Atnaujintas 2003 m. gegužės 9 d.
Nr.36
(1140)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Istorijos vingiai
Gimtas kraštas
Rinka
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Dešimt metų Tėvynės sąjungai
Iš jubiliejinio pranešimo minčių

Dešimt metų politinei partijai – pati jaunystė. Tėvynės sąjunga – vertybinė partija. Tą pripažįsta net jai oponuojančios partijos. Dėl to ji išliko, išlaikė net rūsčiausių jai negandų metais savo elektoratą. Jos gretas, kaip nė vienos kitos partijos, kas mėnesį papildo kelios dešimtys jaunų žmonių, mąstančių ir branginančių tautos ir pasaulietines etines vertybes. Ir tai suprantama.„Visuomenei, kaip ir individui, gyvenimas be vertybinių orientacijų, – rašė kultūrologas A.Šveiceris, – tai žmogaus aukščiausių jausmų, jam gyvenant visuomenėje, patologinis pažeidimas“. Vertybių sistema, pasak A.Šveicerio, turi būti optimistinė ir etiška, „etiškosios vertybės yra kryptingai orientuojamos į individo vidinį tobulinimąsi“ (A.Šveiceris. Kultūra ir etika. M., 1973. P. 83; rus.).
Tėvynės sąjungos vertybių sistema apima dvi Lietuvos atgimimo epochas – XIX a. pabaigos ir XX a. pabaigos. Konservatorių vertybių sistemoje kudirkiškas demokratiškas patriotinis liberalizmas – vertybė, nuėjusi šimtmečio kelią. Tėvynės meilė, tikėjimas, padorumas ir Lietuvos valstybingumo išlaikymas – tai didžiosios vertybės, keliančios, šviečiančios, vedančios. Tai ir tautos gerovė, kurios pamatas – sava ir tobulinama valstybė.
Tai valstybė, kuri gali apsaugoti savo žmones, turinčius savo siekių ir norinčius juos realizuoti; taip pat valstybinis mąstymas, neleidžiantis apsiriboti atstovavimu siauriems klasiniams, grupiniams, etniniams ar religiniams interesams.
Yra svarbus visuomenės moralumas, kad būtų gėda ir meluoti, ir vogti, „tiesa ir siekimas tiesos, koks jis bepasidarytų kai kada skaudus ir apgaulingas, …tolerancija arba pakantumas, kuris buvo mūsų didelė jėga, vienijanti įvairių visuomenės sluoksnių, įvairių tautybių, įvairių tikėjimų žmones…, nesavanaudiškumas,… užduotis šviesti ir padrąsinti, kelti žmogaus dvasią net ir paprastu patarimu ar paaiškinimu, pagalba kovojantiems už savo teises…, na, ir blaivystė, tokia svarbi ligi šiol girdomoje Lietuvoje…“ (V.Landsbergis. Būta ir pasakyta. Mintys. V., 2002. P. 355).
Tų vertybių sistemai galima priskirti ir partijos moralumą. Be jo partijai gali iškilti pavojus tapti „pragmatiška, ciniška partija, kuri kovoja už savo vietą po politine saule, kad ten apgintų savo ar dar kokios nors grupuotės interesus“ (V.Landsbergis. Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) šiandien: vertybės ir praktinė veikla// Politikos metmenys (I). V., 2000. P. 65). Tą, deja, vienu metu patyrė ir Tėvynės sąjunga.
Prof. V.Landsbergis pagrindine Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) oponente laiko „pirmąją tradicinę kairę“, kurios svarbiausia idėja – „Lietuvos gerovė Rusijoje“. Prieš Seimo rinkimus 2000-aisiais atsirado ir antroji kairė. Šiai grupei jis priskyrė Centro, Liberalų, Naująją ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungas, sąlygiškai vadintas „naujosios politikos“ bloku. „Galima pasivadinti centru, liberalais, trečiu keliu ar dar kitaip, bet Seime viskas suplauks į vieną kairiąją daugumą“, - vienoje spaudos konferencijų 2000 metų liepą yra sakęs V.Landsbergis. Šiandien matome, kad taip ir atsitiko.
