1. Žaidimas baigtas
Žiema jau eina į pabaigą. Niekas
nežino, kas pirmas sumanė prie tilto lesinti gulbes. Beje, tai
ir nesvarbu. Žmonės dažnai ateina čia, į senamiestį. Vieni lesina
savo numylėtines, kiti tiesiog gėrisi gracingais paukščiais, dar
kiti neskubėdami vaikštinėja krantine ir daugybe senųjų gatvelių.
Jiems atsiveria puikus vaizdas: upė, daugybės senamiesčio namų
ir pastatų atspindžiai, tarp kurių mažais baltais debesėliais
šviečia didingi paukščiai. Jie tarsi užburia, suteikia tikros
laisvės pojūtį. Štai ir aš šiandien vėl einu krantine. Neskubėdamas
vaikštinėju ir staiga susigriebiu, kad galvoju apie Moldovą. Kas
gi ten vyksta?
Aišku, kad, būnant ten, sunku išvengti vienokios ar kitokios įtakos.
O čia, per atstumą, Kišiniovo įvykiai atrodo kiek kitaip.
Pirma, kas krenta į akis, tai, kad kažkas labai nori būti istorinių
įvykių centre. Būtent taip, ir ne mažiau. Ir reikia, kad apie
tai sužinotų Europos bendruomenė, dar geriau - visas pasaulis.
Tiesa, šioje epochinės reikšmės ir lemtingoje situacijoje galima
įžvelgti kai ką labai pažįstama, ne kartą matyta ir girdėta. Antra,
be abejo, vėl bus persėdama iš vienų krėslų į kitus. Ypač tai
sakytina apie Kišiniovo valdininkus, nes jie šiuo požiūriu labai
patyrę. Jie gi aiškiai suvokia, kad pasikeičia tik kai kurie ministrų
portfelių savininkai, o dauguma įvairių departamentų, ministerijų
ir t.t. darbuotojai - praktiškai niekada. Bet šį kartą, matyt,
teks kažkiek nusileisti provincialams ir dar dėl savo vaikelių,
jau spėjusių atsidurti Europoje.
Trečia, bene svarbiausia, yra tai, kad žmonės kažkaip keistai
elgiasi. Ši netikėta mintis privertė mane nusišypsoti. Prisiminiau
dešimto dešimtmečio pirmus nepriklausomybės metus - tai buvo nuostabus
Moldovos romantinės demokratijos metas. Tada oras svaigino laisve
ir mintimis apie brolybę ir lygybę. Tauta gavo laisvę. Vokietijos
greitkeliai, naktinis Paryžius, Venecijos karnavalai atrodė esantys
taip arti. Kol didžiosios masės džiaugėsi laisve, kai kas, visiškai
konkrečiai siekdamas sau naudos, prastūmė vieną idėją - nelabai
aiškaus, bet taip pat labai romantiško kapitalizmo ir būtinybės
kovoti už laisvę. Tada ir prasidėjo. Tiek metų buvo kovota už
demokratiją, o pasirodė, kad kovota prieš demokratiją. Šios įnirtingos
kovos įkarštyje Moldovos politinės jėgos nepastebėjo, kad žmonės
kažkaip atvėso ir elgiasi gana keistai, kitaip nei anksčiau.
Tų metų rezultatai jau matyti.
Čia šyptelėjau antrą kartą. Tarp kitko, laisvė visiems pasirodė
esanti be iliuzijų. Pamažu romantizmas ėmė įgauti jau pažįstamus
socialistinius bruožus. Moldovos romantiniams demokratams
iš visų savo svajonių pavyko įgyvendinti - pastatyti tik smėlio
pilis - liaudžiai, o kai kurias smulkmenas - sau, būtent restoranus,
degalines, naktinius klubus ir nuosavus namus. Ir natūralu, kad,
įgyvendinant tuos grandiozinius planus, kažkaip buvo pamiršti
kasdieniai paprastų žmonių poreikiai ir rūpesčiai. Ypač tai palietė
neturtingus visuomenės sluoksnius, menkutės pensijos nebuvo išmokamos
ištisus mėnesius ir metus. Žmonės turėjo imtis ne tokios romantiškos
veiklos, jiems teko rūpintis savo išgyvenimu. Ir dabar į klausimą,
kas yra mūsų laikų herojus, jiems jau bus atsakyta kitaip nei
anksčiau. Žmones domina kitos idėjos, mintys ir rūpesčiai. Romantinės
demokratijos epocha liko XX amžiuje, daugelyje šalių buvę ano
meto politiniai veikėjai jau išsijuosę rašo memuarus. O kaip yra
Moldovoje?
Ogi kaip ir seniau toliau veikia romantikai demokratai, kurių
profesija tapo oro drebinimas. Be to, šis drebinimas būtinai
persipina su retorika apie nelaimingą liaudį, kurią reikia šviesti
ir mokyti kaip gyventi. Ir jie nesupranta, kad paprastiems žmonėms
jie tiesiog nusibodo ir yra nebeįdomūs, nes neatstovavo ir neatstovauja
jų rūpesčiams ir interesams, o pirmiausia rūpinasi tik savo reikalais.
Ypač tai išryškėjo pastaruoju metu, kai visuomenėje padidėjo prieštaravimai.
Gaila, kad daugelis Moldovos inteligentijos atstovų, taip pat
sudarančių ir didesnę dalį pačių įvairiausių partijų narių, neperprato
įvykusių visuomenės permainų ir toliau tebepuoselėja savo iliuzijas,
ypač dėl savo reikšmės ir konkrečiau - dėl įtakos politiniam gyvenimui.
Dabar kiti laikai ir kitos taisyklės. Kaip ir kitiems visuomenės
nariams, inteligentijos atstovams būtina darbais įrodyti savo
reikalingumą ir naudą šaliai bei visuomenei. Šis labai svarbus
įvairių visuomenės sluoksnių visuomeninio statuso pasikeitimas
pirmiausia susijęs su Europoje ir pasaulyje vykstančiais procesais.
Kaip ir visiems paprastiems žmonėms, jiems reikia pažvelgti į
save iš šalies, suvokti, ką reikia keisti; reikia daugiau mokytis,
gyventi naujai ir būti paprastesniems, arčiau liaudies.
Nesuvokę jau įvykusių konkrečių pokyčių, jie ir toliau pateikia
savo troškimus kaip absoliučios tiesos idėjas. Pavyzdžiui, dėl
narystės Europos Sąjungoje. Čia gi taip paprasta imti ir pareikšti
apie savo troškimus: mes norime į Europą! O kas gi Moldovoje to
nenori? Bet kaip tai iš tiesų pasiekti, esant Moldovoje dabartinei
sudėtingai ekonominei situacijai, ar buvo išstudijuota patirtis
šalių, įstojusių ar stojančių į Europos bendriją? Ar kas nors
pasidomėjo pačių europiečių nuomone? Juk, norint tapti ES nare,
vien noro maža, šalis turi atitikti tam tikrus kriterijus ir remtis
visų pirma savo jėgomis, plėtodama demokratiją ir ekonomiką. Kas
visa tai darys? Gal ateis geraširdžiai europiečiai ir viską
už mus padarys?
Pavieniui to padaryti nepavyks, ir gaila, kad nors dėl šio reikalo
negirdėti siūlymų vienyti moldavų tautos jėgas. Ir iš kur jų bus,
jeigu Moldovos politinės jėgos rūpinasi didžiaisiais istorinės
reikšmės sumanymais. O rezultatas toks - nė vienas prezidentas,
nė viena vyriausybė, tiesą sakant, nesulaukė nei parlamento, nei
politinių partijų realios paramos. Tad kaip tokiomis sąlygomis
dirbti?
Moldovos politinių jėgų savikritikos ir savianalizės nebuvimas,
nepaprastos ambicijos ir politinis egoizmas, konjunktūrizmas ir
nekompetentingumas, neatsakingumas privedė prie to, kad jis atitolo
nuo žmonių ir šalies likimo. Šis prieštaravimas ir nulėmė konfliktą
dėl reformų kurso, ir jis nieko nepakeis į gera, tik blogins situaciją
ir didins žmonių nusivylimą.
Ir dar kai kas Europos tema. Moldavų tauta, susikūrusi po ilgo,
kančių kupino nepriklausomybės ir valstybingumo siekimo, visa
savo istorija ir kultūros ypatumais, tradicijomis ir civilizacija
priklauso Europai. Moldova - kaip valstybė - tai ne tik teritorija
tarp Dnestro ir Pruto, tai visų pirma pati moldavų tauta, kuri
vadinama savo tėvynės vardu ir tapatina save su šia žeme. Moldavų
tauta pasirinko: ji už Moldovą - laisvą, nepriklausomą ir suverenią,
už šalį tėvynę moldavų ir daugelio kitų žmonių, pasirinkusių
vieną bendrą gyvenimą ir likimą; todėl savo laisvės ir nepriklausomybės
ji į nieką nemainys. Tai garantuoja šimtametė Moldovos istorija
ir protėvių valia.
