Atnaujintas 2003 m. vasario 26 d.
Nr.16
(1120)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Susitikimai
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

1. „Žaidimas baigtas“

Žiema jau eina į pabaigą. Niekas nežino, kas pirmas sumanė prie tilto lesinti gulbes. Beje, tai ir nesvarbu. Žmonės dažnai ateina čia, į senamiestį. Vieni lesina savo numylėtines, kiti tiesiog gėrisi gracingais paukščiais, dar kiti neskubėdami vaikštinėja krantine ir daugybe senųjų gatvelių. Jiems atsiveria puikus vaizdas: upė, daugybės senamiesčio namų ir pastatų atspindžiai, tarp kurių mažais baltais debesėliais šviečia didingi paukščiai. Jie tarsi užburia, suteikia tikros laisvės pojūtį. Štai ir aš šiandien vėl einu krantine. Neskubėdamas vaikštinėju ir staiga susigriebiu, kad galvoju apie Moldovą. Kas gi ten vyksta?
Aišku, kad, būnant ten, sunku išvengti vienokios ar kitokios įtakos. O čia, per atstumą, Kišiniovo įvykiai atrodo kiek kitaip.
Pirma, kas krenta į akis, tai, kad kažkas labai nori būti istorinių įvykių centre. Būtent taip, ir ne mažiau. Ir reikia, kad apie tai sužinotų Europos bendruomenė, dar geriau - visas pasaulis. Tiesa, šioje „epochinės reikšmės ir lemtingoje“ situacijoje galima įžvelgti kai ką labai pažįstama, ne kartą matyta ir girdėta. Antra, be abejo, vėl bus „persėdama“ iš vienų krėslų į kitus. Ypač tai sakytina apie Kišiniovo valdininkus, nes jie šiuo požiūriu labai patyrę. Jie gi aiškiai suvokia, kad pasikeičia tik kai kurie ministrų portfelių savininkai, o dauguma įvairių departamentų, ministerijų ir t.t. darbuotojai - praktiškai niekada. Bet šį kartą, matyt, teks kažkiek nusileisti „provincialams“ ir dar dėl savo vaikelių, jau spėjusių atsidurti Europoje.
Trečia, bene svarbiausia, yra tai, kad žmonės kažkaip keistai elgiasi. Ši netikėta mintis privertė mane nusišypsoti. Prisiminiau dešimto dešimtmečio pirmus nepriklausomybės metus - tai buvo nuostabus Moldovos „romantinės demokratijos“ metas. Tada oras svaigino laisve ir mintimis apie brolybę ir lygybę. Tauta gavo laisvę. Vokietijos greitkeliai, naktinis Paryžius, Venecijos karnavalai atrodė esantys taip arti. Kol didžiosios masės džiaugėsi laisve, kai kas, visiškai konkrečiai siekdamas sau naudos, prastūmė vieną idėją - nelabai aiškaus, bet taip pat labai „romantiško kapitalizmo“ ir būtinybės kovoti už laisvę. Tada ir prasidėjo. Tiek metų buvo kovota už demokratiją, o pasirodė, kad kovota prieš demokratiją. Šios įnirtingos kovos įkarštyje Moldovos politinės jėgos nepastebėjo, kad žmonės kažkaip „atvėso“ ir elgiasi gana keistai, kitaip nei anksčiau. Tų metų rezultatai jau matyti.
Čia šyptelėjau antrą kartą. Tarp kitko, laisvė visiems pasirodė esanti be iliuzijų. Pamažu „romantizmas“ ėmė įgauti jau pažįstamus „socialistinius“ bruožus. Moldovos „romantiniams demokratams“ iš visų savo svajonių pavyko įgyvendinti - pastatyti tik „smėlio pilis“ - liaudžiai, o kai kurias „smulkmenas“ - sau, būtent restoranus, degalines, naktinius klubus ir nuosavus namus. Ir natūralu, kad, įgyvendinant tuos „grandiozinius planus“, kažkaip buvo pamiršti kasdieniai paprastų žmonių poreikiai ir rūpesčiai. Ypač tai palietė neturtingus visuomenės sluoksnius, menkutės pensijos nebuvo išmokamos ištisus mėnesius ir metus. Žmonės turėjo imtis ne tokios romantiškos veiklos, jiems teko rūpintis savo išgyvenimu. Ir dabar į klausimą, kas yra mūsų laikų herojus, jiems jau bus atsakyta kitaip nei anksčiau. Žmones domina kitos idėjos, mintys ir rūpesčiai. „Romantinės demokratijos“ epocha liko XX amžiuje, daugelyje šalių buvę ano meto politiniai veikėjai jau išsijuosę rašo memuarus. O kaip yra Moldovoje?
Ogi kaip ir seniau toliau veikia „romantikai demokratai“, kurių profesija tapo „oro drebinimas“. Be to, šis „drebinimas“ būtinai persipina su retorika apie „nelaimingą liaudį“, kurią reikia „šviesti“ ir „mokyti“ kaip gyventi. Ir jie nesupranta, kad paprastiems žmonėms jie tiesiog nusibodo ir yra nebeįdomūs, nes neatstovavo ir neatstovauja jų rūpesčiams ir interesams, o pirmiausia rūpinasi tik savo reikalais.
Ypač tai išryškėjo pastaruoju metu, kai visuomenėje padidėjo prieštaravimai. Gaila, kad daugelis Moldovos inteligentijos atstovų, taip pat sudarančių ir didesnę dalį pačių įvairiausių partijų narių, neperprato įvykusių visuomenės permainų ir toliau tebepuoselėja savo iliuzijas, ypač dėl savo reikšmės ir konkrečiau - dėl įtakos politiniam gyvenimui. Dabar kiti laikai ir kitos taisyklės. Kaip ir kitiems visuomenės nariams, inteligentijos atstovams būtina darbais įrodyti savo reikalingumą ir naudą šaliai bei visuomenei. Šis labai svarbus įvairių visuomenės sluoksnių visuomeninio statuso pasikeitimas pirmiausia susijęs su Europoje ir pasaulyje vykstančiais procesais. Kaip ir visiems paprastiems žmonėms, jiems reikia pažvelgti į save iš šalies, suvokti, ką reikia keisti; reikia daugiau mokytis, gyventi naujai ir būti paprastesniems, arčiau liaudies.
Nesuvokę jau įvykusių konkrečių pokyčių, jie ir toliau pateikia savo troškimus kaip absoliučios tiesos idėjas. Pavyzdžiui, dėl narystės Europos Sąjungoje. Čia gi taip paprasta imti ir pareikšti apie savo troškimus: mes norime į Europą! O kas gi Moldovoje to nenori? Bet kaip tai iš tiesų pasiekti, esant Moldovoje dabartinei sudėtingai ekonominei situacijai, ar buvo išstudijuota patirtis šalių, įstojusių ar stojančių į Europos bendriją? Ar kas nors pasidomėjo pačių europiečių nuomone? Juk, norint tapti ES nare, vien noro maža, šalis turi atitikti tam tikrus kriterijus ir remtis visų pirma savo jėgomis, plėtodama demokratiją ir ekonomiką. Kas visa tai darys? Gal ateis „geraširdžiai“ europiečiai ir viską už mus padarys?
Pavieniui to padaryti nepavyks, ir gaila, kad nors dėl šio reikalo negirdėti siūlymų vienyti moldavų tautos jėgas. Ir iš kur jų bus, jeigu Moldovos politinės jėgos rūpinasi „didžiaisiais“ istorinės reikšmės sumanymais. O rezultatas toks - nė vienas prezidentas, nė viena vyriausybė, tiesą sakant, nesulaukė nei parlamento, nei politinių partijų realios paramos. Tad kaip tokiomis sąlygomis dirbti?
Moldovos politinių jėgų savikritikos ir savianalizės nebuvimas, nepaprastos ambicijos ir politinis egoizmas, konjunktūrizmas ir nekompetentingumas, neatsakingumas privedė prie to, kad jis atitolo nuo žmonių ir šalies likimo. Šis prieštaravimas ir nulėmė konfliktą dėl reformų kurso, ir jis nieko nepakeis į gera, tik blogins situaciją ir didins žmonių nusivylimą.
Ir dar kai kas Europos tema. Moldavų tauta, susikūrusi po ilgo, kančių kupino nepriklausomybės ir valstybingumo siekimo, visa savo istorija ir kultūros ypatumais, tradicijomis ir civilizacija priklauso Europai. Moldova - kaip valstybė - tai ne tik teritorija tarp Dnestro ir Pruto, tai visų pirma pati moldavų tauta, kuri vadinama savo tėvynės vardu ir tapatina save su šia žeme. Moldavų tauta pasirinko: ji už Moldovą - laisvą, nepriklausomą ir suverenią, už šalį – tėvynę moldavų ir daugelio kitų žmonių, pasirinkusių vieną bendrą gyvenimą ir likimą; todėl savo laisvės ir nepriklausomybės ji į nieką nemainys. Tai garantuoja šimtametė Moldovos istorija ir protėvių valia.