Abi kairiosios, savo žvilgsnį kreipdamos į Rusiją, orientuojasi ir į jos vertybes – materializmą ir ateizmą. Žurnalistas V.Litvinavičius teigia: „Dabartinis Rusijos visuomenės nuosmukis sukurtas to neįsivaizduojamo materializmo. Kiekvienas griebia kiek tik gali, dėl to vyksta žudynės, liejasi kraujas, didžiulė valstybė vis labiau smunka, nes vis labiau įsiviešpatauja asmeniniai interesai, jie išstumia visuomeninius. Visuomenėje auga įtampa, saugūs jaučiasi vien tie, kurie kišenėje neturi nė skatiko“ (V.Litvinavičius. Europos Sąjunga. Tikrovė Lietuvai ar fikcija? // Lietuvos aidas. 2003 03 20). Visos socialdemokratų vyriausybės teikė prioritetą „ne pirmenybiniams, valstybiniams, o daliniams, grupiniams interesams… nes valdžios žingsnius dar tebekausto vergystės sindromas šeimininkui (Maskvai – J.K.)“ (J.Kulakauskas. Konservatoriai iškėlė nacionalinio susitarimo idėją // Valstiečių laikraštis. 2001 03 26).
Vienoje konservatorių konferencijų žmogus buvo palygintas su paukščiu, turinčiu du sparnus – materialųjį ir dvasinį. Tik abiem sparnais skrisdamas jis gali pakilti.
Dramatiškas buvo Tėvynės sąjungos kritimas neatlaikius G.Vagnoriaus materialiajam sparnui. Jo vyriausybės atsistatydinimas buvo daugeliu atžvilgių nelogiškas ir mįslingas, į aukštas pareigas pasikviesta nepartinių specialistų, o šie pridarė klaidų, kurių partija jau kelerius metus negali ištaisyti.
Partijoje susiformavo dvi vertybinės orientacijos – dvi politikos, „už kurių glūdėjo dvi visuomeninių ir valstybės reikalų sampratos… Partijoje, kuri dar norėjo išsaugoti Sąjūdžio idealizmo ugnelę, kūrėsi kita, šaltai skaičiuojanti grupinių ar grupuotės interesų partija“(Tėvynės sąjunga – partijos tapatybė ir atsinaujinimas // Lietuvos aidas. 2000 05 16). Laimei, Tėvynės sąjunga, atsiribojusi nuo G.Vagnoriaus „vidinės partijos“, ėmė sveikti. Deja, neilgai trukus vėl buvo suteršta vadinamųjų liberalų demokratų materialistinių aistrų.
Galima manyti, kad prieš suvažiavimą suaktyvės penktosios kolonos dėmesys. Tačiau Tėvynės sąjungai skirtas uždavinys visada išliks kilnus, kaip jį apibūdina sąjungos pirmininkas: „Esame pagrindinė nepriklausomybės jėga Lietuvoje, vakarietiškos demokratijos ir Lietuvos permainų partija… Turime nesavanaudišką tikslą… Ką pradėjome Atgimimo laikotarpiu, turime padaryti iki galo: kur nesiseka, klystame – taisykime ir mokykimės iš klaidų; vertinkime sąžiningumą, o žmonių santykiuose – padorumą ir draugiškumą… O stiprūs mes, kada einame be pykčio, be neapykantos, kai einame teigdami ir kurdami, įveikdami grupines ambicijas ir nepasitikėjimą, - nes to yra mūsų sielose, - kada einame pasikliaudami žmoniškumu ir bendru tikslu. Jis turi būti neišmatuojamai didesnis už viską“ (V.Landsbergis. Būta ir pasakyta. Mintys. V., 2002. P. 353).

Prof. Ona VOVERIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija