiais nepriklausomybės metais, vyksta tai, apie ką kalbėjo profesorius; aš pasakyčiau dar stipriau – gyvename Orvelo išpranašautoje visuomenėje, kur juodas vadinamas baltu, tamsa- šviesa, blogis–gėriu. Ir viso to aukščiausia, įžūliausia ir ciniškiausia pakopa–kai tautos vardu kalba Rusijos penktoji kolona, griaunanti iš aukštos Seimo tribūnos Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę. O tautininkų gretose – olimpinė ramybė. Jokių protestų, jokių priekaištų.
4. Visos partijos, tarp jų ir tautininkų, privalo išmokti vertinti savo žmones pagal jų darbus. Svarbiausias partijų veiklos rezultatas nustatomas rinkimuose.
Iš visų Lietuvių tautininkų partijos skyrių praėjusiuose savivaldybių rinkimuose geriausiai sekėsi Akmenės skyriui. Čia į savivaldybės Tarybą išrinkti net aštuoni tautininkai, mokantys dirbti ir kaip didžiausią brangenybę saugantys tautos idėją. Jie sudarys trečdalį tarybos narių. Tai – Anicetas Lupeika, Klemas Inta, Zofija Paulikienė, Edvardas Šimkūnas, Jonas Katauskis, Vladas Petkevičius, Vilgermina Stefanija Stonienė, Janina Labeikienė. Sveikiname išrinktuosius, linkime ir toliau taip gražiai dirbti tautos labui – jos dvasinei ir materialiajai gerovei.
5. Sveikiname taip pat tautininkus Joną Mačį, Romualdą Žvirblį ir Saulių Čepą, laimėjusius rinkimus į savivaldybes Vilkaviškio rajone, Valdą Striužą – Švenčionių rajone ir Reginą Nakienę – Utenos rajone. Linkime jiems sėkmės lietuvybės puoselėjimo baruose. Tai dabar svarbiausia.
6. Viena svarbesnių Lietuvių tautininkų partijos nesėkmės priežasčių – tai principų elastingumas. Paskutiniuose savivaldybių rinkimuose tautininkai dalyvavo net septynių partijų sąrašuose. Laimėjo ten, kur tautininkų ideologija stipri (Akmenėje ir Vilkaviškyje), taip pat bendruose sąrašuose su vienodos orientacijos partijomis – TS(LK) ir LPKTS. Visiškai nesuprantamas tautininkų dalyvavimas „Už teisingą Lietuvą“ sąraše. Tai partija, kurios orientacija, nors ir pridengta gražiu pavadinimu, nėra palanki Lietuvai ir jos nepriklausomybei. K.Bobelio LKD daug kartų, priimant svarbius tautai sprendimus, balsavo su komunistais prieš tautą ir jos gyvybinius interesus. Ne tautos, o tik savo partinius ir net asmeninius interesus valdžioje gina LCS ir MKD. Bendradarbiavimas su partijomis, tolimomis nuo tautos idėjos, diskredituoja tautininkus, daro juos nepatikimus tautos akyse, nes ištrina ribą tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp tautiškumo ir kosmopolitizmo, tarp valstybės išlikimo ir siaurų partinių, įskaitant ir kai kurių partijų vadų ambicijas, interesų.
Taigi, ar turi Lietuvių tautininkų partija Lietuvoje perspektyvą?
Stebėtojo iš šalies, pažįstančio tautininkų veiklą vien tik iš „Tautininkų žinių“, žvilgsniu, tą perspektyvą galėtų turėti. Tam reikėtų:
1. Lietuvių tautininkų partijos pagrindine ideologine nuostata pasirinkti tautos idėją visomis jos raiškos formomis. Ją studijuoti, analizuoti, suvokti, kad ji pasidarytų kiekvieno tautininko bekompromisine savastimi.
2. Apsivalyti nuo destruktyvių penktosios kolonos inkorporuotų į jos gretas žmonių. Juos atpažinti nesunku. Tai žmonės, nuolat menkinantys V.Landsbergį ir Lietuvos nepriklausomybę. Tai jau daug kartų patikrintas indikatorius. Jis visais atvejais pasitvirtino.
3. Vertinti partijos žmones pagal jų atliktus darbus. Laimėti rinkimai – gerai dirbta, pralaimėta – blogai; analizuoti visus sėkmių ir nesėkmių atvejus, keisti veiklos strategiją. Skyrių, laimėjusių rinkimus, vadovai privalo turėti politinės karjeros perspektyvą, turi būti rengiami tolesnei politinei karjerai, juos mokant kvalifikuotai spręsti tautos problemas, ginti tautos idėjas.
4. Kiekvienas tautininkas turėtų tapti tvirtu valstybininku, jausti atsakomybę už savo tautos ir valstybės likimą. Jis turi būti ryžtingas ir bebaimis, imti pavyzdį iš geriausių tautos vaikų, gynusių jos laisvę ir nepriklausomybę, valstybės interesus laikantis svarbesniais už savo partijos ir savo asmeninės karjeros.
5. Gaivinti ir plėtoti tautos tradicines vertybes – tikėjimą, teisingumą, dorą, šeimą, kultūrą, sąžiningą darbą, meilę artimui, pagarbą senatvei.
Be stiprios Tautininkų partijos Lietuvai bus sunku atsigauti. Ji primena sugautą jauną paukštį, kuriam, kaip sakė V.Putvinskis-Pūtvis, nuolat pakarpomi sparnai – tai prorusiškos Seimo daugumos išrinkimu, tai Rusijos kapitalo laimėjimu Prezidento rinkimuose, tai dabartinės Vyriausybės keliaklupsčiavimu prieš Rusijos diplomatiją, tai dar kitais dalykais („Tas paukštis jaučia savo potenciją, kuri galėtų pakelti jį iki debesų, o tuo tarpu jis negali peršokti net per menką tvorą“).
Ar ištrūks tas paukštis iš nuožmaus jo sparnų karpytojo rankų, ar pajėgs subręsti nežuvęs, ar išaugs jam sparnai, ar jis sugebės pakilti virš melo jūros?
Didžia dalimi tai priklausys ir nuo Tautininkų partijos atgimimo, jos narių valstybinio mąstymo įgijimo bei konstruktyvaus bendradarbiavimo su valstybinio mąstymo partijomis – Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriais), Politinių kalinių ir tremtinių organizacijomis bei Krikščioniškosios demokratijos partija, siekiant bendrų tikslų – tautos dvasinio atgimimo ir valstybės klestėjimo.
Linkime Lietuvių tautininkų partijai ryžto jos kelyje į atgimimą, valios tvirtumo darant atsakingus sprendimus ir gero skrydžio, siekiant įveikti melą, neryžtingumą, kuriant teisingą Lietuvos ateitį.

Prof. Ona VOVERIENĖ

© 2003 "XXI amžius"