Galbūt tai kam nors nepatinka? Nežinau. Žinau ką kita - moldavai karštai myli savo Tėvynę, savo žemę, savo šalį - Moldovą, atitekusią jiems iš ankstesnių kartų ne dėl jų pačių, o dėl ateinančių kartų. Su Moldovos nepriklausomybe moldavai sieja savo ateitį. O dėl Europos aišku viena - reikia ne tik norėti matyti save Europoje, bet ir matyti Europą savyje, savo mintyse, darbuose, savo šalyje ir žmonėse, kas netgi patiems „seniesiems“ europiečiams kartais būna nelengva. Visų pirma tai vystymosi kelias, sąmoningas gyvenimo pasirinkimas - visų ir niekieno pasirinkimas.
Europos laisvės vėjas negailestingai nupučia putas ir burbulus nuo politinio Moldovos „romantikų demokratų“ nesubrendimo, apnuogindamas akivaizdų jų nesugebėjimą priešintis laiko iššūkiams. Šalies, valstybės kūrimasis - tai darbas be skubos ir bruzdesio, panašus į medžio kamieno augimą - kasmet po rievę. Viską reikia patikrinti, protingai ir be nereikalingų emocijų. Tai ne žaidimas kazino žaidimų automatais, kur iškart ir nieko nelaukiant galima gauti didelį laimėjimą. Dažniausiai apsilankymas kazino baigiasi įsižiebus automato užrašui „Game over“ („Žaidimas baigtas“), ir dar vienas laimėjimo gavėjas patraukia namo.
Žmonės nori gyventi laisvai ir oriai, nors kol kas ir neturtingai, o jiems vietoje to siūlomi kažkokie kraštutinumai - savi troškimai ir istoriniai mitai, kurie pateikiami kaip tiesa. Aišku, kad tokia situacija negali tęstis amžinai, pavargę laukti „liaudies tarnų“ pagalbos, daugelis imasi veikti savarankiškai ir be nurodinėjimų. Moldovoje dabar veikiančias politines jėgas ne juokais sutrikdė atsiradę tokie laisvai mąstantys ir priimantys savarankiškus sprendimus žmonės. Jais jau neįmanoma manipuliuoti.
Iš pradžių laisvė paprastiems žmonėms atrodė esanti sunki našta, bet tikrąją jos vertę moldavų tauta jau suvokė. Laisvė nuo primestų svetimų idealų, minčių ir idėjų leidžia keisti save ir savo gyvenimą taip, kaip atrodo geriau jai pačiai. Na, ir kas, kad tai nelengva, tačiau būtent apie tai svajojo moldavų protėviai, įsivaizdavę savo šalį - Moldovą - laisvą, nepriklausomą, laimingą ir klestinčią. Šiuo keliu eina visos Europos šalys. Aišku, pereinant nuo visuotinės laisvės prie laisvės kiekvienam, būtina kreipti visuomenės gyvenimą pakantumo ir tarpusavio pagarbos link.
Moldovos partijoms būtina pasimokyti kad ir iš Baltijos šalių visuomenių ir politinių jėgų, žvelgti į savo praeitį širdimi ir su meile, o į savo ateitį - protu ir su viltimi, tada joms ir paaiškės tikrojo tarnavimo tautai paslaptis. Todėl, jeigu Moldovos politinėms jėgoms trūksta vidinių jėgų pokyčiams - imantis konstruktyvių permainų šalyje ir prisidedant prie viso pasaulio ir Europos vertybių kūrimo, tada joms reikia sąžiningai, „vyriškai“ nuspręsti savo likimą, nes moldavų tauta savo kelią pasirinko ne vakar ir ne šiandien. Nieko keista, kad netenkama iliuzijų ir mitų, nes lieka mūsų Moldova, jos siela - moldavų tauta, lieka mūsų laisvė ir tikėjimas, kurie suteiks jėgų tęsti Moldovos istoriją ateityje.
Kitaip sakant, vidinis balsas turi patarti Moldovos „politiniams žaidėjams“ - užrašas „Žaidimas baigtas“ - jau šviečia.

Iš rusų kalbos vertė
Nomeda MARTIŠIŪTĖ

Aleksandras SLIVKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija