Kas Žali?
Prieš mane knygelė Kam vaikų.
Autorius - Marius Ivaškevičius (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vilnius, 1996).
Skaitome: Kad taip žinotų, kas, kieno sėkla teršė milžinkapį.
Niekas nežino. Tik, aišku, nebus Lietuvos. Kad ir kas ten gimtų.
Buvo jau Lietuva (P. 54). Baisi Lietuva Lietuva, kaip koks maras,
gresianti pasklisti po visą šalį, gaji tikriausiai ir labai juoda.
Lietuva Lietuva, kur berasi juodesnę Lietuvą Lietuvą (P. 83).
Niekam nerūpinti, neįdomi, prasta Lietuva Lietuva, nelyg išsigimėlė,
be dantų ir kumščių, be rankų, net veido, nuošali Lietuva Lietuva,
toli nuo visų kelių ir miestų, išvis be proto tokia, susmirdus,
trumpo amžiaus, sena kaip pavargėlė ir t.t. Panašiai visoje knygelėje.
Gyvenant bet kurioje pasaulio šalyje ir taip ją dergiant, būtų
labai pavojinga būti atpažintam gatvėje
O džiunglių užkampyje
savo gentainį, juos maitinančią žemelę taip dergiantį, čiabuviai
tikriausiai sudegintų ant laužo. Bet pas mus dergti savo gimtinę,
prozos ir poezijos vardu ieškant originalumo, grūsti visokiausią
niekalą - mada, prestižas.
Apie šią knygelę turėjau garbės pasiginčyti su Lietuvos rašytojų
sąjungos vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Girdzijausku, teigusiu,
kad tai talentingo, daug žadančio rašytojo knygą. Į mane, teigusį,
kad kūryba - tai gėrio ir grožio nostalgija, žodžio meistriškumas,
kad tai nepaprastas paprastumas, kad Rašytojų sąjunga privalo
puoselėti tautos kultūrą, V.Girdzijauskas ir kiti kultūros veikėjai
pažvelgė kaip į iš Marso nukritusį
Šiuo savo šedevru M.Ivaškevičius nusipelnė Lietuvos rašytojų
sąjungos malonę tapti jos nariu, gauti kūrybines komandiruotes
į Švediją, parašyti dar vieną šedevrą - romaną Žali. M.Ivaškevičius
savo niekalo niekuomet nebūtų parašęs, žinodamas, kad jo išleidimas
nebus apmokėtas. O jis buvo ne tik finansuotas, jis buvo pompastiškai
pristatytas Frankfurto knygų mugėje. Tad skaitykite apie Lietuvos
rezistenciją: Ir staiga šis nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa,
pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia
ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui
; Ir išsilaisvinusi iš savo
apatinių ji tupia mums visiems matant. Mes net nesivarginam atitraukti
žvilgsnių nuo srovės, kuri staiga iš jos plūsteli; Žemaiti,
jei manote, atėjau čia tik tam, kad nusmauktumėt man kelnaites
ir kaip reikiant
Apie tuos, pasak M.Ivaškevičiaus išsigimėlius, aš jaučiau pareigą
papasakoti savo knygelėje Varnagirė ne iš nuogirdų ar paskaitęs
kieno nors parašytų knygų.
Kai okupuotoje Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija, kad išvengtų
žūties Kursko fronto pragare, iš kurio beveik niekas negrįžo,
miškuose rado prieglobstį dauguma kaimo bernelių - gamtos vaikų.
Vėliau prie jų prisidėjo daug vyresnių klasių gimnazistų, kurie
nepajėgė taikstytis su vis nuožmėjančiu okupantų teroru. Pasak
S.N., jie mylėję laisvę labiau už gyvenimą
Ne tik Daumantas ir
Mažytis paliko Vakarus, kad galėtų Lietuvoje tęsti kovą. Nemažai
rezistentų pasilikdavo paskutinę kulką sau, kad kankinami neišduotų
draugų.
Čekistai Lietuvą terorizavo sukaupę patirtį išžudant Rusijoje
keliasdešimt milijonų. O Lietuvos rezistentų saviveikla kai kada
būdavo nevisavertė. Be to, jų vardu veikė visokiausi apsišaukėliai
ir patys čekistai su savo liaudies gynėjais, kaišiodami įvairiausias
klastotes, kad lietuviai patys išsižudytų, kad išsipildytų kolonizatorių
svajonė Lietuva be lietuvių.
Veltui M.Ivaškevičius bando rezistentus pavaizduoti nevykėliais,
išsigimėliais. Tai buvo patys tauriausi Lietuvos sūnūs, tautos
žiedas, savo gyvybės kaina sustabdę Lietuvos kolonizaciją. M.Ivaškevičiui,
išauklėtam komjaunimo dvasia nelietuviškoje šeimoje, to neįmanoma
suvokti. Suvokti jis ir nesistengia - jis ne tiesos ieškotojas.
Ieškodamas išsigimėlių, tepažvelgia į veidrodį
Finansavusiesiems šį šedevrą būtina pareikšti protestą. Apšmeižtųjų
rezistentų giminės privalo M.Ivaškevičių patraukti teisinėn atsakomybėn.
Būtina, kad ir Kaimo rašytojų sąjungos pagrindu, sukurti tautai
atstovaujančių rašytojų sąjungą, ne išlepintą čekistų privilegijomis,
o išugdytą jų pogrindžių tamsos.
Vytautas VARNAGARIS
Molėtai
© 2003 "XXI amžius"