Galbūt tai kam nors nepatinka? Nežinau. Žinau ką kita - moldavai
karštai myli savo Tėvynę, savo žemę, savo šalį - Moldovą, atitekusią
jiems iš ankstesnių kartų ne dėl jų pačių, o dėl ateinančių kartų.
Su Moldovos nepriklausomybe moldavai sieja savo ateitį. O dėl
Europos aišku viena - reikia ne tik norėti matyti save Europoje,
bet ir matyti Europą savyje, savo mintyse, darbuose, savo šalyje
ir žmonėse, kas netgi patiems seniesiems europiečiams kartais
būna nelengva. Visų pirma tai vystymosi kelias, sąmoningas gyvenimo
pasirinkimas - visų ir niekieno pasirinkimas.
Europos laisvės vėjas negailestingai nupučia putas ir burbulus
nuo politinio Moldovos romantikų demokratų nesubrendimo, apnuogindamas
akivaizdų jų nesugebėjimą priešintis laiko iššūkiams. Šalies,
valstybės kūrimasis - tai darbas be skubos ir bruzdesio, panašus
į medžio kamieno augimą - kasmet po rievę. Viską reikia patikrinti,
protingai ir be nereikalingų emocijų. Tai ne žaidimas kazino žaidimų
automatais, kur iškart ir nieko nelaukiant galima gauti didelį
laimėjimą. Dažniausiai apsilankymas kazino baigiasi įsižiebus
automato užrašui Game over (Žaidimas baigtas), ir dar vienas
laimėjimo gavėjas patraukia namo.
Žmonės nori gyventi laisvai ir oriai, nors kol kas ir neturtingai,
o jiems vietoje to siūlomi kažkokie kraštutinumai - savi troškimai
ir istoriniai mitai, kurie pateikiami kaip tiesa. Aišku, kad tokia
situacija negali tęstis amžinai, pavargę laukti liaudies tarnų
pagalbos, daugelis imasi veikti savarankiškai ir be nurodinėjimų.
Moldovoje dabar veikiančias politines jėgas ne juokais sutrikdė
atsiradę tokie laisvai mąstantys ir priimantys savarankiškus sprendimus
žmonės. Jais jau neįmanoma manipuliuoti.
Iš pradžių laisvė paprastiems žmonėms atrodė esanti sunki našta,
bet tikrąją jos vertę moldavų tauta jau suvokė. Laisvė nuo primestų
svetimų idealų, minčių ir idėjų leidžia keisti save ir savo gyvenimą
taip, kaip atrodo geriau jai pačiai. Na, ir kas, kad tai nelengva,
tačiau būtent apie tai svajojo moldavų protėviai, įsivaizdavę
savo šalį - Moldovą - laisvą, nepriklausomą, laimingą ir klestinčią.
Šiuo keliu eina visos Europos šalys. Aišku, pereinant nuo visuotinės
laisvės prie laisvės kiekvienam, būtina kreipti visuomenės gyvenimą
pakantumo ir tarpusavio pagarbos link.
Moldovos partijoms būtina pasimokyti kad ir iš Baltijos šalių
visuomenių ir politinių jėgų, žvelgti į savo praeitį širdimi ir
su meile, o į savo ateitį - protu ir su viltimi, tada joms ir
paaiškės tikrojo tarnavimo tautai paslaptis. Todėl, jeigu Moldovos
politinėms jėgoms trūksta vidinių jėgų pokyčiams - imantis konstruktyvių
permainų šalyje ir prisidedant prie viso pasaulio ir Europos vertybių
kūrimo, tada joms reikia sąžiningai, vyriškai nuspręsti savo
likimą, nes moldavų tauta savo kelią pasirinko ne vakar ir ne
šiandien. Nieko keista, kad netenkama iliuzijų ir mitų, nes lieka
mūsų Moldova, jos siela - moldavų tauta, lieka mūsų laisvė ir
tikėjimas, kurie suteiks jėgų tęsti Moldovos istoriją ateityje.
Kitaip sakant, vidinis balsas turi patarti Moldovos politiniams
žaidėjams - užrašas Žaidimas baigtas - jau šviečia.
Iš rusų kalbos vertė
Nomeda MARTIŠIŪTĖ
Aleksandras SLIVKA
© 2003 "XXI amžius"